Pirmosios prezidentūros žinia

Jie nužymėjo sektiną kelią

Prezidentas Tomas S. Monsonas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje prezidentūroje

Prieš daugelį metų mane sužavėjo vieno mūsų Bažnyčios leidinio viršelis, kuriame buvo puiki Karlo Blocho paveikslo reprodukcija. Menininkas savo vaizduotėje pagavo ir tada Viešpaties įkvėptas perkėlė į drobę sceną, kur Elžbieta, Zacharijaus žmona, sveikina Mariją, Jėzaus motiną. Abi turėjo stebuklingai pagimdyti sūnus.

Elžbietai gimęs sūnus buvo pavadintas Jonu Krikštytoju. Apie Jono, kaip ir apie Marijos sūnaus Jėzaus, jaunystę parašyta labai mažai. Viskas, kas mums pasakyta apie Jono gyvenimą nuo gimimo iki viešos tarnystės pradžios, sutalpinta viename sakinyje: „O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.“¹

Jono žinia buvo trumpa. Jis skelbė tikėjimą, atgailą, krikštą panardinimu ir Šventosios Dvasios suteikimą didesniu, nei jis turėjo, įgaliojimu. „Aš ne Mesijas! – sakė jis ištikimiems savo mokiniams. – Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku.“² „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis… Jisai krikštis jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.“³

Po to Jonas Krikštytojas pakrikštijo Kristų. Vėliau Jėzus paliudijo: „Tarp gimusio iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją.“⁴

Visiems mums reikia pavyzdžio – būtent sektino pavyzdžio. Jonas Krikštytojas yra mums tobulas nuoširdaus nuolankumo pavyzdys, nes jis visada vykdė valią to, kuris turėjo ateiti – žmonijos Gelbėtojo.

Tikėjimo pavyzdžiai

Mokymasis apie kitus, kurie pasitikėjo Dievu ir sekė Jo mokymais, kužda mūsų sieloms: „Taikykitės ir žinokite, kad aš esu Dievas.“⁵ Kai jie ryžtingai laikydavosi Jo įsakymų ir pasitikėjo Juo, buvo laiminami. Jei sekame jų pavyzdžiais, mes taip pat būsime palaiminti savo laiku. Kiekvienas tampa sektinu pavyzdžiu.

Visi mėgstame nuostabų Šventosios Biblijos pasakojimą apie Abraomą ir Izaoką. Kaip siaubingai sunku turėjo būti Abraomui paklusti Dievo įsakymui paimti mylimą savo sūnų Izaoką į Morijos žemę ir paaukoti jį ten kaip deginamąją auką. Ar galite įsivaizduoti jo sielvartą, kai jis pririnko malkų laužui ir keliavo į nurodytą vietą? Be abejonės jis kentėjo ir kūnu ir dvasia, kai „surišo … Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų.

Tuomet Abraomas ištiesė ranką ir pakėlė peilį savo sūnui nužudyti.“ Koks šlovingas buvo pranešimas ir koks maloniai stebinantis jis buvo: „Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti savo viengimį sūnų.“⁶

Abraomas yra visiško paklusnumo pavyzdys.

Jei kuriam iš mūsų atrodo, kad mūsų sunkumai viršija mūsų galimybes juos įveikti, mums reikia skaityti apie Jobą. Tai darant ateina suvokimas: „Jei Jobas galėjo ištverti ir nugalėti, galiu ir aš.“

Jobas buvo „be priekaištų ir doras“ žmogus, kuris bijojo Dievo ir šalinosi pikta.⁷ Dievobaimingas ir klestintis Jobas turėjo praeiti išbandymą, kuris galėjo sunaikinti bet kurį. Netekęs turtų, kritikuojamas draugų, apimtas kančių, sukrėstas savo vaikų netekties, jis buvo raginamas keikti Dievą ir mirti.⁸ Jis atlaikė šį gundymą ir iš savo kilnios sielos gelmių pareiškė: „Štai net dabar mano liudytojas yra danguje, tas, kuris laiduoja už mane, yra aukštybėse.“⁹ „Žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas.“¹⁰

Jobas tapo begalinės kantrybės pavyzdžiu. Ir mūsų laikais kantrūs žmonės vadinami turinčiais Jobo kantrumą. Jis davė mums sektiną pavyzdį.

Paklusti ir gyventi

Pranašas Nojus „buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės“. Jis buvo tas, kuris „ėjo su Dievu“¹¹. Ankstyvame amžiuje įšventintas į kunigystę, „jis tapo teisumo skelbėju ir skelbė Jėzaus Kristaus evangeliją… mokydamas apie tikėjimą, atgailą ir Šventosios Dvasios Dovaną“¹². Jis įspėjo, kad tuos, kurie neklauso jo žinios, užgrius tvanai, tačiau jie neklausė jo žodžių.

Nojus paklausė Dievo įsakymo pastatyti arką, kad jis ir jo šeima galėtų būti apsaugoti nuo sunaikinimo. Jis paklausė Dievo nurodymo surinkti į arką po porą ar daugiau visų rūšių gyvūnų, kad jie galėtų būti išgelbėti nuo tvano vandenų.

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895–1985) visuotinėje konferencijoje daugiau nei prieš pusę šimtmečio mokė: „Tada dar nebuvo jokių lietaus ar tvano ženklų… Nojaus įspėjimai atrodė neprotingi… Kaip kvaila statyti arką ant sausos žemės, kai šviečia saulė ir gyvenimas teka įprasta vaga! Bet įspėjimų laikas baigėsi… atėjo tvanas. Neklusnieji… buvo paskandinti. Dėl tikėjimo, parodyto statant arką, įvyko išgelbėjimo stebuklas.“¹³

Nojus nepajudinamai tikėjo, kad reikia vykdyti Dievo įsakymus. Taip darykime ir mes. Neužmirškime, kad Dievo išmintis žmonėms dažnai atrodo kvailyste. Bet didžiausia pamoka, kurios galime išmokti mirtingame gyvenime, yra tokia: kada Dievas kalba ir mes paklustame, visada esame teisūs.

Tobulo moteriškumo pavyzdys yra Rūta. Ji atjautė sielvarto sudaužytą savo anytos Naomės, netekusios abiejų puikių savo sūnų, širdį. Jausdama sielvartą ir kančias, kurios kamavo pačią Naomės sielą, Rūta ištarė žodžius, tapusius klasikiniu ištikimybės posakiu: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes kur eisi tu, ten būsiu ir aš! Tavo tauta bus mano tauta, o tavo Dievas – mano Dievas!“¹⁴ Rūtos veiksmai parodė, kad ji kalbėjo nuoširdžiai.

Dėl nenukrypstamos Rūtos ištikimybės Naomei ją vedė Boazas, dėl ko ji – svetimtautė moabitų atsivertusioji – tapo Dovydo prosenele, o tuo pačiu ir mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pramote.

Paklusnumo pavyzdžiai

Dabar pereisiu prie galingo Mormono Knygos pranašo Nefio, Lehio ir Sarajos sūnaus. Jis buvo ištikimas ir paklusnus Dievui, narsus ir drąsus. Gavęs sunkią užduotį gauti skaistvario plokšteles iš Labano, jis nemurmėjo, o atsakė: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda įsakymų žmonių vaikams, neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako.“¹⁵ Galbūt dėl šio drąsaus poelgio gimė ši patarimo mums eilutė, esanti giesmėje „Geležinė lazda“:

Nefis, senovės regėtojas,
Gavo regėjimą iš Dievo…
Laikytis geležinės lazdos –
Tvirtos, skaisčios, patikimos. 
Ji yra Dievo žodis;
Ji saugiai per gyvenimą mus ves.16

Nefis įkūnijo nesilpstantį ryžtą.

Mums duotų pavyzdžių aprašymas būtų nepilnas, jei nepaminėtume Džozefo Smito, pirmojo pranašo šiame evangelijos laikotarpyje. Būdamas vos 14 metų, šis drąsus jaunuolis nuėjo į giraitę, kuri vėliau buvo pavadinta šventąja, ir gavo atsakymą į nuoširdžią savo maldą.

Kai Džozefas papasakojo kitiems apie šlovingą regėjimą, kurį jis gavo toje giraitėje, jį ėmė negailestingai persekioti. Tačiau, nors buvo išjuokiamas ir niekinamas, jis liko tvirtas. Jis sakė: „Aš mačiau regėjimą; aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, ir aš negalėjau to paneigti, nė nedrįsčiau to padaryti.“¹⁷

Žingsnis po žingsnio, beveik visą laiką sutikdamas pasipriešinimą, tačiau visada vedamas Viešpaties rankos, Džozefas organizavo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Visais savo darbais jis įrodė esąs drąsus.

Gyvenimo pabaigoje, kai su savo broliu buvo įkalintas Karteidžo kalėjime, jis narsiai sutiko lemtį, apie kurią jis, be abejonės, žinojo iš anksto, ir savo liudijimą užantspaudavo savo krauju.

Tad ir mes, susidūrę su gyvenimo išbandymais, visada sekime pranašo Džozefo Smito parodytos tvirtos drąsos pavyzdžiu.

Optimizmo pavyzdys

Šiandien prieš mus stovi kitas Dievo pranašas – mūsų mylimas prezidentas Gordonas B. Hinklis. Jis pirmininkavo didžiausio Bažnyčios augimo – tiek narių skaičiumi, tiek geografiškai – laikotarpiu visoje mūsų istorijoje. Jis išvaikščiojo užsienio žemes, kuriose joks Bažnyčios prezidentas iki tol dar nebuvo, ir susitiko su vyriausybių vadovais bei nariais visame pasaulyje. Jo meilė žmonėms peržengia kalbų ir kultūrų barjerus.

Su pranašo įžvalga jis įsteigė Nuolatinį Švietimo fondą, leidžiantį mūsų nariams daugelyje pasaulio vietų ištrūkti iš skurdo ciklo. Šio fondo dėka nariai gali įgyti įgūdžius bei išsilavinimą, įgalinančius juos gauti gerą darbą. Šis įkvėptas planas įžiebė viltį akyse tų, kurie jautėsi pasmerkti skurdui, bet dabar turi šviesesnės ateities galimybę.

Prezidentas Hinklis nepaliaujamai darbavosi, kad atneštų šventus palaiminimus Bažnyčios nariams visame pasaulyje, parūpindamas visiems nariams pasiekiamas šventyklas. Jis sugeba pakelti į aukštesnį lygį žmones visose aplinkybėse, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Jis yra negęstančio optimizmo pavyzdys. Mes gerbiame jį kaip pranašą, regėtoją ir apreiškėją.

Nepaprastos mano paminėtų vyrų ir moterų savybės gali labai padėti mums įveikti problemas ir sunkumus, kurių bus mūsų kelyje. Norėčiau tai iliustruoti papasakodamas apie Polardų šeimos iš Ouklendo, Kalifornija, patyrimą.

Vienos šeimos tikėjimas

Prieš keletą metų, kai vyresnysis Tavilis Džozefas Samuelis Polardas paskutinę savo misijos Zimbabvėje dieną važiavo į misijos biurą, jo vairuojamas misijos automobilis dėl kažkokios priežasties tapo nevaldomas ir rėžėsi į medį. Įvykį pastebėjęs praeivis sugebėjo išgelbėti vyresniojo Polardo porininką, bet vyresnysis Polardas, buvęs be sąmonės, liko automobilyje, kuris užsidegė. Vyresnysis Polardas žuvo. Jo motina buvo mirusi prieš aštuonerius metus, todėl šeimą augino vienas tėvas. Brolis tarnavo Vest Indijos misijoje.

Kai žinia apie vyresniojo Polardo mirtį pasiekė jo tėvą, šis nuolankus vyras – kuris jau buvo netekęs savo žmonos – paskambino savo sūnui, tarnaujančiam Vest Indijos misijoje, kad praneštų jam apie brolio mirtį. Per tarpmiestinį telefoną brolis Polardas ir jo sūnus, be abejonės apimti sielvarto ir širdgėlos, drauge sugiedojo „Dievo vaikas aš“.¹⁸ Prieš baigdamas pokalbį tėvas pasimeldė Dangiškajam Tėvui, dėkodamas Jam už Jo palaiminimus ir prašydamas Jo dieviškos paguodos.

Vėliau brolis Polardas pasakė žinojęs, kad jo šeimai viskas bus gerai, nes jie turi stiprius liudijimus apie evangeliją ir apie išgelbėjimo planą.

Mano broliai ir seserys, šiuo nuostabiu laikų pilnatvės evangelijos laikotarpiu, mums keliaujant per mirtingumą ir susiduriant su ateities išbandymais bei iššūkiais, atminkime šiuos sektinus pavyzdžius. Turėkime Jono Krikštytojo nuoširdaus nuolankumo, Abraomo visiško paklusnumo, Jobo begalinio kantrumo, Nojaus nepajudinamo tikėjimo, Rūtos nenukrypstamos ištikimybės, Nefio nesilpstančio ryžto, tvirtos pranašo Džozefo Smito drąsos ir prezidento Hinklio negęstančio optimizmo. Tai mums bus lyg tvirtovė visą mūsų gyvenimą.

Pavyzdys

Galiausiai, visada vadovaukimės neprilygstamu Marijos sūnaus Gelbėtojo Jėzaus Kristaus tobulu sektinu gyvenimo pavyzdžiu.

Gimęs tvartelyje, paguldytas ėdžiose, Jis nužengė iš dangaus, kad gyventų žemėje kaip mirtingas žmogus ir įkurtų Dievo karalystę. Savo žemiškos tarnystės metu Jis mokė žmones aukštesnio įstatymo. Jo šlovinga evangelija pakeitė pasaulio mąstymą. Jis laimino ligonius; Jis padarė, kad luošiai galėtų vaikščioti, neregiai matyti, kurtieji girdėti. Jis net prikėlė mirusius.

Kaip buvo priimta Jo gailestingumo žinia, Jo išminties žodžiai, Jo gyvenimo pamokos? Tik labai nedaugelis įvertino Jį. Jie plovė Jam kojas. Jie mokėsi Jo žodžio. Jie sekė Jo pavyzdžiu.

Buvo ir tokių, kurie išsižadėjo Jo. Kai Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“¹⁹, jie šaukė: „Nukryžiuok jį“²⁰. Jie tyčiojosi iš Jo. Jie davė jam gerti acto. Jie užgauliojo Jį. Jie mušė Jį nendre. Jie spjaudė į Jį. Jie nukryžiavo Jį.

Per kartų kartas Jėzaus žinia buvo ta pati. Petrui ir Andriejui ant nuostabios Galilėjos jūros kranto Jis tarė „Eikite paskui mane.“²¹ Senovės Pilypas išgirdo kvietimą „Sek paskui mane.“²²Levitas, sėdėjęs muitinėje, išgirdo nurodymą „Sek paskui mane.“²³ Ir jums bei man, jei tik įsiklausysime, skamba tas pats kvietimas „Sekite paskui mane.“ Tad visi taip ir darykime, kad pjautume amžiną atlygį, laikomą tiems, kurie eina keliu, kurį Jis pažymėjo savo pavyzdingu gyvenimu.

Idėjos namų mokytojams

Su malda išstudijavę šią žinią, pasidalinkite ja naudodami metodą, kuris skatintų dalyvauti tuos, kuriuos mokote. Žemiau pateikti keli pavyzdžiai.

Tegul šeimos nariai pabando nupiešti ką nors nepažįstamo (pavyzdžiui, tolimos šalies žemėlapį ar retą gėlę). Tada parodykite to objekto pavyzdį ir paprašykite jį dar kartą nupiešti. Ar pavyzdžiai naudingi mums? Papasakokite, ką prezidentas Monsonas sakė apie pranašų gyvenimo pavyzdį. Pasidalinkite savo patyrimu apie tai, kaip pranašų pavyzdys padėjo jums.
Paklauskite: „Kieno pavyzdžiu žmonės seka mūsų dienomis? Kokias savybes turi šie vyrai ir moterys?“ Palyginkite straipsnyje aprašytus teisius pavyzdžius su pasaulio pavyzdžiais. Pakvieskite šeimą pasirinkti ir mėgdžioti dvasinę savybę, kurią parodė tie teisūs vyrai ir moterys.
Jei šeimoje yra mažų vaikų, pakvieskite juos mėgdžioti jūsų veiksmus. Plokite rankomis, linksėkite galva ir taip toliau. Aptarkite, ką reiškia sekti kažkieno pavyzdžiu. Paprašykite šeimos narius galvoti apie teisius pavyzdžius ir naudoti straipsnį savo atsakymams. Užbaikite prezidento Monsono liudijimu apie Jėzų Kristų – tobuliausią sektiną pavyzdį.