Kad būtume apvalyti nuo nuodėmės, turime panaudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi atgailai. Kai nuoširdžiai atgailaujame, galime gauti nuodėmių atleidimą, teikiantį mūsų sieloms sąžinės ramybę. Išlaikyti nuodėmių atleidimą savo gyvenime galime ištikimai laikydamiesi Dievo įsakymų, tarnaudami ir mylėdami vieni kitus.
Pagalbiniai skaitiniai
D. Todas Kristofersonas, „Dieviška atgailos dovana“,2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.
Nylas L. Andersenas, „[Atgailaukite] … kad galėčiau jus išgydyti“,2009 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.
Paprašykite mokinių įsivaizduoti, kad jų paprašė sakramento susirinkime kalbėti apie atgailą. Pakvieskite kelis mokinius papasakoti, ką jie sakytų, kad padėtų Bažnyčios nariams geriau suprasti atgailos doktriną. Mokiniams papasakojus, perskaitykite pateiktą prezidento Dyterio F. Uchtdorfo iš Pirmosios Prezidentūros teiginį:
Paveikslėlis
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
„Kad galėtume atgailauti mums reikia stipraus tikėjimo Kristumi“ („Saugaus grįžimo taškas“,2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kodėl šis teiginys yra teisingas?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti Almos 34:15–17, kur aprašyti Amuleko mokymai zoramininkams apie atgailą. Likusiuosius paraginkite sekti skaitomą tekstą ir surasti, ko reikia, anot Amuleko, kad mums būtų atleista.
Kokio principo apie atleidimo gavimą mokoma šiose eilutėse? (Mokiniams atsakius, lentoje užrašykite tokį principą: Tam, kad gautume gailestinguosius atleidimo palaiminimus, turime panaudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi atgailai. Paaiškinkite, kad frazė „tikėjimas atgailai“ šiose eilutėse pakartota keturis kartus. Čia turite galimybę akcentuoti Raštų studijavimo įgūdį atpažinti pasikartojančius žodžius.)
Kodėl turime naudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi, kad atgailautume ir kad mums būtų atleista? (Mes turime tikėti Jo apmokančiąja auka, kad ji būtų veiksminga mūsų gyvenime. Tik per Jo Apmokėjimą mums gali būti atleista, kad patirtume širdies permainą ir būtume apvalyti nuo nuodėmės [žr. Mozijo 5:2].)
Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti, kaip ateiname pas Gelbėtoją ir atgailaujame, paaiškinkite, kad po didelio masto Amerikų niokojimo, paliudijusio apie Gelbėtojo nukryžiavimą, Jis mokė žmones, ką jie turi daryti, kad atgailautų ir gautų atleidimą iš Jo. Paprašykite mokinių poroje su kitu išstudijuoti 3 Nefio 9:13–14, 19–22 ir surasti frazes, apibūdinančias, ką, anot Gelbėtojo, turime daryti, kad ateitume pas Jį ir atgailautume. Skirkite mokiniams pakankamai laiko pastudijuoti, o tada pakvieskite juos papasakoti, ką sužinojo.
Kokio principo, padėsiančio mums žinoti, ką turime daryti, kad atgailautume, šiose eilutėse moko Viešpats? (Nors mokiniai gali atsakyti kitais žodžiais, jie turėtų įvardyti tokį principą: Jei ateisime pas Kristų su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, Jis mus priims ir išpirks iš mūsų nuodėmių.)
Kaip Gelbėtojo kvietimas „atei[kite] pas mane kaip maž[i] vaika[i]“ (22 eilutė) ir sugrį[žkite] pas mane (žr. 13 eilutė) padeda mums geriau suprasti, ką reiškia turėti sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią?
Kokie gyvenimo patyrimai gali atvesti žmogų prie sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios būsenos?
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti toliau pateiktą vyresniojo Briuso D. Porterio iš Septyniasdešimties teiginį. Galite paruošti po šio teiginio kopiją kiekvienam mokiniui. Paraginkite mokinius įsiklausyti ir surasti naujų įžvalgų, kaip atgailaudami atnašaujame sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią.
Paveikslėlis
Vyresnysis Briusas D. Porteris
„Kas yra sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia? […] Gelbėtojo tobulas pasidavimas Amžinajam Tėvui yra sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios esmė. Kristaus pavyzdys mus moko, kad sudužusi širdis – tai amžina dieviškumo savybė. Kai mūsų širdys yra sudužusios, mes tampame visiškai atviri Dievo Dvasiai ir pripažįstame, jog visa, ką turime ir kokie esame, priklauso nuo Jo. Tokia auka – tai visų formų išdidumo paaukojimas. Mokytojo rankose sudužusi širdis gali būti formuojama panašiai kaip tąsus molis įgudusio puodžiaus rankose.
Sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia taip pat yra ir atgailos sąlyga [žr. 2 Nefio 2:6–7]. […] Kai mes nusidedame ir trokštame atleidimo, būti sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios reiškia patirti „liūdesį pagal Dievo valią“ (2 Korintiečiams 7:10), po kurio seka atgaila. Tai nutinka tada, kai mūsų noras apsivalyti nuo nuodėmės yra toks nenumalšinamas, kad iš liūdesio pradeda gelti širdį ir mes trokštame susitaikyti su mūsų Dangiškuoju Tėvu. Tie, kurių širdys sudužusios, o dvasios atgailaujančios, nesipriešindami ir nesipiktindami nori padaryti bet ką ir kartu viską, ko Dievas jų bepaprašytų. Mes nebesielgiame savo nuožiūra ir išmokstame elgtis taip, kaip nori Dievas. Esant tokiam atsidavimui, gali veikti Apmokėjimas ir įvykti tikra atgaila“ („Sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia“,2007 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Ką, anot vyresniojo Porterio, reiškia ateiti pas Kristų sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia?
Pakvieskite mokinius apmąstyti, ką jie gali daryti, kad labiau naudotų tikėjimą Jėzumi Kristumi Jam atnašaudami sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią. Galite jiems skirti keletą minučių, kad užsirašytų Dvasios įkvėpimą.
Paliudykite, kad Gelbėtojo gailestinga atgailos dovana prieinama kiekvienam iš mūsų. Pakvieskite kelis mokinius papasakoti, ką jie mano apie Gelbėtojo apmokančiąją auką ir atgailos dovaną ir ką jaučia dėl to.
Kaip, anot šių eilučių, mes galime žinoti, kad gauname nuodėmių atleidimą? (Padėkite jiems atpažinti tokį principą: Nuoširdžiai atgailavus ir gavus nuodėmių atleidimą, mūsų kaltė pradingsta, būname pripildyti Viešpaties Dvasios ir jaučiame džiaugsmą bei ramybę. Vedami Dvasios galite pasidalinti toliau pateiktu vyresniojo Nylo L. Anderseno iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginiu: „Tiems, kurie nuoširdžiai atgailauja, bet, atrodo, negali pajusti palengvėjimo: toliau laikykitės įsakymų. Pažadu jums, kad Viešpaties nustatytu laiku palengvėjimas tikrai ateis. Tam, kad išgytume, taip pat reikia laiko“ [„[Atgailaukite] … kad galėčiau jus išgydyti“,2009 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga].)
Kad dar geriau pailiustruotumėte šį principą, kelių mokinių paprašykite garsiai perskaityti Almos 19:29–30, 33–36 eilutes, kuriose pateikiamas karaliaus Lamonio ir jo žmonių atsivertimas. Likusiuosius pakvieskite surasti palaiminimus, kuriuos žmonės gauna dėl to, kad atgailauja ir tiki.
Kokius konkrečius palaiminimus gavo karalius Lamonis, jo žmona ir daugelis kitų lamanitų dėl to, kad atgailavo ir tikėjo? (Jų širdys buvo pakeistos, jiems tarnavo angelai, jie buvo pakrikštyti, buvo įsteigta Bažnyčia, ir Viešpats ant jų išliejo savo Dvasios.)
Ar esate matę, kad kas nors būtų patyręs keletą iš šių palaiminimų, kai atgailavo ir artinosi prie Viešpaties?
Kad padėtumėte mokiniams pajusti šio principo teisingumą ir svarbą, paprašykite kurio nors mokinio perskaityti toliau pateiktą prezidento Boido K. Pakerio iš (1924–2015) Dvylikos Apaštalų Kvorumo liudijimą:
Paveikslėlis
Prezidentas Boidas K. Pakeris
„Gauname laiškų iš tų, kurie padarė tragiškų klaidų. Jie klausia: „Ar man kada nors bus atleista?“
Atsakymas yra taip!
Evangelija moko, kad palengvėjimas nuo kančios ir kaltės gali būti užtarnautas per atgailą. Nėra tokio įpročio, priklausomybės, maišto, prasižengimo, nusikaltimo, – išskyrus tuos, kurie užtraukia pražūtį pažinusiems pilnatvę, – kurių neapimtų visiško atleidimo pažadas.
„Eikite šen, ir drauge pasvarstykime. Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą. Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.“ „Ir tai, – tęsė Izaijas, – jeigu dėsitės į širdį ir paklusite“ [Izaijo 1:18–19]” (“The Brilliant Morning of Forgiveness,” Ensign, Nov. 1995, 19).
Pakvieskite mokinius pamąstyti apie savo patyrimus, kai jie jautė džiaugsmą ir sąžinės ramybę, ateinančią pilnai atgailavus.
Paprašykite kurio nors mokinio garsiai perskaityti Mozijo 4:11–12, 26. Likusiuosius pakvieskite surasti, kaip, anot karaliaus Benjamino mokymo, galime išlaikyti nuodėmių atleidimą.
Kaip, pagal šiuos karalius Benjamino žodžius, galime išlaikyti nuodėmių atleidimą per visą savo gyvenimą? (Mokiniai turėtų įvardyti tokį principą: Jei atminsime Dievo meilę ir gerumą, būsime nepajudinami tikėjime, mylėsime kitus ir jiems tarnausime, tai galėsime išlaikyti savo nuodėmių atleidimą.)
Kad padėtumėte mokiniams geriau suprasti šį principą, pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti pateiktą vyresniojo D. Todo Kristofersono iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:
Paveikslėlis
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
„Atgaila reiškia siekį keistis. Jei tikėtumėmės, kad Jis pavers mus angeliškomis esybėmis be jokių realių pastangų iš mūsų pusės, tai būtų pasityčiojimas iš Gelbėtojo kančių Getsemanės sode ir ant kryžiaus. Iš tikrųjų mes siekiame Jo malonės, kad papildytų ir atlygintų pačias uoliausias mūsų pastangas (žr. 2 Nefio 25:23). Galbūt tiek pat, kiek meldžiame malonės, turėtume melsti laiko ir galimybės veikti, stengtis ir įveikti nuodėmę. Tikrai Viešpats šypsosi žmogui, kuris trokšta į teismą ateiti būdamas vertas, žmogui, kuris ryžtingai diena iš dienos savo silpnybę stengiasi pakeisti stiprybe. Tikrai atgailai, tikrai permainai gali prireikti daugkartinių mėginimų, bet tokiose pastangose yra kažkas išvalančio ir švento“ („Dieviška atgailos dovana“,2011 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kokios mintys ir jausmai jus užlieja, galvojant, kad Viešpats jums šypsosi, kai darote viską, idant įveiktumėte nuodėmę ir mirtingojo gyvenimo silpnybes?
Pasidalinkite savo liudijimu apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Patikinkite mokinius, kad, jeigu atgailaus, jie patirs džiaugsmą ir sąžinės ramybę. Paraginkite juos ištirti savo gyvenimą ir naudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi atgailai.