15 pamoka

Jėzus Kristus įsteigė sakramentą

Įvadas

Dokumente „Gyvasis Kristus. Apaštalų liudijimas“ skaitome: „[Jėzus Kristus] įsteigė sakramentą kaip savo didžiosios apmokančios aukos priminimą“ (Pranešimai ir pareiškimai, „Gyvasis Kristus. Apaštalų liudijimas“). Kai priimame sakramentą, mums primenama, kad Gelbėtojas kraujavo iš kiekvienos poros ir mirė už mus; per sakramentą mes taip pat atnaujiname savo sandoras su Viešpačiu.

Pagalbiniai skaitiniai

Dalinas H. Ouksas, „Sakramento susirinkimas ir sakramentas“, 2008 m. spalio Visuotinės konferencijos medžiaga.
Jeffrey R. Holland, “This Do in Remembrance of Me,” Ensign, Nov. 1995, 67–69.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Mato 26:26–28; Luko 22:15

Jėzus Kristus įtvirtino naująją sandorą

Parodykite pateiktą arba kitą paveikslą, kuriame būtų pavaizduota paskutinė vakarienė, ir pakvieskite kurį nors mokinį paaiškinti, koks įvykis vaizduojamas:

Mokinių paklauskite:

Kaip jaustumėtės, jeigu pats Gelbėtojas paruoštų, palaimintų ir duotų jums sakramentą?

Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Luko 22:15 . Paraginkite mokinius per pamoką mąstyti, kodėl Gelbėtojas norėjo Paschą praleisti drauge su Savo apaštalais.

Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Mato 26:26–28, o likusiųjų – sekti skaitomas eilutes. Aptarkite tokį klausimą:

Jei Jėzus įsteigė naująją sandorą, tai kokią senąją sandorą ji turėjo pakeisti?

Toliau pateikta informacija atskleis kontekstą, kurį būtų pravartu aptarti. Senovėje, kai Jehova sudarė sandorą su Izraelio vaikais, Mozė juos mokė Jehovos žodžių, ir šie sudarė sandorą paklusti tiems žodžiams. Sudarius sandorą Mozė atnašavo gyvulių auką, paėmė gyvulio kraujo ir pašlakstė juo žmones sakydamas: „Tai kraujas Sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis.“ (Žr. Išėjimo 24:3–8.) Jėzus priminė Mozės žodžius mokydamas apie tai, kad praliedamas Savo kraują Jis sudarys naująją sandorą su Dievo vaikais (kaip ir Izraelio vaikų pašlakstymas gyvulio krauju simbolizavo, kad Izraelio vaikai sudaro sandorą su Jehova). Pateikdamas vyno taurę savo Apaštalams, Jėzus davė ženklą, kad senoji sandora įvykdyta ir įsteigiama naujoji (žr. Hebrajams 9:12–15). Mozės įstatymas (senoji sandora) daugeliu atžvilgių buvo didinga pranašystė apie ateisiantį Mesiją. Jėzus Kristus buvo tos pranašystės išsipildymas (žr. 2 Nefio 11:4; Jokūbo knygos 4:5; Almos 34:13–14), ypač ta prasme, kad per Savo apmokančiąją auką Jis pasiekė galutinį to įstatymo tikslą.

Į ką sutelkiamas mūsų dėmesys, kai senojoje ir naujojoje sandoroje aukojamas kraujas? (Į Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir Jo kraujo praliejimą, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos.)

Pateikite vyresniojo Dalino H. Oukso iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį ir pakvieskite kurį nors mokinį garsiai jį perskaityti:

„Sakramentas – tai apeigos, kurios pakeitė Mozės įstatymo kraujo aukas ir deginamąsias atnašas, o kartu su juo buvo duotas Gelbėtojo pažadas: „Ir kas tik ateina pas mane su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, tą aš pakrikštysiu ugnimi ir Šventąja Dvasia.“ (3 Nefio 9:20)“ („Sakramento susirinkimas ir sakramentas“, 2008 m. spalio Visuotinės konferencijos medžiaga ).

Kaip apibendrintumėte jau aptartas tiesas apie paskutinę vakarienę? (Mokiniams atsakinėjant, pabrėžkite, kad Jėzus Kristus įvykdė senąją sandorą ir įsteigė naująją per sakramentą.)

Luko 22:14–20; 3 Nefio 18:7, 11

Sakramentas padeda mums prisiminti Gelbėtoją

Suskirstykite mokinius poromis. Paprašykite porų perskaityti Luko 22:19–20 ir 3 Nefio 18:7, 11. Paprašykite jų įvardyti dar vieną priežastį (be naujosios sandoros įtvirtinimo), kodėl Gelbėtojas įsteigė sakramentą. Aptarkite tokius klausimus:

Kodėl, pasak Gelbėtojo, Jis įsteigė sakramentą? (Mokiniai turėtų įvardyti tokią tiesą: priimdami sakramentą turėtume prisiminti Gelbėtoją.)
Kodėl svarbu stengtis atminti Gelbėtoją priimant sakramentą?
Kokia bus sakramento prasmė, jei pamiršime atminti Gelbėtoją ir tai, ką Jis dėl mūsų padarė?

Kiekvienam mokiniui galite paruošti po lapelį su vyresniojo Džefrio R. Holando iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kalbos ištraukomis. Paprašykite mokinius tyliai perskaityti išdalintus lapelius. Skyrę pakankamai laiko aptarkite šiuos klausimus:

Ką patartumėte žmogui, kuriam per sakramento apeigas sunku sutelkti savo mintis į Gelbėtoją ir Jo auką? (Mokiniams atsakinėjant, galite paminėti, kad jeigu per savaitę ieškosime galimybių galvoti apie Gelbėtojo gyvenimą ir tarnystę, sekmadienį per sakramento apeigas bus daug lengviau susikaupti ir mintis sutelkti į Jį.)
Kaip buvote palaiminti dėl to, kad priimdami sakramentą stengėtės atminti Gelbėtoją ir Jo Apmokėjimą?

1 Korintiečiams 11:27–30; 3 Nefio 18:28–29; 20:8–9

Vertai priimant sakramentą atnaujinamos mūsų sandoros

Paprašykite mokinius tyliai perskaityti 1 Korintiečiams 11:27–30 ir 3 Nefio 18:28–29; 20:8–9 eilutes ir jas palyginti. Paprašykite jų rasti perspėjimą, susijusį su sakramentu. Tada paklauskite:

Kodėl derėtų vertai priimti sakramentą?

Gali būti pravartu perskaityti vyresniojo Džono H. Grobergo iš Septyniasdešimties teiginį, aiškinantį, ką reiškia vertai priimti sakramentą:

„Jei trokštame pasitaisyti (tai yra atgailauti), ir mums neuždraudę kunigystės vadovai, tada, mano nuomone, esame verti. Tačiau jeigu neturime noro taisytis, jei neketiname sekti Dvasios nurodymais, turime savęs paklausti: ar esame verti priimti sakramentą, o gal savo veiksmais šaipomės iš esminio sakramento tikslo – būti asmeninės atgailos ir permainos katalizatoriumi?“ (“The Beauty and Importance of the Sacrament,” Ensign, May 1989, 38.)

Kokius palaiminimus gauna vertai priimantys sakramentą? (Žr. 3 Nefio 20:8–9.) (Įsitikinkite, jog mokiniai supranta šitai: jeigu pamaldžiai ir su atgailaujančia dvasia priimsime sakramentą, galėsime gauti nuodėmių atleidimą lygiai taip pat, kaip jį gavome per krikštą.)

Pateikite šį vyresniojo Dalino H. Oukso iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį ir paprašykite kurio nors mokinio garsiai jį perskaityti:

„Jei nebūtų paruošta priemonė, kuria galėtume apsivalyti ir po krikšto, kiekvienas pražūtume dvasiškai. Negalėtume jausti Šventosios Dvasios artumo ir paskutinio teismo dieną būtume „atmesti amžinai“ (1 Nefio 10:21). Esame be galo dėkingi, kad Viešpats kiekvienam Jo Bažnyčioje pasikrikštijusiam nariui parūpino procesą, kuriuo galėtume periodiškai apsivalyti nuo nuodėmės purvo. Sakramentas yra būtina to proceso dalis“ (“The Aaronic Priesthood and the Sacrament,” Ensign, Nov. 1998, 38).

Kodėl, pasak vyresniojo Oukso, sakramentas yra tokios gyvybiškai svarbios Evangelijos apeigos?

Perskaitykite ir šį vyresniojo Oukso teiginį:

„Mums įsakyta atgailauti dėl savo nuodėmių ir ateiti pas Viešpatį su sudužusia širdimi bei atgailaujančia dvasia ir priimti sakramentą paklūstant jo sandorai. Kai tokiu būdu atnaujiname savo krikšto sandoras, Viešpats atnaujina apvalantį mūsų krikšto poveikį. Tada tampame švarūs ir galime su savimi nuolatos turėti Jo Dvasią. Viso to svarba matoma Viešpaties įsakyme kas savaitę priimti sakramentą (žr. DS 59:8–9)“ (“The Aaronic Priesthood and the Sacrament,” Ensign, Nov. 1998, 38).

Galite paaiškinti, kad vertai priimdami sakramentą mes „atnaujiname visas su Viešpačiu sudarytas sandoras” (Delbert L. Stapley, iš Conference Report, Oct. 1965, 14; kursyvas pridėtas; taip pat žr. L. Tomas Peris, „Kai dabar priimame sakramentą“, 2006 m. balandžio Visuotinės konferencijos medžiaga ).

Paprašykite mokinių iš naujo perskaityti Luko 22:15. Tada paklauskite:

Jei kas nors paklaustų jūsų nuomonės, kodėl Jėzus taip norėjo Paschą praleisti su Savo Apaštalais, kaip į tai atsakytumėte? Apie ką paliudytumėte?

Paliudykite, kad atmindami Jėzų Kristų bei Jo apmokančiąją auką ir vertai priimdami sakramentą mes atnaujiname su Dievu sudarytas savo sandoras. Paraginkite mokinius apmąstyti, kaip priimdami sakramentą kiekvienas asmeniškai gali atnašauti „sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią“. Pakvieskite juos sakramentą paversti nuolatiniu dvasiniu potyriu.

Mokiniams skirti skaitiniai

Mato 26:26–28; Luko 22:17–20; 1 Korintiečiams 11:27–30; 3 Nefio 18:1–11, 28–29; 20:8–9; Doktrinos ir Sandorų 20:75–79.
Dalinas H. Ouksas, „Sakramento susirinkimas ir sakramentas“, 2008 m. spalio Visuotinės konferencijos medžiaga.

Ištraukos iš vyresniojo Džefrio R. Holando kalbos „Darykite tai mano atminimui“

„Jei atminimas yra svarbiausia mums iškelta užduotis, ką turėtume atminti, kai mums pateikiami tie paprasti ir brangūs simboliai?

Mes galėtume prisiminti Gelbėtojo ikimirtingąjį gyvenimą ir visa, ką Jis kaip didysis Jehova, dangaus ir žemės bei visa, kas juose, sutvėrėjas, padarė. Mes galėtume prisiminti, kad net didžiojoje dangaus taryboje Jis jau mylėjo mus ir buvo nepaprastai tvirtas, kad ten būdami Kristaus ir mūsų tikėjimo Avinėlio kraujo galia pasiekėme pergalę (žr. Apreiškimo 12:10–11).

Galėtume prisiminti Jo gimimo kūne paprastą didingumą. […]

Galėtume prisiminti Kristaus stebuklus ir mokymus, Jo gydymus ir ištiestą pagalbos ranką. Galėtume atminti, kad Jis padarydavo taip, kad neregiai praregėdavo, kurtieji imdavo girdėti, paralyžuotieji, luošiai ir su sudžiūvusiomis galūnėmis pasveikdavo. Tada, kai jaučiame, kad nustojome tobulėti arba išblėso mūsų džiaugsmas ir viltis, galime žengti pirmyn būdami nepajudinami Kristuje. […]

Mes galėtume atminti, kad net turėdamas tokią didingą Jam pavestą misiją Gelbėtojas patyrė gyvenimo džiaugsmą, Jam patiko bendrauti su žmonėmis, ir Jis liepė Savo mokiniams neliūdėti. Jis sakė, kad turėtume džiaugtis Evangelija taip, lyg prie savo durų būtume radę didžiulį lobį, tikrą brangųjį perlą. […]

Mes galime prisiminti, kad savo mokinius Kristus vadino draugais. […]

Mes galime, mums derėtų atminti nuostabius savo gyvenimo dalykus ir tai, kad „viskas, kas gera, ateina iš Kristaus“ (Moronio 7:24). […]

Kartais būsime priversti prisiminti, kaip nemaloniai su Juo buvo elgiamasi, kaip Jis buvo atstumtas ir kokį baisų neteisumą Jam reikėjo ištverti. O tada, kai ir mes savo gyvenime susidursime su panašiais dalykais, galėsime atminti, kad ir Kristus iš visų pusių buvo spaudžiamas, bet nesugniužo, Jis svyravo, bet nenusiminė, buvo persekiojamas, bet neapleistas, buvo parblokštas, bet nežuvo (žr. 2 Korintiečiams 4:8–9).

Kai mus užklups tos sunkios akimirkos, galime prisiminti, kad prieš pakildamas aukštybėn Jėzus nusileido žemiau visko, Jis kentė mūsų skausmus ir suspaudimus, ir visokiausius gundymus, ir tai tam, kad galėtų prisipildyti gailestingumo ir žinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse (žr. DS 88:6; Almos 7:11–12).

Jis gali prilaikyti ir sustiprinti tuos, kas svyruoja ar klumpa. Galiausiai Jis yra mūsų išgelbėjimas ir būtent dėl to Jis paaukojo savo gyvybę. […]

Visa tai galime prisiminti, kai klūpantys jauni kunigai kviečia mus visuomet atminti Kristų“ (Ensign, Nov. 1995, 67–69).