Vyresnysis Ulisis Soaresas – žmogus be klastos
Pačioje savo tarnystės pradžioje rinkdamasis apaštalus Jėzus pamatė pas Jį ateinantį Natanaelį. Jis iš karto įžvelgė Natanaelio gerumą ir pareiškė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos!“1
Jėzus žinojo, kad Natanaelis yra tyros širdies žmogus, sąžiningas, neveidmainis ir ne apgavikas. Viešpačiui labai patinka toks žmogaus dorumas, tad Natanaelį pašaukė būti apaštalu.2
Ulisis Soaresas – lyg senovės Natanaelis. Gelbėtojas jį irgi pašaukė.
„Mano tėvų šviesa“
Ulisis, jauniausias iš keturių brolių, gimė 1958 m. spalio 2 d. San Paule, Brazilijoje. Jo šeima gyveno labai kukliai, tačiau tėvai – Aparecidas ir Mersedes Karecho Soaresai – buvo garbingi, darbštūs žmonės, sąžiningai klausantys misionierių. Prie Bažnyčios jie prisijungė 1965 metais, kai Ulisiui tebuvo 6 metai.
Osiris Kabralas, tarnavęs kuolo prezidentu, kai Ulisis buvo paauglys, pasakoja: „Nemačiau, kad brolis Aparecidas būtų praleidęs bent vieną susirinkimą. Mersedes taip pat buvo labai ištikima. Ulisis paveldėjo savo tėvų atsidavimą.“
Ulisis Soaresas „Bažnyčioje aug[o] sekdamas savo tėvų šviesa“. Aparecidas ir Mersedes Soaresai (kairėje). Nepaisydamas priešpriešos, kliaudamasis Viešpačiu, Ulisis dar būdamas berniukas išmoko tvirtai įsitverti į Gelbėtoją ir Jo Evangeliją.
Ulisio iš prigimties gera širdis išsiskleidė besimokant Viešpaties kelių. Vyresnysis Soaresas pasakoja: „Bažnyčioje augau sekdamas savo tėvų šviesa.“ Sekant ta šviesa, nepaisant priešpriešos, stiprėjo jo liudijimas.
Jis pasakoja: „Mokykloje buvau vienintelis Bažnyčios narys, tad kiti berniukai vis bandė mane pažeminti ir versti daryti negerus dalykus. Tokiomis aplinkybėmis turėjau išmokti apsiginti, tačiau visuomet ir iš visos širdies klioviausi Viešpačiu, kad jis man padėtų. Dar paauglystėje supratau, kad jei atliksiu savo dalį, Viešpats atliks Savąją. Tačiau reikia gerai įsikibti į Jo ranką bei Jo Evangeliją.“
Kai Ulisiui buvo 15 metų, jo vyskupas paprašė jį mokyti jaunimo sekmadieninės mokyklos klasę. Vienoje iš tų pamokų buvo mokoma, kaip įgyti liudijimą apie Evangeliją. Ulisis buvo studijavęs Mormono Knygą. Jis visuomet jautė, kad Bažnyčia yra tikra, ir tikėjo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi.
Ruošdamasis pamokai jis norėjo savo klasei stipriai liudyti apie Evangelijos tikrumą. Vyresnysis Soaresas prisimena: „Karštai studijavau ir meldžiausi. Atsiklaupęs širdyje pajutau labai malonų jausmą, tylų balsą, kuris mane patikino, jog esu teisingame kelyje. Tai buvo taip stipru, kad negalėjau sakyti, jog nežinau.“
Bręsdamas Ulisis suprato, kad jei jis darys daugiau, nei iš jo tikimasi ar prašoma, Viešpats jį dosniai laimins. Vieną tokių pamokų jis išmoko ruošdamasis misijai. Per asmeninius pokalbius su Ulisiu jo vyskupas pabrėždavo, kaip svarbu laikytis įsakymų ir gyventi vertai. Jis taip pat pabrėždavo finansinį pasiruošimą.
Šiandien visi Brazilijos misionieriai patys dengia dalį savo misijos išlaidų. Daugelis šeimų padengia visas išlaidas. Besiartinant misijos metui, Ulisis nusprendė užsidirbti visus misijai reikalingus pinigus. Vadovaudamasis stipria darbo etika, kurios išmoko nedideliame savo tėvo versle, ir apsiginklavęs mokėjimu sparčiai rinkti tekstą spausdinimo mašinėle, Ulisis vienoje kompanijoje susirado darbo užmokesčio apskaitininko padėjėjo darbą.
Išlaikęs sunkų stojamąjį egzaminą, viename technikume vakarais jis ėmė studijuoti buhalterinę apskaitą. Kas mėnesį, sumokėjęs dešimtinę, pinigus atidėdavo savo misijai. Po metų kompanija jį perkėlė į apskaitos skyrių.
Vyresnysis Soaresas pasakoja: „Taip taupiau pinigus savo misijai. Trejus metus iki misijos kiekvieną mėnesį vis nusipirkdavau ką nors reikalingo – marškinius, kelnes, kojines, kaklaraištį, lagaminą.“ Jam taip pat reikėjo – ir tai jis gavo – stiprios savo tėvų ir vietinių vadovų meilės ir palaikymo.
Ulisis buvo pašauktas į Brazilijos Rio de Žaneiro misiją. Pirmąją misijos pusę jis tarnavo vadovaujamas prezidento Helijo da Rocha Kamargo, vėliau tapusio pirmuoju visuotiniu įgaliotiniu iš Brazilijos. Ulisis misiją pradėjo 1978 metų pradžioje. Vėliau tais pačiais metais pirmąją šventyklą Lotynų Amerikoje, San Paule, pašventino prezidentas Spenseris V. Kimbolas (1895–1985).
1980 m. sausį Ulisis ir jo porininkas, kuris taip pat nebuvo gavęs šventyklos apdovanojimo, Rio de Žaneire įlipo į autobusą ir aštuonias valandas važiavo į Brazilijos San Paulo šventyklą. Ten Ulisį pasitiko jo tėvai ir broliai, kad visi kartu kaip šeima būtų užantspauduoti laikui ir amžinybei. Ulisis niekada nepamiršo tų penkių valandų, drauge praleistų San Paulo šventykloje. Vėliau tą dieną jis ir jo porininkas grįžo į savo misijos vietą.
Pirmenybė Dievui
Ulisiui labai patiko misija, kuri dar labiau sustiprino jo liudijimą. Sugrįžęs namo, jis susirado darbą ir vietiniame universitete pradėjo studijuoti buhalterinę apskaitą ir ekonomiką.
Po misijos praėjus septyniems mėnesiams jungtiniuose kelių kuolų šokiuose jis sutiko „seserį Morgado“. Ulisis kurį laiką tarnavo jos zonos vadovu, tad likusį to vakaro laiką jiedu praleido kalbėdamiesi apie savo misijas. Po trijų savaičių jiedu ėmė vaikščioti į pasimatymus.
Rozana Fernandes Morgado buvo aštuonerių metų, kai jos vyresnioji sesuo – Margaret – pradėjo ją vestis į bažnyčią. Galiausiai šios dvi ištikimos besidominčiosios gavo savo tėvo leidimą pasikrikštyti, bet abi jos turėjo sulaukti 17 metų. Prieš gaudama leidimą pasikrikštyti Rozana bažnyčią lankė devynerius metus.
Ulisis gyveno šiauriniame San Paule, o Rozana su savo tėvais gyveno to miesto pietiniame rajone. Kelionė per visą plačiai išsidriekusį miestą užtrukdavo nuo dviejų iki trijų valandų autobusu ir metro. Laimei, Margaret ir jos vyras Klaudijus gyveno netoli jos tėvų namų.
Apie savo tuomet dar būsimąjį svainį vyresnysis Klaudijus R. M. Kosta, visuotinis Septyniasdešimties įgaliotinis, prisimena: „Kai savaitgaliais Ulisis atvykdavo pasimatyti su Rozana, naktį grįžti namo jam būdavo sudėtinga.“ Tad jis ir Margaret pakvietė Ulisį po pasimatymų nakvoti jų namuose. „Kuriam laikui mes jį įsisūnijome“, – priduria vyresnysis Kosta.
„Jis miegodavo ant mūsų svetainės sofos, – pasakoja sesuo Kosta. – Patys buvome neseniai susituokę, tad neturėjome papildomų antklodžių. Jis užsiklodavo sena mūsų turėta užuolaida. Ulisis būdavo laimingas, nes kitą dieną vėl galėjo matytis su Rozana. Jis buvo geras mano sesei, ir mano tėvams jis labai patiko.“
1982 m. spalio 30 d. Ulisis ir Rozana susituokė Brazilijos San Paulo šventykloje.
Jei su vyresniuoju ir seserimi Soaresais jums tektų praleisti kelias minutes, iš karto pamatytumėte meilę, susižavėjimą ir pagarbą vieno kitam. Pasak vyresniojo Soareso, Rozana „yra gerumo, meilės ir visiško pasišventimo Viešpačiui pavyzdys jam ir jų šeimai“.3 Sesei Soares Ulisis yra „dangaus dovana“.
Sesuo Soares priduria: „Jis visuomet buvo ypač atsakingas ir teisus žmogus, visuomet gerai rūpindavosi mūsų šeima, visuomet su manimi elgėsi labai gerai. Visus turėtus Bažnyčios pašaukimus jis vykdė kaip įmanydamas geriausiai. Jis ima ir daro. Savo gyvenime pirmenybę jis visuomet teikia Dievo dalykams. Jį vis iš naujo įsimyliu, nes žinau, kad jei pirmenybę jis teiks Dievo dalykams, tai pirmenybę jis teiks ir man.“
Apie savo žmoną vyresnysis Soaresas sako: „Ji – tikra didvyrė ir įkvėpimas mūsų šeimoje. Ji – mylinti, gera ir kantri su visais. Ji vienija mūsų šeimą ir įžvelgia kiekvieno gėrį. Ji daug kuo prisidėjo prie mano gyvenimo. Apie savo pašaukimą į Dvylikos Apaštalų Kvorumą juokaudamas jai pasakiau: „Dėl to esi kalta tu, nes mano gyvenime labai smarkiai sustiprinai Evangelijos galią.“
Didelė širdis
Gustavas, vyriausiasis Soaresų vaikas, prisimena vieną vakarą, kuomet, būdamas dar vaikas, nepakluso tėvams ir slapčia išėjo iš namų stebėti kasmetinės „Festa Junina“ (liet. Joninių) šventės, vykstančios jų kaimynystėje San Paule.
Jis pasakoja: „Būdamas vidury didelės besilinksminančios minios staiga išgirdau pranešėją, kviečiantį mane į priekį. Tada ir pamačiau savo tėtį.“
Nors tėvai buvo labai sunerimę, bet, užuot baręs, Ulisis jį stipriai apkabino.
Gustavas prisimena: „Rimtai pasikalbėjome dėl mano dingimo, tačiau su manimi tėvai elgėsi pagarbiai. Jaučiausi globojamas ir supratau, kad jie tikrai mane myli.“
Ulisis yra atsidavęs savo šeimai. Nors ilgus metus jis daug dirbo ir keliavo, tačiau surasdavo laiko stiprinti ryšį su savo vaikais.
Kai 2018 m. kovo 31 d. vyresnysis Soaresas buvo palaikytas Dvylikos Apaštalų Kvorume, turbūt niekas tuo taip nesistebėjo kaip Gustavas ir dvi jo seserys – Leticija Karavelo ir Natalija Soares Avila. Bet jei apaštalystei užtenka meilės, darbštumo, supratingumo ir nuolankumo, tai, pasak jų, suprantama, kodėl Viešpats pašaukė jų tėtį.
Leticija pasakoja: „Kai Jėzus rinkosi apaštalus, jis rinkosi ne pačius išmaniausius fariziejus, o žvejus. Būtent tokie yra mano mama ir tėtis. Jie visiškai pasikliauna Viešpačiu, kuris juos panaudoja Savo darbui. Jis žino, kad jie yra nesavanaudžiai, pasiruošę stropiai dirbti ir pakankamai nuolankiai priima pastabas.“
Natalija priduria, kad jų tėvo „didelė širdis“ padės jam toliau tarnauti ypatinguoju Gelbėtojo liudytoju. Ji sako: „Jis tam labai atsidavęs. Jis jaučia dangaus įtaką, visus myli ir nori daryti tai, kas teisinga.“
„Viskas susitvarkys“
Kai vyresnysis Soaresas 2000–2003 metais tarnavo Portugalijos Porto misijos prezidentu, pagarsėjo savo dažnai sakoma portugališka fraze: „Tudo vai dar certo“ – viskas susitvarkys.
Vienas iš jo misionierių – Tajus Benetas – prisimena: „Jis tos frazės mokė ir mus. Jis gyvena su tikėjimu ir optimizmu: jei darysime, ko nori Viešpats, viskas susitvarkys.“
Kitas jo misionierius – Ričardas Šyldsas – pasakoja: „Savo misionierius jis taip pat mokė nesakyti sunku ar neįmanoma. Mes tai vadinome „iššūkiais“. Toks patarimas man labai pravertė vėliau gyvenime: sunkumus laikiau įveiktinais „iššūkiais“, o ne „sunkiais“ ar „neįmanomais“ dalykais.“
Toks tikėjimas ir optimizmas atėjo ne iš lengvo gyvenimo. Vyresnysis ir sesuo Soaresai puikiai supranta, kaip nemalonu būti be pinigų, kaip sekina ilgos darbo ir studijų dienos, ką reiškia pašlijusi sveikata, kaip skauda širdį dėl patirto persileidimo, dėl negyvu gimusio kūdikio, dėl brolių, seserų ir tėvų netekties.
Eidami tokiu gyvenimo keliu savo tikėjimą jiedu rėmė šiais vyresniojo Soareso mėgstamiausiais žodžiais iš Raštų: „Būk nuolankus; ir Viešpats, tavo Dievas, ves tave už rankos ir atsakys tau į tavo maldas.“4
Vyresnysis Soaresas pasakoja: „Iššūkiai yra mūsų tobulėjimo dalis. Kai kantriai iškenčiame, kai išmokstame atlaikyti gyvenimo iššūkius ir kai liekame ištikimi, Viešpats mums būna labai palankus ir laimina pažadėtais palaiminimais.“
Jis priduria, kad jei tvirtai įsitversime į geležinę lazdą, Viešpats mūsų neapleis.
Vyresnysis Soaresas liudija: „Nuoseklus tvirtas įsitvėrimas į įsakymus, Evangeliją, Raštus ir Viešpatį Jėzų Kristų padeda įveikti gyvenimo iššūkius. Mums atsiklaupus melstis, Jis bus su mumis ir mums patars. Jis mums duos įkvėptą mintį, kur eiti ir ką daryti. Į mūsų maldas Viešpats atsakys tuomet, kai būsime paklusnūs ir nuolankūs.“
Atsidavęs mokinys
Ulisis Soaresas yra gabus ir pasiruošęs žmogus. Jo išsilavinimas, įskaitant įgytą verslo administravimo magistro laipsnį, paruošė jį dirbti buhalteriu ir auditoriumi Brazilijoje esančiose tarptautinėse korporacijose. Tokia patirtis jį paruošė darbui Bažnyčios finansų departamente, o tai jį paruošė tam, kad būdamas 31-erių jis tapo vienu jauniausių Bažnyčios materialiųjų reikalų direktoriumi. Toks pasiruošimas jam labai pasitarnavo vėliau tarnaujant misijos prezidentu ir visuotiniu Septyniasdešimties įgaliotiniu, kuriuo jis buvo pašauktas 2005 m. balandžio 2 dieną.
Prieš 2013 m. sausio 6 d. pašaukimą į Septyniasdešimčių prezidentūrą vyresnysis Soaresas tarnavo prezidento patarėju Brazilijos krašto prezidentūroje, vėliau prezidentu bei patarėju Afrikos Pietryčių krašte. Ten jis tarnavo vyresniojo Deilo Dž. Renlando, tuomet buvusio visuotinio Septyniasdešimties įgaliotinio, patarėju. Vyresnysis Renlandas, dabar taip pat Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, brangina jų kartu praleistą laiką.
Vyresnysis Renlandas pasakoja: „Vyresnysis Soaresas yra energingas, pasišventęs ir atsidavęs Jėzaus Kristaus mokinys. Nepažįstu nė vieno, taip įsijautusio į Viešpaties reikalo vykdymą. Jei jo ko nors paprašai, tai jis to imsis iš visų jėgų.“
Ar būdamas su šventaisiais Peru (kairėje), ar Ganoje (apačioje), ar kitose tautose, kuriose jis tarnavo, vyresnysis Soaresas „nesunkiai pamilsta žmones“, – sako vyresnysis Klaudijus R. M. Kosta.
Jis pasakojo, kad vyresnysis Soaresas greitai „pamilo“ Afrikos šventuosius. Viena pirmųjų jo užduočių tame krašte buvo pirmininkauti kuolo konferencijoje Kanange, Demokratinėje Kongo Respublikoje. Vyresnysis Renlandas pasakoja: „Sugrįžęs jis be perstojo kalbėjo apie sutiktų žmonių gerumą ir atsidavimą.“
Vyresnysis L. Vitnis Kleitonas, kuris kartu su vyresniuoju Soaresu penkerius su puse metų tarnavo Septyniasdešimčių prezidentūroje, vyresnįjį Soaresą vadina sutarimo siekėju. „Jis klausosi ir įvertina savo mintis. Susirinkimuose jis elgiasi tiksliai taip, kad mūsų balsai skambėtų lyg chore, o ne konkuruojančių solistų pasirodyme.“
Vyresnysis Soaresas kukliai nutyli, kad geba bendrauti portugalų, anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis. Vyresnysis Kleitonas sako, kad ši dovana, reikalaujanti nuolatinio dėmesio, yra palaiminimas Bažnyčiai. Vyresnysis Soaresas gali kalbėti didelei Bažnyčios narių daliai jų gimtąja kalba.
Vyresnysis Klaudijus Kosta apie savo svainį pasakoja: „Ulisis mėgo vadovauti nuo pat vaikystės. Jis labai protingas ir gabus, jaučia atsakomybę darbuotis kuo geriau. Jis nesunkiai pamilsta aplinkinius. Jis turi tikrojo Gelbėtojo mokinio širdį ir tikrą liudijimą, jog Jėzus yra Kristus. Myliu jį ir esu dėkingas galėdamas jį palaikyti Viešpaties apaštalu.“
Vyresnysis Deividas A. Bednaris, kalbėdamas Dvylikos Apaštalų Kvorumo vardu, priduria: „Vyresnysis Soaresas yra tyras, atviraširdis ir nepiktavalis Gelbėtojo mokinys. Per jo veido šviesą, šiltą šypseną ir malonų elgesį nesuskaičiuojamas asmenų ir šeimų skaičius buvo, yra ir bus įkvėpti didesnio troškimo sekti Gelbėtoju ir gyventi pagal Jo Evangelijos priesakus.“
Nuotraukoje su žmona Rozana priešais Solt Leiko šventyklą, aut. Kristina Merfi, Deseret News
Mūsų Evangelijos laikotarpyje apie Edvardą Partridžą Viešpats pasakė: „Jo širdis prieš mane yra tyra, nes jis yra lyg senovės Natanaelis, kuriame nėra klastos.“5 Apie Hairumą Smitą Viešpats pasakė: „Aš, Viešpats, myliu jį už jo širdies dorumą ir dėl to, kad jis myli tai, kas teisinga priešais mane.“6
Apie Ulisį Soaresą Viešpats pasakytų tą patį.