Mano kelrodė žvaigždė
Patriarchalinį palaiminimą gavau būdama dvidešimt vienerių, išvykusi tarnauti į misiją. Man labai pasisekė, nes palaiminimą patriarchas suteikė savo namuose. Nebuvo bažnyčios šurmulio ir žmonių, todėl labai stipriai galėjau jausti dvasią. Man asmeniškai tai labai padėjo susikaupti ir net šiek tiek atsvėrė anglų kalbos įgūdžių trūkumą, nes, nors ir labai stengiausi suprasti patriarchą, kartkartėmis man nepavykdavo. Tačiau žinojau, kad Anglijoje gyvensiu 18 mėnesių, todėl neabejojau, kad išmoksiu kalbą ir tuomet gerai suprasiu, kas parašyta palaiminime.
Nors ne viską supratau, ką sakė patriarchas, tačiau, rodės, gautas palaiminimas iš karto mane įkvėpė. Tas jausmas lydėjo ne vieną dieną. Per misiją daug kartų skaičiau savo palaiminimą. Jis man padėjo išverti misijoje patirtus sunkumus. Skaitydama daug ką lengvai supratau, bet buvo (ir yra) tokių vietų, kurių aš nesupratau. Beveik pusė palaiminimo buvo skirta mano šeimai. Ši palaiminimo dalis skambėjo taip, tarsi vienas žmogus pasakotų kitam gyvenimo istoriją. Tik šis pasakojimas skyrėsi nuo įprasto, nes buvo pasakojama ne apie praeitį, bet apie ateitį. Tuomet savo šeiminio gyvenimo net neįsivaizdavau. Galvojau, kad jei viskas, kas pasakyta palaiminime, išsipildys, bus tikras stebuklas. Viskas atrodė neįtikėtina, tačiau jau misijos pabaigoje palaiminimas ėmė pildytis. Prieš pat man išvykstant namo, mano tėvai paskambino į misijos prezidento ofisą ir pasakė, kad jiems reikia paso duomenų, nes nori mane užrašyti į jaunimo konferenciją. Po to man paskambino misionierės iš misijos prezidento ofiso ir pasakė: „Matosi, kad tavo tėvai labai nori, jog greičiau ištekėtum.“ Toje konferencijoje, į kurią mane užregistravo tėvai, aš ir sutikau savo būsimą vyrą. Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad iš patriarchalinio palaiminimo galėjau jį atpažinti – taip detaliai man buvo papasakota apie šeimą, kurią turėsiu.
Dievas mato visą paveikslą, o žmogus tik atskiras jo dalis. Man patriarchalinis palaiminimas lyg kelrodė žvaigždė, nes žinau, kad jei išsipildė didžioji jo dalis, tai ir likusios dalys anksčiau ar vėliau išsipildys. Jis man padeda, jei aš stengiuosi gyventi vadovaudamasi juo, – galiu matyti truputį į priekį. Savo patriarchalinį palaiminimą kartais skaitau vietoj Šventųjų Raštų. Yra dar daug neatsakytų klausimų. Gal ne į visus juos bus atsakyta šiame gyvenime, nes patriarchas mane įspėjo, kad nors daugumą dalykų žmonės gauna jau čia, žemėje, dalį jų gaus danguje. Tai leidžia man pasitikėti Dangiškojo Tėvo tvarkaraščiu ir būti tikrai, kad viskas išsipildys, kai ateis laikas.