Kas pasuko mano galvą?
1972 metais per sakramento susirinkimą Piure, Peru, kalbėtojas, kuris aptarinėjo šeimos istorijos darbo svarbą, nuolat žiūrėjo į mane. Baigdamas savo kalbą jis nustebino mane, sakydamas: „Žinau, kad brolis Rosiljas ketina daryti šį darbą.“
Bažnyčios narys buvau mažiau nei metus, bet užsibrėžiau tikslą pradėti tirti savo šeimos istoriją – ne dėl to, kad kalbėtojas taip pasakė, bet dėl to, kad jaučiau norą tai daryti. Gavau keturių kartų genealoginę lentelę ir, klausinėdamas savo gimdytojus bei artimuosius, pradėjau aiškintis, ką jie žinojo. Kiekvieną kartą, tirdamas savo šeimos istoriją, aš meldžiausi ir prašiau Viešpaties pagalbos.
Kad sužinočiau savo mamos prosenelių mirties datas, nukeliavau į Zoritos miestelį Peru šiaurėje, kur jie palaidoti. Kapinės buvo miesto pakrašty, ir dauguma mirusiųjų buvo paguldyti ilsėtis laidojimo koplytėlėse.
Įėjau į kapines ir pradėjau žvalgytis, bet nieko neradau. Tada nusprendžiau eiti į miestelį ir paklausti pusseserės, ar ji tikra, kad mūsų proseneliai ten palaidoti. Kai ji atsakė „taip“, aš jai atsakiau: „Būsiu čia tol, kol gausiu tas datas.“
Grįžau į kapines ir ėmiau metodiškai tyrinėti prieidamas prie kiekvienos kriptos ir perskaitydamas kiekvieną užrašą. Vis tiek negalėjau rasti jų kapų. Todėl atsiklaupiau ir paprašiau Viešpaties padėti man. Tada tyrinėjau vėl – bet rezultatas buvo toks pats. Jau buvo vėlu, aš pavargau ir turėjau išeiti, kad galėčiau atlikti kitus tyrimus, kuriuos buvau suplanavęs.
„Ką gi, padariau ką galėjau“, – pagalvojau. Turiu išeiti nepasiekęs savo tikslo.
Ketindamas išeiti pasukau link centrinių vartų. Bet man žengus pirmą žingsnį, pajutau, kaip dvi rankos iš nugaros suėmė mano galvą ir pasuko tam tikra kryptimi. Mano akys sustojo ties mažu murzinu antkapiu žemės lygyje. Apsižvalgiau norėdamas pamatyti, kas suėmė mane už galvos, bet nieko nebuvo.
Nuėjau prie antkapio, atsiguliau ant žemės ir nuvaliau užrašą. Su dideliu dėkingumu perskaičiau informaciją, kurios ieškojau: Isidras Garsija Rosiljas, mirė 1934 m. rugpjūčio 1 d. Frančiska Espinoza Beru, mirė 1954 m. sausio 31 d.
Mano protėvių ilgas laukimas gauti gelbstinčias apeigas baigėsi 1980 metais. Tai įvyko tada, kai su žmona nuvykome į Brazilijos San Paulo šventyklą gauti savo endaumentų. Šventykloje buvau užantspauduotas su savo žmona ir pasikrikštijau už mirusius savo mylimus protėvius.
Kai įžengiau į krikštyklą, prisiminiau mažą antkapį kapinėse. Nužengiau į ramų vandenį žinodamas, kad Viešpats nukreipė mano žingsnius, kai ieškojau savo protėvių.