Matydama ryšį
Čen Jang Sujan yra neregė nuo 1981 metų dėl komplikacijų po kataraktos operacijos. Bet regos praradimas padėjo jai rasti evangeliją bei galiausiai padėjo pamatyti šventyklos ir šeimos istorijos darbo svarbą.
Būdama neseniai apakusi, sesuo Čen nesuprato, kad dvi merginos prie jos durų paprašiusios stiklinės vandens buvo misionierės. Jų pakvietimas vidun pakeitė visą jos gyvenimą.
„Dauguma žmonių dėl mano aklumo laikė mane nereikalinga, – sako sesuo Čen. – Bet Dievas norėjo pasakyti man ką kita. Po to, kai praradau regėjimą, jis pasiuntė man misionieres, kad mokytų mane, jog visi esame Dievo vaikai ir kad Jis išpirko mus už didžiulę kainą. Aš suvokiau savo vertę per išpirką, kurią sumokėjo Jėzus. Aš – neįkainojama.“
Nuo tada sesuo Čen tarnavo daugelyje pašaukimų Taivanio Tao Janio kuolo pirmojoje Čang Li apylinkėje. Nuo 1992-ųjų ji taip pat tarnavo šventykloje.
Bet regos praradimas buvo ne vienintelis išbandymas, kurį turėjo įveikti sesuo Čen. 1987 metais ji vos nenumirė nuo didžiulės cistos, kuri pareikalavo pašalinti šonkaulį. Ji išgyveno, bet gydymo išlaidos nušlavė viso jos gyvenimo santaupas. Ji galvojo, kodėl Dievas tiesiog nepasiėmė jos pas save.
Pasak jos, Jo atsakymas buvo toks: „Tu dar turi daug ką padaryti.“
Neilgai trukus ji pajuto pašaukimą šeimos istorijai.
„Aš galvojau: kaip gi aš darysiu genealoginį darbą, jei negaliu matyti? – sako ji. – Bet tas pašaukimo jausmas neišnyko.“
Brangios draugės padedama ji ištyrė 22 pagrindinės savo šeimos linijos kartas ir pati dalyvavo visose apeigose už mirusias savo giminaites. Dabar ji tyrinėja šalutines šakas. Dirbdama šį darbą, ji suprato, kad šventyklos darbas ir šeimos istorija yra neatsiejamai susiję.
„Šventykloje mes gauname daug apeigų ir visos jos yra svarbios, – sako sesuo Čen. – Bet mes turime tyrinėti savo šeimos istoriją. Mes negalime suteikti šių apeigų savo protėviams, netyrinėdami savo genealogijos.“
„Šeimos istorijos ir šventyklos darbas yra vienas darbas, – sako vyresnysis Denis B. Noenšvanderis iš Septyniasdešimties. – Šeimos istorijos tyrinėjimai turėtų būti pagrindinis vardų šaltinis šventyklos apeigoms, o šventyklos apeigos yra pagrindinė priežastis tyrinėti šeimos istoriją.“1
Sesuo Čen dabar kovoja su nauja liga ir mikroinfarkto pasekmėmis. Prieš dvidešimt metų ji pirmą kartą paklausė Dievą, kodėl Jis ją paliko gyventi. Dabar ji vėl klausė to paties ir gavo tą patį atsakymą. „Argi aš tau neatsakiau? – pajuto Jį sakant. – Tu dar turi atlikti šventyklos darbą.“
Taigi sesuo Čen ir toliau vieną savaitę per mėnesį praleidžia šventykloje.
„Mes turime atlikti dėl savo protėvių tai, ko jie negali dėl savęs padaryti, – sako ji. – Dėl savo padėties aš neturiu tokių laiko apribojimų, kaip kiti dėl darbo ir taip toliau. Turiu stipriai dirbti dabar, kol galiu.“