Rinkitės išmintingai
Vyresnysis Kventinas L. Kukas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Atmesk blogį ir pasirink gėrį (žr. Izaijo 7:15).
Mano mylimi broliai, šį vakarą trokštu su jumis pasidalinti patarimais apie sprendimus ir pasirinkimus.
Kai būdamas jaunas teisininkas gyvenau San Francisko įlankos regione, mūsų firma tvarkė kompanijos, televizijai kūrusios šventines Čarlio Brauno laidas vaikams, juridinius reikalus.1 Tapau Čarlzo Šultso ir jo animacinių filmukų Riešutai bei nepakartojamų veikėjų: Čarlio Brauno, Liusės, Snupio ir kitų, gerbėju.
Labiausiai man patiko komiškos istorijos apie Liusę. Kiek pamenu, Čarlio Brauno beisbolo komanda dalyvavo svarbiose rungtynėse, o Liusė žaidė dešiniajame lauke; jai buvo mestas aukštai skriejantis kamuolys.— Priešininkai jau buvo užėmę visas bazes, ir tai buvo paskutinis iš devynių kėlinių. Jei Liusė sugautų kamuolį, tai jos komanda laimėtų. Jei Liusė nesugautų kamuolio, laimėtų kita komanda.
Taip nutikti gali tik komedijoje, nes atskriejant kamuoliui Liusę apsupo visa komanda. Liusė galvojo sau: „Jei sugausiu kamuolį, tai būsiu didvyrė; o jei nesugausiu – ožka.“
Kamuolys atskriejo ir visai komandai įdėmiai stebint, Liusė kamuolio nesugavo. Pasipiktinęs Čarlis Braunas sviedė žemėn savo pirštinę. Liusė pažvelgė į savo komandą, sudėjo rankas ant juosmens ir tarė: „Nejau tikitės, kad sugausiu kamuolį tuomet, kai mane neramina mūsų šalies užsienio politika?“
Bėgant metams Liusė daug kartų nesugavo jai mestų kamuolių, ir kaskart turėdavo vis naują pasiteisinimą.2 Nors visada juokingi, tačiau Liusės pasiteisinimai tebuvo išsisukinėjimai; tai buvo netikros jos nesugebėjimo sugauti kamuolį priežastys.
Prezidentas Tomas S. Monsonas savo tarnystės metu dažnai moko, kad sprendimai nulemia likimą.3 Šioje dvasioje noriu jums šį vakarą patarti pakilti virš visų išsisukinėjimų, kliudančių priimti teisius sprendimus, ypač kai kalbama apie tarnavimą Jėzui Kristui. Izaijo knygoje esame mokomi, kad turime „atmesti blogį ir pasirinkti gėrį“4.
Tikiu, kad šiais laikais, kai Šėtonas žmonių širdyse siautėja pačiais įvairiausiais ir subtiliausiais būdais, turime rinktis ir spręsti atsargiai, nepamindami savo atvirai išpažįstamų tikslų ir siekių. Turime įsipareigoti tvirtai laikytis įsakymų ir griežtai gyventi pagal šventas sandoras. Ypač žalinga tai, kad leidžiame išsisukinėjimams kliudyti mums gauti šventyklos endaumentą, vertai tarnauti misijoje ir tuoktis šventykloje. Ypač širdį skaudina tai, kad išpažindami, jog tikime šiais tikslais, savo kasdieniniame gyvenime nesielgiame taip, kad juos pasiektume.5
Kai kurie jaunuoliai sakosi tikį tikslu susituokti šventykloje, bet į pasimatymus vaikšto su šventyklos nevertais asmenimis. Atvirai pasakius, kai kurie iš viso nevaikšto į pasimatymus! Nevedę vyrai, kuo ilgiau, sulaukę atitinkamo amžiaus ir brandos, būsite nevedę, tuo labiau nenorėsite vesti. Turėtų būti atvirkščiai, tuo labiau turėtumėte norėti vesti! Prašau uoliau imti dalyvauti6 tokiose dvasinėse ir bendravimo veiklose, kurios derėtų su jūsų tikslu susituokti šventykloje.
Kai kurie santuoką atideda, kol baigs mokslus ir ras darbą. Nors pasaulyje tai yra plačiai priimtina norma, tačiau ji nerodo tikėjimo, nesiderina nei su šiuolaikinių pranašų mokymais, nei su sveika doktrina.
Neseniai buvau susitikęs su puikiu vaikinu. Jo tikslai buvo vykti į misiją, įgyti išsilavinimą, susituokti šventykloje ir turėti tikinčią laimingą šeimą. Buvo labai gera girdėti apie tokius tikslus. Tačiau per pokalbį paaiškėjo, jog jo elgesys ir daromi pasirinkimai nesiderina su tais tikslais. Jutau, kad jis nuoširdžiai norėjo vykti į misiją ir vengė galinčių tam sutrukdyti rimtų prasižengimų, tačiau savo kasdieniniu elgesiu jis nesiruošė jo laukiantiems fiziniams, emociniams, socialiniams, protiniams ir dvasiniams iššūkiams.7 Jis neišmoko sunkiai dirbti. Rimtai negalvojo apie mokslus ar seminariją. Jis lankė bažnyčią, bet nebuvo perskaitęs Mormono Knygos. Ypač daug laiko skyrė vaizdo žaidimams ir socialiniams tinklams. Jam atrodė, kad užteks tiesiog atvykti į misiją. Vaikinai, prašau, iš naujo įsipareigokite elgtis vertai ir rimtai ruoštis būti mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pasiuntiniais.
Nerimauju ne tik dėl didelių ir svarbių sprendimų, bet ir dėl tarpinių – kasdieninių, pasaulietiškų ir iš pažiūros eilinių sprendimų, kuriems eikvojame daugiausiai laiko.— Priimdami tokius sprendimus turime akcentuoti saiką, pusiausvyrą, o ypač išmintį. Labai svarbu pakilti virš išsisukinėjimų ir priimti geriausius pasirinkimus.
Nuostabus pavyzdys, kai prireikia saiko, pusiausvyros ir išminties, yra naudojimasis internetu. Juo galima naudotis misionieriškame darbe, pasitelkti pagalbon vykdant kunigystės pareigas, ieškant brangių protėvių šventoms šventyklų apeigoms atlikti ir dar daug kam. Jis turi milžinišką gėrio potencialą. Taip pat žinome, kad juo galima perduoti daug blogio, įskaitant pornografiją, skaitmenines smurto formas8 ir anonimiškas paskalas. Jis taip pat gali skatinti elgtis neišmanėliškai. Brolis Randalas L. Ridas per praeitą visuotinę konferenciją kalbėdamas apie internetą pasakė tokius aštrius žodžius: „Galite įpulti į nesibaigiančius nereikšmingų dalykų ciklus, eikvojančius jūsų laiką ir menkinančius jūsų potencialą.“9
Trikdžiai ir priešprieša teisumui yra ne tik internete; jie yra visur. Jie veikia ne tik jaunimą, bet ir visus mus. Gyvename pasaulyje, kuris tiesiogine šio žodžio prasme yra sumaištyje.10 Mus supa linksmybių ir žaidimų propagavimas bei amorali ir nesveika gyvensena. Tačiau masinė žiniasklaida tai vaizduoja kaip normalų elgesį.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris neseniai įspėjo narius, kad būtų nuoširdūs, kai naudojasi socialiniais tinklais.11 Tai akcentavo ir žymus mąstytojas Artūras K. Bruksas. Jis pastebi, kad socialiniuose tinkluose labiau akcentuojame linksmąsias savo gyvenimo akimirkas, o ne sunkumus mokykloje ar darbe. Vaizduojame ne visą gyvenimą – kartais net pernelyg save sureikšmindami arba apsimetinėdami. Patys tokiu gyvenimu dalinamės, patys stebime „beveik visiškai […] apsimestinius [savo] draugų socialiniuose tinkluose gyvenimus.“ Bruksas pareiškia: „Kaip negali būti sunku, jei vieną savo gyvenimo dalį skiriate tam, kad apsimestumėte laimingesni, nei esate, o kitą dalį leidžiate stebėdami tuos, kurie, regis, daug laimingesni už jus?“12
Kartais atrodo, kad skęstame tuščiame neišmanyme, beprasmiame triukšme ir nesibaigiančiuose nesutarimuose. Jei mažiau blaškysimės ir įdėmiai pažiūrėsime į mus supančią aplinką, tai pamatysime, kad amžinybės kelyje ji mažai tepadeda eiti link teisių tikslų. Štai kaip vienas tėvas išmintingai atsako į savo vaikų nuolatinius prašymus leisti įsijungti šiuos trikdžius. Jis tiesiog paklausia: „Ar tai tave padarys geresniu žmogumi?“
Jei bandome logiškai pateisinti neteisingus, su sugrąžintąja Evangelija nederančius didelius ar smulkius pasirinkimus, tai netenkame mums reikalingų palaiminimų ir apsaugos, ir dažnai pakliūname į nuodėmės pinkles ar paprasčiausiai išklystame iš kelio.
Mane ypač neramina toks žmonių neišmanymas,13 kai visais įmanomais būdais vaikomasi „kiekvienos naujovės“. Bažnyčioje mes raginame ieškoti kuo įvairesnių tiesų ir žinių, bei džiaugiamės jų radę. Tačiau jei kultūriniai, pažintiniai ir socialiniai įgūdžiai atsiskiria nuo Dievo laimės plano ir Jėzaus Kristaus vaidmens esmės, tai visuomenė ima neišvengiamai irti.14 Šiais laikais, nors ir neregėtai daug pasiekta įvairiose srityse, ypač mokslo ir komunikacijų, pagrindinės moralinės vertybės ima griūti, o bendras laimės ir gerovės laipsnis mažėti.
Apaštalas Paulius buvo pakviestas pasisakyti ant Atėnuose esančios Marso kalvos; ten jis susidūrė su tuo pačiu intelektualiniu pretenzingumu ir tikros išminties trūkumu, kuris egzistuoja ir šiandien.15 Apaštalų Darbuose skaitome tokį pasakojimą: „Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai temoka leisti laiką, pasakodami naujienas arba jų klausydami.“16 Paulius akcentavo Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. Kai minia suvokė, kad jo žinia yra religinio pobūdžio, tai vieni ėmė iš jo šaipytis; kiti tiesiog atmetė jį sakydami: „Apie tai paklausysime kitą kartą.“17 Iš Atėnų Paulius išvyko nieko nelaimėjęs. Dekanas Frederikas Fararas apie šį jo vizitą rašė: „Atėnuose jis neįsteigė nė vienos bažnyčios, neparašė ten nė vieno laiško; jis ten daugiau nė kojos nekėlė, nors keliavo šalimais dažnai.“18
Esu tikras, kad vyresniojo Dalino H. Oukso įkvėpta kalba, kaip atskirti „gerą, geresnį ir geriausią“, padeda teisingai įvertinti pasirinkimus ir prioritetus.19 Daugelis pasirinkimų patys savaime nėra žalingi, bet jei jie atima visą mūsų laiką ir trukdo rinktis tai, kas geriausia, jie tampa klasta.
Net ir vertus užsiėmimus reikia įvertinti ir pažiūrėti, ar jie netrukdo siekti geriausių tikslų. Prisimenu, kaip būdamas paauglys, kartą diskutavau su savo tėvu. Jis manė, kad jaunimas nepakankamai rūpinasi svarbiais ilgalaikiais tikslais ar ruošiasi jiems, pavyzdžiui, kaip įsidarbinti ar aprūpinti šeimą.—
Aukščiausiose mano tėvo rekomenduojamų prioritetų sąrašo vietose buvo prasmingos studijos ir pradinė darbo patirtis. Jis pritarė tokiems mano užklasiniams užsiėmimams, kaip dalyvavimas debatuose ir mokinių savivaldoje, nes tai galėjo turėti tiesioginių sąsajų su kai kuriais man svarbiais tikslais. Tačiau jis pernelyg nesižavėjo, kad nemažai laiko praleidžiu treke ir žaisdamas amerikietišką futbolą, krepšinį ar beisbolą. Nors jis pripažino, kad sportas ugdo tvirtumą, ištvermę bei komandinio darbo įgūdžius, tačiau manė, kad laiko jam reiktų skirti mažiau, ir tik vienai sporto šakai. Jo nuomone, sportas yra geras dalykas, bet ne geriausias dalykas man. Jį neramino tai, kad kai kurios sporto šakos labiau ugdo vietines įžymybes ar suteikia garbės ir tuo užgožia daug svarbesnius ilgalaikius tikslus.
Būtent ši istorija yra viena iš priežasčių, kodėl man patinka tas pasakojimas apie beisbolą žaidusią Liusę, nes remiantis mano tėvo mąstymu, turėjau studijuoti užsienio politiką ir nesukti galvos, ar sugebėsiu pagauti kamuolį. Čia turėčiau paaiškinti, jog mano mamai labai patiko sportas. Tik ligoninės palata jai būtų sutrukdžiusi stebėti varžybas, kuriose dalyvauju aš.
Nusprendžiau pasekti savo tėvo patarimu ir studijuodamas universitete nežaisti rinktinėje. Ir štai, mano vidurinės mokyklos amerikietiško futbolo treneris man pasakė, kad Stenfordo amerikietiško futbolo treneris nori papietauti su Merlinu Olsenu ir manimi. Jaunesni iš jūsų turbūt nepažįsta Merlino. Jis buvo vienas geriausių amerikietiško futbolo gynėjų visoje šalyje. Jis žaidė Logano vidurinės mokyklos komandoje, kurioje aš žaidžiau puolėju, saugu ir paduoto kamuolio gaudytoju bei išmušėju. Vidurinėje mokykloje Merlinu domėjosi dauguma amerikietiško futbolo autoritetų iš visos šalies. Universitete už tai, kad šalyje tapo geriausiu vidaus puolėju, jis pelnė Outlendo taurę. Galiausiai Merlinas buvo išrinktas trečiuoju Nacionalinės amerikietiško futbolo lygos žaidėju, kuris žaidė 14-oje profesionalų lygos žaidynių iš eilės. Jis buvo oficialiai išrinktas 1982-ųjų metų garsiausiu profesionalaus amerikietiško futbolo žaidėju.20
Pietūs su treneriu iš Stenfordo vyko „Bluberd“ restorane Logane, Jutos valst. Paspaudęs man ranką jis daugiau į mane net nežvilgtelėjo. Kalbėjosi jis tik su Merlinu ir mane ignoravo. Baigiantis pietums jis pirmą kartą atsigręžė į mane, bet neprisiminė mano vardo. Tada Merlinui tarė: „Jei pasirinksi Stenfordą ir su savimi norėsi pasiimti draugą, turbūt galėsime tai sutvarkyti, jei jo neblogi pažymiai.“ Šis patyrimas dar kartą man patvirtino, kad turėčiau sekti išmintingu savo tėčio patarimu.
Mano tikslas yra ne atgrasyti nuo sporto, interneto ar kitų vertų jaunimui patinkančių užsiėmimų. Bet tokiems užsiėmimams reikia saiko, pusiausvyros ir išminties. Juos teisingai panaudodami praturtinsime savo gyvenimą.
Tačiau visus, jaunus ir senus, raginu peržiūrėti savo tikslus ir siekius ir stengtis būti drausmingesniems. Mūsų kasdieninis elgesys ir pasirinkimai turėtų derėti su mūsų tikslais. Turime pakilti virš išsisukinėjimų ir trikdžių. Ypač svarbu, kad mūsų pasirinkimai derėtų su mūsų sandoromis tarnauti Jėzui Kristui teisume.21 Neturi būti jokių priežasčių nukreipti žvilgsnį ar nesugauti kamuolio.
Šis gyvenimas yra laikas pasiruošti susitikti su Dievu.22 Esame laimingi ir linksmi žmonės. Mėgstame gerą humoro jausmą ir branginame laisvalaikį su draugais ir šeima. Tačiau neturime pamiršti, kad savo gyvenimą ir visus pasirinkimus turime grįsti rimtais tikslais. Tobulėjimą ribojantys trikdžiai ir išsisukinėjimai yra žalingi, bet jei jie dar ir sekina tikėjimą Jėzumi Kristumi bei Jo Bažnyčia, tai tampa tragiški.
Meldžiu, kad mūsų – kunigijos – elgesys derintųsi su kilniais tikslais, keliamais tiems, kurie yra Mokytojo tarnystėje. Visada turėtume atminti, kad buvimas šauniais Jėzaus liudytojais yra lyg didžioji skiriamoji linija tarp celestialinės ir terestrialinės karalysčių.23 Norime patekti į celestialinę tos skiriamosios linijos pusę. Kaip vienas iš jo apaštalų aš karštai liudiju apie Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo Apmokėjimą ir dieviškumą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.