Dievas visada su manimi
Patriarchalinio palaiminimo gavimas man buvo labai svarbus įvykis. Kai susitikau su patriarchu, jis įjungė grotuvą ir ėmė skambėti giesmė „Šventieji, šen“ (Giesmės, 188). Ši giesmė skambėjo ir per mano krikštą, todėl simboliškai tarsi įrėmino mano gyvenimą tarp dviejų man labai svarbių įvykių. Niekad iki tol ir niekad po to neteko išgyventi to, ką patyriau kartu su patriarchu klausydamasi šios giesmės. Mačiau save, tarsi būčiau varčiusi seną nuotraukų albumą: prieš akis prabėgo mano vaikystės, jaunystės ir brandaus gyvenimo įvykiai. Priblokšta tokių vienas kitą keičiančių ryškių prisiminimų, staiga pajutau, kad nuo pirmo mano įkvėpto oro gurkšnio, nuo pirmo žingsnio ir pirmo ištarto žodžio – per visą mano vaikystę Dievas buvo šalia ir mane vedė. Jis lydėjo mane paauglystės metais ir vėliau, kai palikusi tėvų namus, pradėjau savarankišką gyvenimą. Jis buvo su manimi visą laiką! Nė akimirkai nepaliko!
Jausmas buvo toks stiprus, kad apie jį pasakiau patriarchui. Jis labai paprastai paaiškino: „Įsiklausyk į giesmės žodžius: „Mus Dievas ir globos, ir ves. Jau greit ištarsime tikrai: „Kaip gerai! Kaip gerai!“ Dangiškasis Tėvas tikrai lydi kiekvieną tavo žingsnį. Jis ne tik buvo su tavimi iki šiol, Jis bus su tavimi iki tavo gyvenimo pabaigos, kol, kaip toje giesmėje, galėsi pasakyti: kaip gerai, kaip gerai. Jis iš tiesų veda tave, todėl šiame gyvenime tau viskas bus gerai, o pasibaigus šiam gyvenimui taip pat viskas bus gerai.“