Pirmasis žingsnis atgailos link

Aurilas Pytersonas

Autorius gyvena Haičio Vakarų departamente.

Pajutau, kaip mano gyvenime įsivyrauja tamsa. Tada supratau, kad turiu pasikalbėti su vyskupu.

Prisimenu, kad su misionieriais nusprendėme dėl krikšto datos. Jie manęs paklausė, ar esu pasiruošęs sudaryti šią sandorą su Dangiškuoju Tėvu. Net nemąstydamas apie tai džiūgaujančia širdimi atsakiau: „Taip!“ Norėjau priimti ypatingą mylinčio Tėvo man duodamą dovaną, nes supratau, kad be Gelbėtojo gyvenime nesijausčiau toks laimingas. Tačiau nebuvau tikras dėl savo ateities.

Galiausiai išaušo svarbioji diena. Ji buvo nepamirštama – buvau toks laimingas.

Tamsios dienos

Po krikšto ir patvirtinimo staiga dienos tapo tamsios. Šeimoje kilo sunkumų, ir man pačiam sunkiai sekėsi laikytis visų Dievo įsakymų. Nežinojau, ką daryti, ir norėjau pasiduoti. Rodėsi, kad manęs niekas nesupranta.

Man visuomet patikdavo skaityti Mormono Knygą, tačiau tuo metu ją atidėjau į šalį. Kai vieną dieną namuose likau vienas, pajutau malonų Dvasios raginimą paskaityti Mormono Knygą. Prieš tai pasimeldžiau, kad rasčiau atsakymą, kuris palengvintų mano kančias. Atsitiktinai atsiverčiau Almos 5 skyrių. 27 eilutėje rašoma: „Ar vaikščiojote elgdamiesi nepriekaištingai priešais Dievą? Jei būtumėte pašaukti mirti šiuo metu, ar galėtumėte sau pasakyti, kad buvote pakankamai nuolankūs? Kad jūsų apdarai buvo išvalyti ir išbalinti krauju Kristaus, kuris ateis išpirkti savo žmonių iš jų nuodėmių?“

Tie žodžiai mane sujaudino. Supratau, kad turiu atgailauti, tad užsiregistravau pasikalbėti su savo vyskupu. Be abejo, baiminausi, tačiau prisiverčiau pas jį nueiti.

Dievo pažado supratimas

Atėjęs prie vyskupo kabineto pasijutau toks kaltas, kad norėjosi tiesiog apsisukti. Tačiau meldžiau drąsos pasakyti viską, ką reikėjo pasakyti. Vyskupas maloniai mane pasikvietė į kabinetą ir pasimeldė, kad Dievas padėtų. Su manimi jis kalbėjosi lyg su savo sūnumi ir žodžiais man rodė meilę. Kad Dievas man atleistų, jis davė patarimų ir paprašė daryti tam tikrus dalykus. Po to turėjau su juo vėl susitikti.

Labai džiaugiausi šia galimybe. Aš pasekiau jo patarimais ir galiausiai supratau Dievo atleidimo pažadą Almai: „Jei jis išpažįsta savo nuodėmes prieš tave ir mane ir nuoširdžiai atgailauja, tam tu atleisi, ir aš jam atleisiu taip pat“ (Mozijo 26:29). Po nuoširdžios atgailos supratau, kad Dievas man atleido. Savo širdyje galiausiai ėmiau jausti Dangiškojo Tėvo meilę, o tamsa pasitraukė. Buvau laimingas ir didžiavausi savimi.

Vyskupas yra tam, kad padėtų

Vyskupas yra Viešpaties atstovas skyriui. Žinokite, kad jis yra tam, kad padėtų rasti Dievo jums paruoštą tikrąją laimę. Pasitikėkite juo. Jei turite problemų ar reikia atgailauti – susiraskite jį. Jis jums padės.

Suprantu, kad kartais nėra lengva nueiti pas jį ir pasikalbėti. Tačiau štai ką prezidentas Lorencas Snou (1898–1901) paaiškino apie amžinąjį Dangiškojo Tėvo planą: „Drįstu teigti, kad, kai [ikižemiškame] dvasių pasaulyje mums buvo pasiūlyta […] išgyventi tai, ką patiriame dabar, viskas neatrodė taip maloniai ir priimtinai. […] Tačiau nėra abejonių, kad ten mes aiškiai pamatėme ir supratome, kad, jei norime įgyti savo išganymą ir šlovę, turime visa tai patirti.“ Jis pridūrė: „Mes atsidavėme Dievo valiai ir galiausiai atsidūrėme čia“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Lorencas Snou (2012), p. 104).

Atgaila – tai prisiderinimo prie Dievo valios dalis. Tad vyskupo reikia ne bijoti, o reikia su juo susidraugauti. Jį išsirinko Dievas. Jis gali jums padėti atgailauti ir per ėjimą pas Jėzų Kristų pagydyti jūsų sielą. Viešpats nori mums padėti, tačiau turime patys žengti pirmąjį žingsnį atgailos link. Tokiu būdu pamatysime išsipildant šį Izaijo 1:18 eilutėje esantį pažadą: „Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, taps baltos kaip sniegas.“ Būtent dėl šito jums gali pagelbėti vyskupas.

Liudiju, kad Dievas gyvena ir kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Abu jie mus labai myli!