Koks gailestingas buvo Viešpats

Vyresnysis Kventinas L. Kukas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Naujoji daugiatomė Bažnyčios istorija padės laikytis mūsų sudarytų sandorų papildydama mūsų prisiminimus apie tai, ką dėl mūsų yra padaręs Gelbėtojas.

Vadovaujant Pirmajai Prezidentūrai ir Dvylikos Apaštalų Kvorumui, pirmą kartą per beveik šimtą metų išleidžiama nauja daugiatomė Bažnyčios istorija. Jos pavadinimas – Šventieji. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios istorija. Tai pasakojamoji istorija apie paprastus žmones, kurie per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą tapo šventaisiais (žr. Mozijo 3:19). Pirmasis tomas Tiesos vėliava, 1815–1846 jau baigtas, išverstas į 14 kalbų išplatinimui po daugybę pasaulio šalių.

Šventieji – tai istorija apie tai, kaip dėl meilės Savo vaikams Dievas sugrąžino Savo amžinąją sandorą. Joje parodoma, kaip sambrūzdžių, išbandymų ir kančių metu, norėdamas suteikti viltį ir ramybę, Viešpats sugrąžino Savo Evangeliją. Joje taip pat parodoma, kaip sugrąžintosios sandoros per Jėzų Kristų veda į išaukštinimą.

Turbūt tikitės, jog istorija prasidės nuo Džozefo Smito, tačiau Šventieji prasideda nuo 1815 metais Indonezijoje įvykusio ugnikalnio išsiveržimo, kuris pražudė daug žmonių, sukėlė ligų protrūkį ir pridarė daug žalos. Toks pradžios taškas pasirinktas atsižvelgiant į Viešpaties apreiškimą, kaip Jis sugrąžino Savo sandoras, mus surišančias su Gelbėtoju ir suteikiančias jėgų įveikti visas gyvenimo problemas:

„Aš, Viešpats, žinodamas nelaimę, kuri turi ištikti žemės gyventojus, pašaukiau savo tarną Džozefą Smitą jaunesnįjį ir kalbėjau jam iš dangaus, ir daviau jam įsakymus; […]

kad būtų įtvirtinta mano amžinoji sandora“ (DS 1:17, 22).

Nuo įžanginės scenos iki pasklidimo po visą pasaulį, Šventieji duoda ženklą visiems visur esantiems Dievo vaikams, kad tai istorija apie jų sandorą su Dievu, žinančiu jų sunkumus. Per Savo pranašą Dievas atnaujino sandoras, kurios nepašalina blogio, sielvarto, kančios ir mirties išskyrimo, bet pažada išgijimą per Gelbėtojo Apmokėjimą, pašventina mūsų gyvenimą ir suteikia jam transcendentinę reikšmę, o taip pat patikina, kad mūsų čia taip branginami ryšiai gali išlikti amžinybėje, „sujungti su amžinąja šlove“ (žr. DS 130:2).

Pirmieji aštuoni Tiesos vėliavos skyriai išspausdinti aštuoniuose mūsų žurnalo šių metų numeriuose. Šio mėnesio numeryje baigiama Šventųjų skyrių serija, tačiau istorijos tęsinį galite rasti adresu sventieji.lds.org, programėlėje „Evangelijos biblioteka“ ir spausdintame leidinyje (užsisakykite adresu store.lds.org). Kviečiu jus ir toliau ją skaityti kuriuo nors iš šių būdų.

Dieviškas modelis ir planas

Šventieji atkartoja dievišką modelį, pagal kurį pranašai, vykdydami tarnystę, remiasi praeitimi, kad padėtų mums suprasti, kas esame, ir savo gyvenime įžvelgti Dievo ketinimus. Raštuose daugybė pranašų savo mokymus pradeda nuo pasakojimo, kaip Viešpats pasigailėjo jų protėvių.¹ Mormono Knygos skaitytojus Moronis primygtinai ragino prisiminti, koks gailestingas buvo Viešpats per visą istoriją, ir apmąstyti tai savo širdyse (žr. Moronio 10:3). Dievo gerumo apmąstymas paruošia priimti liudijimą Dvasios, kuri mus moko „apie tai, kaip iš tikrųjų yra, ir apie tai, kaip iš tikrųjų bus“ (Jokūbo knygos 4:13; taip pat žr. Moronio 10:4–5).

Žinojimas, kad Dangiškieji Tėvai savo plane numatė mūsų aukščiausios laimės ir išaukštinimo perspektyvą, suteikia mums dangiškųjų tėvų mylimų vaikų tapatybę ir sustiprina pasitikėjimą Viešpačiu net ir nelaimių metu. Be to, Dievo gerumo atminimas mus gali apsaugoti nuo išdidumo ir klestėjimo pavojų. Mormonas rašė apie metą, kai nefitai „pradėjo nepaprastai turtėti“. Bet priešingai nei kitais atvejais Mormono Knygoje, kai žmonės leido išdidumui ir turtams sukelti jų nuopuolį, šį kartą jie pasuko kitu keliu: „Bet nepaisant savo turtų, savo stiprybės ir savo klestėjimo, jie nesiaukštino dėl savo akių išdidumo; jie nebuvo lėti prisiminti Viešpatį, savo Dievą; bet nepaprastai nusižemino priešais jį.“ Savo sandorų jie laikėsi ir teisūs išliko todėl, kad „prisiminė, kokius didžius dalykus Viešpats padarė jiems“ (žr. Almos 62:48–50).

Šventieji moko šių ir daugybės kitų pamokų. Netiesiogiai išgyvendami netobulų žmonių, kurie mylėjo Viešpatį ir jautė Jo meilę, tikėjimo išbandymus, širdgėlas ir džiaugsmus, apreiškimus ir apsisprendimus, savo gyvenime taip pat galėsite išvysti Viešpaties ranką.

Kai skaitysite, net jau girdėtose istorijose atrasite naują prasmę. Bažnyčioje nėra geriau žinomos istorijos nei pirmasis Džozefo Smito regėjimas, tačiau Šventieji padeda geriau suprasti, kaip sunkiai Džozefui sekėsi suderinti savo širdies jausmus su savo protu.

Džozefo širdingas troškimas pajusti Gelbėtojo atleidimą neišsipildė, nes jis matė, jog nė viena iš egzistuojančių bažnyčių nemokė „Jėzaus Kristaus Evangelijos, kaip ji aprašyta Naujajame Testamente“.² Džozefas galvojo, kuri bažnyčia yra teisi. Galbūt jos visos neteisios? Širdyje jis labai vylėsi, kad viena jų yra teisi, nes norėjo surasti ramybę. Vykstant tokiam širdies ir proto nesutarimui, Džozefas sužinojo, kad gali pats paklausti Dievo. Jis nuėjo į giraitę pasimelsti. Ten jis išvydo Tėvą ir Sūnų, kurie jam atleido ir jo dilemą išsprendė taip, kaip jis net neįsivaizdavo.³

Džozefas, jo šeima ir daugybė kitų, priėmusių sugrąžintąją Viešpaties sandorą, norėjo pajusti Dievo meilę jiems, sužinoti, kaip jie galėtų artintis prie Jo ir pataisyti savo santykius su mylimaisiais. Šventieji pasakoja jų istorijas.

Pasikliovimas Viešpačiu išbandymų metu

1-ajame Šventųjų tome yra širdį verianti istorija apie Amandą Barns Smit ir jos šeimą, kuri laikėsi Viešpaties įsakymų ir vykdė Jo valią.⁴ Amandos vyras ir vienas sūnus buvo žiauriai nužudyti. Kartu su jais buvo nužudyta dar 15 kitų pastarųjų dienų šventųjų. Visi jie buvo trumpam apsistoję vienoje Misūrio gyvenvietėje prie Šoul Kryko. Viešpats palaikė Amandą šiuo baisiu laikotarpiu, atsakė į jos maldas, suteikė jai drąsos ir davė pajėgumą išgydyti savo sunkiai sužeistą sūnų.⁵

Šventieji parodo, kaip Amanda išmoko pasikliauti Viešpačiu iškilus tokiems nuožmiems sunkumams. Taip pat pasakojama, ką Džozefas Smitas sužinojo apie Dievo gerumą kančių metu. Parodoma, kad Viešpaties reikalų išmanymas mums suteikia amžinybės perspektyvą, padeda į viską žvelgti, kaip yra ir kaip bus iš tikrųjų, ir padeda panaudoti tikėjimą tuo, kad Viešpats mums padės ištverti sunkius laikus.

Sužinojęs, kas prie Šoul Kryko nutiko Amandos šeimai ir kitiems, pranašas Džozefas panoro verčiau būti įkalintas ar nužudytas, nei leisti, kad būtų žudomi šventieji. Kitą dieną jis pabandė rasti taikų sprendimą su nereguliariąja Misūrio kariuomene, susiruošusia pulti pagrindinę šventųjų gyvenvietę Far Veste. Tačiau už tai Džozefas buvo suimtas ir įkalintas.

Beveik po penkių mėnesių Džozefas vis dar buvo uždarytas šaltoje, ankštoje požeminėje kameroje Libertyje, Misūrio valstijoje. Jis mąstė, kur slėpėsi Dievas ir kiek ilgai Jis dar klausysis našlių ir našlaičių šauksmo. Jis meldė: „O Viešpatie, kaip ilgai jie kentės šias skriaudas ir neteisėtas priespaudas, kol tavo širdis suminkštės jiems ir tavo vidų apims užuojauta jiems?“ (DS 121:3)

Šventieji moko, kad negandos nėra nei Viešpaties nemalonė, nei Jo palaimų sulaikymas. Priešiškumas yra Dievo plano dalis, skirta mums išgryninti ir paruošti amžinajai, celestialinei lemčiai (žr. 2 Nefio 2:11). Džozefas suprato, kad Gelbėtojas dėl Savo beribės kančios gali padėti, kai mes kenčiame, ir, galiausiai, mus išaukštinti (žr. Almos 7:11–13). Atsakyme į širdį veriantį Džozefo šauksmą, Viešpats, prieš tardamas galutinį žodį, išvardijo visą sąrašą iššūkių:

„Jei patys pragaro nasrai plačiai išsižios tavęs praryti, žinok, mano sūnau, kad visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera.

Žmogaus Sūnus nusileido žemiau viso to. Argi tu didesnis už jį?“ (DS 122:7–8)

Jei patys išgyventume tokius dalykus, būtume apdovanoti į Kristų panašia empatija prislėgtiesiems. Būdamas kalėjime Džozefas suprato: „Mano širdis po viso šito dabar bus daug švelnesnė, nei kada nors anksčiau.“ Jis norėjo būti su šventaisiais, kad juos paguostų ir nuramintų. „Niekada nesijausčiau kaip dabar, – aiškino jis, – jei nebūčiau patyręs tokios skriaudos.“⁶

Viena iš priežasčių, kodėl Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas pavedė parengti ir patvirtino leidinį Šventieji, yra ta, kad kitų žmonių istorijos mums visiems gali padėti tai patirti. Iš Amandos galime pasimokyti, kad net tuomet, kai Dievas Savo beribe išmintimi supranta, kad blogiui ir kančioms nebūtina užkirsti kelio, Jis vis tiek mus myli ir mes Jam rūpime. Jis klausosi mūsų maldų, yra gailestingas ir geras.

Sugrąžinti šventyklos palaiminimai

Niekur kitur toks gailestingumas ir gerumas nepasireiškia geriau kaip šventykloje. Viso Šventųjų turinio esmė – tai istorija apie sugrąžintus šventyklos palaiminimus. Pirmasis tomas baigiasi pasakojimu apie tūkstančius pastarųjų dienų šventųjų, kurie 1846 metais Navū šventykloje priima šventas apeigas. Antrasis tomas baigsis pašventinimu Solt Leiko šventyklos, kurioje nuo 1893 metų šventieji pradėjo priimti apeigas. Trečiasis tomas pasibaigs pasakojimu apie Šveicarijos šventyklą, kurioje nuo 1955 metų ėmė rinktis Europos šventieji. Ketvirtajame tome bus pasakojama apie dabartinius laikus, kai šventyklos yra nusėjusios visą žemę ir šventieji visame pasaulyje priima išaukštinimo apeigas – kaip tai nuo seno buvo numatę pranašai.

Viešpaties namuose mes sudarome sandoras ir esame apdovanojami galia įveikti Nuopuolio padarinius, įskaitant šio pasaulio blogį bei kančias. Mes įgyjame apsaugą ir, galiausiai, galią išeiti per Prikėlimą ir būti amžiams užantspauduoti su savo mylimais žmonėmis.

Šventieji padės mums laikytis sandorų švenčiausiu būdu papildydami mūsų prisiminimus. Tai padės mums visuomet atminti, ką dėl mūsų yra padaręs Gelbėtojas. Jei nebūtų užrašų apie Dievo reikalus praeityje, „[pamirštume], koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams“ (Moronio 10:3). Būtent dėl šių dalykų esame skolingi Viešpačiui ir tiems šventiesiems, kurie aprašė, kaip Jis mylėjo juos. Viešpats įsakė Džozefui Smitui užrašinėti savo patyrimus (žr. DS 21:1). Bažnyčios metraštininkui, kuriam vadovavo Džozefas, Jis įsakė „nuolat vesti bažnyčios metraštį ir istoriją“ (DS 47:3). Jis įsakė į metraštį įtraukti „viską, kas bus naudinga bažnyčiai ir kylančioms kartoms“ (DS 69:8).

Turėdama omenyje šiuos apreiškimus ir sandoros pažadą visuomet atminti Gelbėtoją, Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas leidinį Šventieji ėmė planuoti prieš 10 metų. Raginame jus skaityti šį leidinį ir pasikliauti, kad jis padės jums suprasti Dievo planą, pamatyti, koks gailestingas yra Viešpats, ištikimai ištverti tiek gerais, tiek ir blogais laikais, įgyti į Kristų panašią empatiją kitiems ir laikytis į išaukštinimą vedančių sandorų.