Tikėjimas, viltis ir malonė. 3 dalis
Viltis Olandijoje
Autorė gyvena Naujojo Džersio valst., JAV.
Greisė 2-ojo Pasaulinio karo metu buvo penkiolikametė mergina ir gyveno Olandijoje. Karas tęsėsi ilgą laiką. Žmonės Olandijoje ėmė badauti ir viltis, kad karas netrukus baigsis.
Paskutiniai 2-ojo pasaulinio karo metai Olandijai buvo patys sunkiausi. Naciai užėmė beveik viską. Greisė negalėjo lankyti mokyklos. Namams šildyti nebeliko anglių. Ištikus badui, Greisė ir jos šeima turėjo valgyti tulpių svogūnėlius. Skonis buvo baisus! O blogiausia tai, kad tėtis vis dar buvo karo belaisvis.
Tačiau ore tvyrojo viltis. Žmonės kalbėjo, kad naciai pralaimi karą. 1945 m. gegužę naciai pasidavė. Olandija vėl tapo laisva! Žmonės šventė gatvėse. Greisė vėl galėjo lankyti mokyklą. Nereikėjo baimintis jokių kareivių.
Tačiau geriausia buvo, kai vieną dieną Greisė su broliais eidama namo iš mokyklos išvydo ant jų namo kabančią Olandijos vėliavą. Jie suprato, kad tai gali reikšti tik viena.
„Sugrįžo tėtis!“ – sušuko Hiberis.
Greisė su broliais nuskuodė į vidų. Greisė apkabino tėtį ir suspaudė jį savo glėbyje. Jis irgi ją stipriai apkabino. Kaip nuostabu, kad tėtis grįžo namo.
Netrukus po to į Olandiją pradėjo keliauti maisto, drabužių ir vaistų paketai. Bažnyčios vadovai iš Solt Leik Sičio atsiuntė daug atsargų, kad padėtų žmonėms po karo. Greisė net gavo naują suknelę! Vieną ir tą pačią suknelę ji nešiojo penkerius metus, tad labai džiaugėsi gavusi naują.
Pirmą kartą po ilgų metų Greisė vėl turėjo pakankamai maisto. Misijos prezidentūra ir Olandijos valdžia nusprendė pradėti bulvių projektą – užauginti daugiau maisto. Bažnyčios nariai netoliese esančiuose laukuose ėmė sodinti bulves. Atėjus rudeniui jie maistui turės tūkstančius bulvių.
„Pažvelk! – tarė Greisė tėčiui, rodydama į dygstantį bulvės daigą. – Mes daugiau nebealksime!“
Tėtis palinksėjo, tačiau nenusišypsojo. Jis tarė: „Kalbėjausi su prezidentu Zapiu. Jis man pasakė, kad pastarųjų dienų šventieji Vokietijoje taip pat badauja, kaip ir mes. Iš valdžios jie negauna pagalbos, kaip kad gauname mes.“ Tėtis apkabino Greisę per pečius. „Prezidentas Zapis paprašė savo bulves atiduoti Vokietijos šventiesiems.“
„Atiduoti savo bulves?“ Greisė pravirko. Bet naciai juk buvo iš Vokietijos! „Tėti, nors jie ir pastarųjų dienų šventieji, tačiau jie vis tiek vokiečiai.“
Tėtis atsakė: „Žinau, kad nelengva. Tačiau jie irgi yra Dievo vaikai. Jis ir juos myli. Aš jiems jau atleidau už įkalinimą. Viešpats mums visiems gali padėti atleisti.“
Greisė pažvelgė į tėtį. Jis buvo pats drąsiausias jos pažinotas žmogus, tačiau ji abejojo, ar išdrįs atleisti kaip jis. Tada ji prisiminė vieną savo mokyklos mokytoją karo metu. Toji mokytoja pasakė, kad ne visi vokiečiai buvo naciai ir ne visi nacių kariai buvo blogi. Mergaitės ir berniukai Vokietijoje šiuo metu badauja taip pat, kaip badavo Greisė.
Greisė giliai įkvėpė. „Suprantu, – tarė ji. – Atiduokime jiems savo bulves.“
Tėtis ją apkabino ir nusišypsojo. „Esi labai drąsi mergaitė. Tai nelengva padaryti. Tačiau mes esame Jėzaus Kristaus mokiniai – kaip ir mūsų vokiečiai broliai ir seserys.“
Greisė nusišypsojo. Pyktis širdyje atslūgo ir ji nusiramino. Ji sugebėjo atleisti vokiečiams. Jėzus taip pat padėjo jai juos pamilti.