Ko kiekvienas vyskupas nori, kad jo apylinkės nariai žinotų
Autorius gyvena Jutos valst., JAV.
Štai aštuonios tiesos, kurias sužinojau tarnaudamas vyskupu.
Turėjau nuostabią galimybę tarnauti vyskupu. Per tuos metus išmokau tiek pamokų, kad negaliu net suskaičiuoti. Sužinojau aštuonias tiesas, kurios, tikiu, yra visuotinės. Nors šis sąrašas neapima visko, bet tai mano bandymas pasidalyti tuo, ko kiekvienas vyskupas viliasi, kad jo apylinkės nariai žinos.
1. Vyskupas visiškai neapsimetinėdamas myli kiekvieną savo apylinkės narį.
Vyskupo meilė savo apylinkei susijusi su meile, kurią Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus jaučia kiekvienam iš mūsų. Sakramento susirinkime žvelgdamas į narius vyskupas pajaučia tokią atjautą ir empatiją, kokios nėra anksčiau jautęs. O kai atsistojęs ima kalbėti, kaip stipriai myli savo apylinkės narius, – tai daro nuoširdžiai ir neapsimetinėdamas. Žinokite, kad jūsų vyskupas jus myli, jūs rūpite jam ir jis rūpinasi jumis labiau, nei įsivaizduojate.
2. Narių tikėjimas ir maldos vyskupą palaiko fiziškai, emociškai ir dvasiškai.
Vyskupas tarnaudamas praleidžia nesuskaičiuojamą kiekį valandų. Dažnai sekmadieniais jis daug valandų praleidžia bažnyčioje. Be to, šiokiadieniais, po darbo, jis lanko savo apylinkės narius, su jais kalbasi ir jais rūpinasi.
Visa tai kiekvieną mielą savaitę jis geba daryti tik dėl savo apylinkės narių maldų ir tikėjimo. Kai dar buvau naujai pašauktas vyskupas, man savaime imdavo tekėti ašaros kaskart, kai išgirsdavau narį meldžiantis: „Palaimink vyskupą.“ Jūsų tikėjimo maldos tikrai išpildomos, tad vyskupą tokios maldos neabejotinai veikia palaikančiai. Viešpats tokias tikėjimo kupinas maldas išlieja ant Bažnyčios vyskupų galvų.
3. Vyskupas dažniausiai jaučiasi visiškai netinkamas savo pašaukimui (netgi po trejų ar ketverių metų).
Pažinojau vos kelis vyskupus, kurie jautėsi tikrai „pasiruošę“ šiam pašaukimui. Tačiau tikrai žinau, kad „ką Viešpats pašaukia, tą Viešpats ir paruošia“.1 Nors vyskupas supranta, kad jis yra paruošiamas, tačiau jam vis tiek sunkiai sekasi atsikratyti jausmo, kad pašaukimo nepavyks atlikti gerai. Jis tikrai stengsis prireikus duoti geriausią patarimą, neįžeisti žmonių ir neatsitraukti nuo Dvasios poveikio, tačiau kartais jis vis tiek abejos, ar pašaukimą atlieka priimtinai.
4. Dievo Dvasia gali reikštis per vyskupą, besitariantį su savo apylinkės nariais.
Kai žmonės manęs teiraujasi, ko labiausiai pasiilgstu iš tarnavimo vyskupu, atsakau, kad pasiilgstu stipraus Dvasios poveikio, lydinčio vyskupo mantiją. Ar guodžiant netekusius mylimųjų, ar kalbantis su išgyvenančiais sutuoktinio neištikimybę, ar kviečiant žmones į atgailą – ištikimam vyskupui prieinama Dvasia yra Dievo Dvasia ir apreiškimo Dvasia.
Neseniai viena buvusi apylinkės narė paprašė manęs padėti išspręsti kai kurias asmenines problemas. Ji persikėlė į naują apylinkę ir nebuvo tikra, ar patarimo nori kreiptis į savo naująjį vyskupą. Jai pasakiau tai, ką po savo atleidimo jau sakiau daug kartų, – nors esu laimingas galėdamas padėti, tačiau neturiu tų vyskupo raktų, kurie būtini norint suteikti jai reikalingą pagalbą. Pasiūliau pasikalbėti su savo vyskupu. Po dviejų savaičių vėl susisiekiau su ja ir ji pasakė, kad susitiko su savo vyskupu ir kad jai pasirodė, jog jis jau žinojo apie jos problemas ir kaip geriausiai jai padėti. Nors vyskupas tikrai gali klysti, tačiau Viešpats jį įkvepia, jam pataria ir jo žodžiais laimina gyvenimus.
5. Vyskupas tėra žmogus: kartais jis suklysta, kartais padaro ką nors netinkamai.
Kad ir kaip būtų – vyskupai tėra mirtingi žmonės. Jie netobuli, turi silpnybių, išankstinių nuostatų ir asmeninių problemų. Dvasia paruošia vyskupo pareigas einantį vyrą, tačiau vyskupas vis dar yra žmogus su tomis pačiomis problemomis ir silpnybėmis, su kuriomis mes visi susiduriame.
Šis supratimas neturėtų sumažinti mūsų pagarbos, kurią rodome jo pašaukimui, ar dėmesio, kurį skiriame jo patarimams. Vyskupas puikiai žino savo silpnybes ir stengiasi jas įveikti ar bent jau neleisti, kad jos trukdytų jam tarnauti vyskupu. Kad ir kaip atkakliai stengtųsi, jis visuomet išliks netobulas.
6. Vyskupas nuolat jaučiasi taip, lyg nariams skirtų nepakankamai dėmesio ar per mažai darytų gerų darbų.
Kiekvieną dieną vyskupas suka galvą, kam dar jis galėtų ar galėjo padėti tą dieną. Man tikrai būtų patikę reguliariai lankytis pas kiekvieną narį, tačiau dirbau visu etatu, turėjau savo šeimą, jaunimo programą, be to, reikėjo daug padėti kai kuriems apylinkės nariams. Tiesiog nebuvo pakankamai laiko reguliariai lankytis pas kiekvieną narį.
Tačiau mane, kaip vyskupą, Dvasia kartais paragindavo aplankyti tam tikrus narius, kuriems sunkiai sekasi. Dažniausiai tų aplankymų pradžioje šie nariai sakydavo: „Žinojau, kad ateisite.“ Tuo metu mes abu taip stipriai pajusdavome Dvasią, jog suprasdavome, kad tas aplankymas yra įrodymas, jog Dievas tikrai atsako į maldas.
Man labai patikdavo, kai mane priimdavo aktyvūs, „neprobleminiai“ nariai. Tie gerieji žmonės kiekvieną savaitę lankydavo bažnyčią, ištikimai tarnavo atlikdami savo pašaukimus, iš šalies nesimatė, kad turėtų kokių nors iššūkių, ir, apskritai kalbant, jie retai sulaukdavo kunigijos vadovų vizitų. Jie būdavo dėkingi, galėdami ramiai asmeniškai pabūti su savo vyskupu. Visiems jums noriu pasakyti: „Ačiū! Taip ir toliau! Žinokite, kad jūsų vyskupas jus myli ir tikrai jus lankytų dažniau, jei tik galėtų.“
7. Jūsų vyskupui tikrai, nuoširdžiai, būtinai reikia, kad tarnautumėte vieni kitiems.
Kai man, vyskupui, pasakydavo, jog kažkuriam apylinkės nariui sunkiai sekasi, klausdavau: „Kas yra namų mokytojai ar lankančiosios seserys?“ Tai būdavo vienas iš būdų įvertinti, ar yra tenkinami tiek trumpalaikiai, tiek ilgalaikiai to nario poreikiai. Jei vyskupas veiktų be kitų apylinkės ar kuolo narių pagalbos, turėtų ribotus išteklius. Jis tikrai gali aplankyti – ir aplankys – krizę išgyvenančius žmones. Tačiau su jam prieinamais kunigijos ir Paramos bendrijos ištekliais jo pagalbos mastas gali dar labiau išsiplėsti.
Būtent tokia yra tarnystės esmė. Būna atvejų, kai pamirštame, kodėl turime vieni kitiems tarnauti: Viešpats yra mums įsakęs vienam kitą mylėti (žr. Jono 13:34). Žinau, kad jūsų vyskupas tarnystę naudoja kaip įkvėptą būdą „labiau įsitraukti“ į apylinkės narių gyvenimą.
8. Vyskupas nori viską padaryti dėl savo kaimenės.
Visada, dieną ar naktį, vyskupas nori padaryti viską, ko prašo narys: ar tai būtų kunigystės palaiminimas, pasikalbėjimas su neklusniu vaiku ar skubėjimas į avarijos vietą. Jis negali padaryti visko, galbūt net ne visuomet bus tinkamiausias žmogus, bet tikrai nesibaiminkite paprašyti pagalbos, kai jos jums reikia. Žinokite, kad vyskupas yra tam, kad tarnautų tokiu metu, ir kad abu būsite apsčiai palaiminti dėl darbavimosi drauge.
Šventa galimybė tarnauti šiame šventame pašaukime mane padarė nuolankų. Tarnaudamas aš ėmiau ne tik tikėti, bet ir žinoti. Aš jau ne tikiu, kad Evangelija yra tikra, bet žinau, kad ji yra tikra. Aš ne tikiu, kad Dievas mane pažįsta, bet žinau, kad Dievas žino viską apie kiekvieną iš mūsų: kuo kasdien esame gyvi ir mūsų asmenines problemas. Be to, žinau, kad Jis darbuojasi per Savo tarnus, ypač per turinčiuosius kunigystės raktus. Žinau, kad nebūčiau galėjęs tarnauti vyskupu, jei Dievui šis darbas nerūpėtų. Būtent Evangelijos tikrumas ir Dievo meilė Savo vaikams įgalina tarnauti kiekvieną vyskupą.