Tikėjimo portretai
Maiklas Aizekas
Bydgoščius, Lenkija
„Liga gali duoti daug gero“, – sako Maiklas, sergantis inkstų nepakankamumu. Jis priduria, kad, paūmėjus ligai, išaugo dėkingumas už Evangeliją – „tai geras išbandymas“.
Leslis Nilsonas, fotografas
1942 metais gimiau Etiopijoje, o 1965 m. atvykau studijuoti į Lenkiją. 1991 metais sutikau misionierius ir prisijungiau prie Bažnyčios. Trejus su puse metų tarnavau skyriaus prezidentu. 12 metų tarnavau patarėju misijos prezidentūroje. Po to vėl buvau skyriaus prezidentas, o vėliau – apygardos prezidentas. Galiausiai susirgau inkstų nepakankamumu.
Šiuo metu Bažnyčioje galiu ne kažin ką nuveikti. Bandau lankytis sekmadieniais.
Iš pradžių pykau.
„Kodėl aš?“ Meldžiausi. „Viešpatie, juk tarnavau Tau.“ Po kurio laiko supratau. Raštai sako: „Tas, kuris turi tikėjimą manimi, kad būtų išgydytas, ir nėra paskirtas mirčiai, bus išgydytas“ (DS 42:48).
Šioje eilutėje sakoma, kad būsime išgydyti, jei mums neskirta mirti.
Bažnyčios nariai nuolat meldžiasi už mane, bet mano sveikata prastėja. Jie galvoja, kad jų maldos neišklausomos, tačiau jos išklausomos, nes jie tampa geresniais žmonėmis, o aš jaučiu jų man rodomą meilę.
Net jei būčiau sveikas, kiek man liko gyventi mano amžiuje? Kad ir kaip būtų, man dar daug kas priešaky.
Mėgstu skaityti Raštus ir juose rasti man padedančius didvyrius. Būdamas sveikas ir galėdamas tarnauti mėgau sekti Nefiu, tačiau dabar dažnai galvoju apie Jobą. Jis buvo geras žmogus, bet taip pat kentėjo. Evangelijoje visuomet randama viltis.
Jei tokiame mieste kaip Bydgoščius užsimanyčiau aplankyti merą, aš, eilinis žmogus, neturėčiau jokių galimybių. Tačiau dėl Evangelijos durys visuomet atviros šauktis Dievo. Štai kodėl man taip patinka Bažnyčia.
Aš turiu Bažnyčią. Turiu būdą per maldą, pasninką ir visa kita, ką mes darome, susisiekti su Dievu. Ko dar man reikia?
Kartais sau sakau: „Galbūt dėl to ir sergu, kad suprasčiau, kokioje nuostabioje vietoje esu ir koks tai nuostabus darbas.“
Matau, kad mano žmona Renata liūdi dėl mano ligos. Nenoriu, kad taip būtų, tačiau sielvartas yra meilės išdava. Jei ji nemylėtų, neliūdėtų. Meilė padeda jausti, kad nesi vienas ir kad kažkam rūpi.
Mirti – niekai. Visi mirs. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į mirtį. Žinau, kad Dievas gyvas. Jis myli mus visus, taip pat ir mane. Tai tikrai galiu patvirtinti.
Renatai, Maiklo žmonai, jo liga tapo sunkiu išbandymu. Jis sako: „Matau, kad mano žmona liūdi dėl mano ligos. Tačiau sielvartas yra meilės išdava. Meilė padeda jausti, kad nesi vienas ir kad kažkam rūpi.“
Nepaisydamas su liga susijusios negalios, Maiklas vis dar randa būdų tarnauti ir pakylėti aplinkinius.
Raštuose Maiklas suranda vilties ir pamokymų. Kai buvo sveikas ir tarnavo, jis žavėjosi Nefiu. Jis sako: „Tačiau dabar dažnai galvoju apie Jobą. Jis buvo geras žmogus, bet taip pat kentėjo.“