Pritarimo ŠYPSNYS

Franklinas Romeras

Manabi, Ekvadoras

Vieną vakarą mūsų apylinkė surengė veiklą, pareikalavusią daugybės pasiruošimo valandų. Po veiklos vienas jaunas besidomintysis su manimi atsisveikino, bet po kelių minučių sugrįžęs paklausė: „Vyskupe, kada man vėl ateiti?“ Pasakiau, kad sekmadienį, bet vaikinas greitai atsakė: „Ne, ar nebus kokios kitos veiklos?“ Jam taip patiko su mūsų apylinkės jaunimu praleistas laikas, kad jis panoro vėl ateiti.

Taip pat pasikalbėjau su viena apsilankiusia pora. Pasiteiravau, ką jie mano apie šią veiklą. Vyras tarė: „Nuo pat mūsų atvykimo čia jautėme santarvę ir ramybę.“ Žmona linktelėdama galva jam pritarė. Mane tai nustebino, nes jiems atvykus daug žmonių kalbėjo ir kėlė triukšmą. Tačiau jis tęsė ir žiūrėdamas į mane paklausė: „Tai – Šventoji Dvasia, ar ne?“ Nustebęs tegalėjau jam pritarti.

Veiklai reikėjo daug ką suruošti, tad, kai tą vakarą viskas pasibaigė, tenorėjau vieno – važiuoti namo ir eiti miegoti. Dėl jaučiamo nuovargio net neturėjau progos pamąstyti apie pokalbį su besidominčiaisiais. Grįžęs namo sukalbėjau maldą ir nuėjau miegoti, tačiau negalėjau užmigti; mintyse įsivaizdavau besišypsantį Viešpatį. Tai buvo pritarimo šypsnys. Tą akimirką prisiminiau, kas nuostabaus atsitiko toje veikloje.

Supratau, kad mūsų apylinkės narių stropumas ir meilė sudarė sąlygas paliesti tų trijų besidominčiųjų širdis. Supratau, kad tas pritarimo šypsnys buvo skirtas tam, ką mes darėme. Neįstengiau sulaikyti ašarų ir buvau labai dėkingas už dovaną, kurią mums davė Viešpats. Jis mums pritariamai nusišypsojo. Liudiju, jog Viešpaties žodžiai, kad jei pas Jį atves[ime] nors vieną sielą, didis b[us] mūsų džiaugsmas Tėvo karalystėje, yra teisingi (žr. DS 18:5).