Lai Kalėdos ateina į mūsų širdis
Visą savo gyvenimą labai mėgau Kalėdas. Kalėdos buvo dalijimosi šventė, jaudulys, džiaugsmas, atgaiva po rudeninio niūrumo ir liūdesio. Kai atėjau į bažnyčią, Kalėdos ėmė sietis su Jėzumi Kristumi ir Dangiškojo Tėvo palaiminimais. Ilgai tuo mėgavausi kaip vaikas, o dabar jaučiuosi atsakinga, kad mano vaikai patirtų tuos jausmus.
Kai augau, pats svarbiausias Kalėdų dalykas buvo dovanos. Kalėdinių dovanų esu gavusi daug ir įvairių, jos visos ypatingos, tad išskirti vieną labai sunku. Pati netikėčiausia dovana, kurią esu gavusi iš Dangiškojo Tėvo, tai sūnus, gimęs Kalėdų išvakarėse. Kitas sūnus gimė per Naujuosius metus. Neprastos dovanos. Dabar savo vaikus stengiuosi mokyti apie dovanų prasmę, kad Kalėdos pirmiausia susijusios su Kristumi, su tarnyste, su džiaugsmo ir šilumos nešimu kitiems. Manau, kad Kalėdų esmė sušildyti širdis, kurios galbūt liūdi.
Vaikus mes visada mylime, kiekvieną dieną stengiamės jiems duoti kas geriausia, todėl nuolat, bet ypač Kalėdų laikotarpiu stengiuosi mokyti vaikus, ką mes galime padaryti. Daugiausia kalbame apie tai, kokias dovanas galėtume dovanoti Jėzui Kristui. Dovanos Jėzui Kristui – mūsų tarnystė kitiems ir geri darbai. Augant mūsų vaikams, žmonių, kuriems galime padaryti ką nors gera, ratas platėja. Kai jie buvo visai mažučiai, mokėmės daryti gera šeimoje, paskui prisidėjo giminaičiai, žmonės, kuriais vaikai pasitiki. Dabar dovanas ruošiame tiems, kurie yra aplink mus: tvarkome aplinką, kepame pyragus, sausainius, darome atvirutes. Per visa tai stengiuosi įkvėpti vaikus, parodyti jiems ne komercinę, bet dvasinę Kalėdų prasmę.
Labai stipri mūsų šeimos tradicija Kalėdas švęsti kartu su giminaičiais. Praėjusiais metais prie Kalėdų stalo mūsų buvo 30 žmonių. Atvažiavo vyro giminės iš Rusijos, mano brolis su šeima, taip pat mano močiutės broliai, seserys, jų vaikai – susirinko didelis būrys ir tai man viena iš šilčiausių Kalėdų šventės dalių. Nors prie stalo susėdo labai daug skirtingų religijų žmonių, bet kiekvienas jautėsi svarbus ir reikalingas.
Mūsų šeimoje kalėdiniu laikotarpiu būna labai daug švenčių: švenčiame ne tik visiems įprastas šventes, bet ir trijų mūsų šeimos narių gimtadienius, tad šis metas ypač įtemptas. Gruodžio mėnuo mums ne tik pats laukiamiausias, bet ir kupinas planavimo bei kitų paruošiamųjų darbų. Apie kitas Kalėdas pradedame kalbėti jau naujų metų pradžioje, o kalėdiniu laikotarpiu paprastai tenka miegoti tris valandas per parą, jei noriu padaryti viską, ką esu sumaniusi. Paprastai po Kalėdų sau pažadu, kad kitais metais planuosiu įgyvendinti mažiau sumanymų.
Praėjusiais metais per Kalėdas mane labiausiai įkvėpė projektas, iš pradžių atrodęs kaip mūsų šeimos tradicijų tęsinys, nereikalausiantis daug laiko ir pastangų. Jau kelis metus iš eilės mūsų bažnyčios kalėdinė iniciatyva buvo „25 geri darbai per 25 dienas“. Socialiniuose tinkluose, per televiziją, per žinias dažnai matome tik blogus dalykus. Net kalbėdamiesi tarpusavyje žmonės dažnai kalba, kas blogo nutiko, todėl mus nuolat supa blogos žinios. Pasitarę su apygardos vadovais, nutarėme pakviesti daugiau žmonių prisidėti prie bažnyčios iniciatyvos ir taip padėti žmonėms pamatyti, kad vyksta ir geri darbai, kad kalėdinis laikotarpis smagesnis, kai kalbame apie juos, nes labai daug žmonių daro gera. Užsibrėžėme tikslą pakviesti žmones papasakoti apie tuos 25 gerus darbus per 25 dienas: socialiniame tinkle kiekvieną dieną skelbėme apie naują darbą, padarytą vis kito žmogaus. Tai įkvėpė žmones: tie, kurie pasidalijo vieną kartą, pasakojo apie būdus daryti gera ir vėliau. Vykstant šiam projektui, mačiau, kad žmonės, kuriems darėme gera, taip pat darė gera kitiems. Pvz., savo šeimoje nutarėme padaryti snaiges ir su vaikais papuošti visą laiptinę. Kitą dieną radome atvirutes visiems, dar kitą dieną namo bendrijos pirmininkė persirengusi Kalėdų seneliu pasveikino visus vaikus ir apdovanojo saldainiais… Gerumas paplito net tokioje mažoje erdvėje: kiekvienas butas padarė ką nors gero. Manau, kad dažnai mums reikia tik mažo gero šaltinio, nuo kurio viskas prasideda. Žmonės labai bijo būti teisiami, bijo, kad galbūt padarė nepakankamai gerai ar nepakankamai daug, kad būtų verta kam nors papasakoti, bijo, kad iš jų pasityčios, bet kai kas nors padaro kokį nors mažą dalyką, kiti taip pat pasijunta išlaisvinti daryti mažus gerus darbus, nes kelias jau paruoštas. Būtent per dalijimąsi tame socialiniame tinklalapyje, aš mačiau, kaip ši iniciatyva išsiplėte ir išaugo į kai ką daugiau.
Projekto pradžioje buvo sunku rasti žmonių, linkusių pasidalyti padarytais gerais darbais, bet jam įsibėgėjus buvo pakankamai lengva: idėjų buvo su kaupu, rodos, jos virte virė, kiekvienam žmogui stebint, kas vyksta. Nors daugelis tų, su kuriais bendravome, nenorėjo būti įvardyti, kai kurie prašė aprašymą apie gerą darbą įkelti anonimiškai, bet žmonės buvo daug atviresni idėjoms, jautėsi, kad kai kurie gerus darbus daro pastoviai. Idėjų daugėjo ir augo noras tuo dalytis. Mačiau labai daug gėrio žmonių akyse ir širdyse, kai jie pasakojo, ką padarė.
Buvo padaryti daugiau nei 25 geri darbai, net buvo galimybė rinktis, apie kurį gerą darbą paskelbti, nes idėja nuvilnydavo per keletą žmonių. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus parašė, kad įdėjo saldainių į kitų žmonių paltų kišenes, po to ir kiti tai darė įvairiausiose vietose. Kadangi sumanymas buvo paskelbti kuo daugiau skirtingų idėjų, todėl nenorint kartotis kai kurie geri darbai liko nepaminėti.
Kalėdoms baigiantis aš, kaip ir kiekvienais metais, sau žadėjau, kad nesiimsiu įgyvendinti tiek daug sumanymų, bet praėjus dviem mėnesiams vėl pradėjau kurti planus, kaip kitais metais šį sumanymą pagerinti, kad padaryčiau daugiau nei praėjusiais. Kai pailsti ir nustoji tarnauti savo aplinkiniams, pradedi gailėti savęs. Turbūt kiekvienas žmogus savo gyvenime gali surasti trūkumų, nėra nė vieno, kuris turėtų viską, ko jam reikia ir kiek pakanka. Kai tarnauju, nevertinu to, kaip tarnystės žmonėms: aš tarnauju Dangiškajam Tėvui. Manau, kad žmogus, pradėjęs galvoti, kad daro ką nors gero žmonėms, pradeda laukti, kad kiti padarytų ką nors gero jam, tačiau, jei galvojame, kad kiekvieną darbą darome Dangiškajam Tėvui, tuomet labai lengva suskaičiuoti, ką gero Jis mums padarė. Ir niekuomet nesijauti nuskriaustas. Jei darom gera, nesvarbu per Kalėdas ar kitu metu, gėris visuomet grįžta žmonių pasitikėjimu, gerais tarpusavio santykiais. Aš manau, kad tai ir yra ta Jėzaus Kristaus ir Dangiškojo Tėvo šviesa, kurią į mūsų širdis atneša Evangelija. Jei pavyksta bent vienam žmogui padėti suprasti, kad Kalėdos ne komercinė šventė, bet Jėzaus Kristaus gimimo šventė, kad tai ramybės, dalijimosi laikas, jaučiuosi laiminga ir pasiekusi tikslą daryti tai, ką Dangiškasis Tėvas nori, kad daryčiau.