Kaip rasti patvarią ramybę ir kurti amžinas šeimas

Vyresnysis L. Tomas Peris

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Būtent Jėzaus Kristaus Evangelija yra tas pamatas, ant kurio statydami galime surasti ilgalaikę ramybę ir kurti amžinas šeimas.

Mūsų gyvenimo kelionėje pasitaiko tiek gerų laikotarpių, tiek ir blogų. Kiekviename yra savų iššūkių. Kaip išmoksime prisitaikyti prie pokyčių, priklausys nuo to, kokį pamatą pasiklosime. Mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Evangelija parūpina mums patikimą ir tvirtą pamatą. Jis klojamas lėtai – mokantis apie Viešpaties amžinąjį planą, skirtą Jo vaikams. Gelbėtojas yra Mokytojų Mokytojas. Mes sekame Juo.

Raštai liudija apie Jį ir pateikia tobulo teisumo, kuriuo turėtume sekti, pavyzdį. Praeitoje visuotinėje konferencijoje Bažnyčiai papasakojau, kad turiu kelis sąsiuvinius, kuriuose mano mama konspektavosi pamokoms Paramos bendrijoje paruošti reikalingą informaciją. Toji informacija tiko ne tik tuomet, bet ir dabar. Pavyzdžiui, yra užrašyti 1908 m. Čarlzo Edvardo Džefersono išsakyti žodžiai apie Jėzaus Kristaus savybes. Cituoju:

„Būti krikščionimi reiškia taip nuoširdžiai ir karštai gėrėtis Jėzumi, kad pašvęstum jam visą savo gyvenimą stengdamasis būti panašus į jį.

[…] Pažinti jį galime iš jo žodžių, iš jo darbų, taip pat ir iš jo nutylėjimų. Pažinti jį taip pat galime iš to, kokį įspūdį jis darė, pirma – savo draugams, antra – savo priešams ir trečia – kitiems savo amžininkams.

Vienas iš išskirtinių XX a. bruožų yra nepasitenkinimas [ir susirūpinimas].

[…]Žmonės kažko trokšta, o ko būtent – patys retai žino. Turime visko, […] [o] dėl žmonijos įgūdžių ir genialumo pasaulis prisipildė […] visokių išradimų, tačiau [vis tiek] nerimstame, esame nepatenkinti [ir] sumišę. […] [Jei atversime] Naująjį Testamentą, [rasime tokius žodžius]: „Ateikite pas mane ir aš jus atgaivinsiu“, „aš esu gyvybės duona“, „aš esu pasaulio Šviesa“, „jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria“, „duodu jums Savo ramybę“, „jūs gausite galios“, „jūsų širdys džiūgaus“ (The Character of Jesus[1908], 7, 11, 15–16).

Vyrus ir moteris iš dalies formuoja tie žmonės, su kuriais jie pasirenka gyventi. Juos taip pat formuoja tie žmonės, į kuriuos jie nori lygiuotis ir iš kurių ima pavyzdį. Jėzus yra nuostabus Pavyzdys. Tėra vienas būdas ilgalaikei ramybei surasti – žvelgti į Jį ir gyventi.

Kokias Jėzaus savybes verta tyrinėti?

Naujojo Testamento rašytojams visai nerūpėjo Jėzaus sudėjimas, Jo dėvėti rūbai ar kokiuose namuose Jis gyveno. Jis gimė tvarte, darbavosi staliaus dirbtuvėje, trejus metus mokytojavo ir galiausiai mirė ant kryžiaus. Naująjį Testamentą rašę žmonės labiausiai norėjo, kad savo žvilgsnį į Jį nukreiptume su įsitikinimu, jog Jis tikrai buvo ir yra Dievo Sūnus, pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas (The Character of Jesus, 21–22).

Mano manymu, vienas iš Gelbėtojo palyginimų ypač tinka mūsų laikams.

Jis aprašytas Mato 13 skyriuje, kur rašoma:

„Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.

Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės.

Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“

Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas.“ Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime.“

Jis atsakė: „Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių.

Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“ (25–30 eil.).

Tas senasis visos žmonijos priešas žino ypač daug būdų, kaip kuo plačiau išbarstyti rauges. Jis surado būdų, kaip prasiskverbti net į šventus mūsų namus. Nelabumas ir pasaulietiškumas taip plačiai paplito, kad, rodos, nėra jokio patikimo būdo jiems išravėti. Laidais ir oru jie ateina į tuos prietaisus, kurie sukurti tam, kad mus šviestų ir linksmintų. Kviečiai ir raugės beveik suaugo draugėn. Lauko prižiūrėtojas turi iš visų jėgų stengtis taip išpuoselėti gerus daigus, kad jie taptų tokie stiprūs ir nuostabūs, kad raugės nebūtų patrauklios nei akiai, nei ausiai. Mes, Viešpaties Bažnyčios nariai, esame palaiminti, nes mūsų pamatas, ant kurio galime statyti savo gyvenimą, yra brangioji Viešpaties ir Gelbėtojo Evangelija.

Mormono Knygos 2 Nefio knygoje skaitome: „Nes štai, vėl sakau jums, kad jei įeisite į šį kelią ir gausite Šventąją Dvasią, ji nurodys jums viską, ką turėtumėte daryti“ (2 Nefio 32:5).

Niekada neturime leisti, kad pasaulio triukšmas pergalėtų ir užgožtų tą tylų ir švelnų balsą.

Mus tikrai įspėjo dėl to, su kuo susidursime šiais laikais. Mūsų iššūkis toks – kaip pasiruošime tiems įvykiams, kurie, pasak Viešpaties, tikrai įvyks.

Mūsų susirūpinusioje visuomenėje daugelis supranta, kad šeimų ardymas į neramų pasaulį įneš širdgėlą ir liūdesį. Mes, Bažnyčios nariai, turime pareigą išsaugoti ir apsaugoti šeimą – pagrindinį visuomenės ir amžinybės vienetą. Pranašai įspėja, kad šeimos vertybių menkinimas atneš neišvengiamas ir pragaištingas pasekmes.

Pasauliui toliau į mus žvelgiant žiūrėkime, kad mūsų pavyzdys palaikytų ir paremtų tą planą, kurį Viešpats sukūrė Savo vaikams čia, žemiškajame gyvenime. Geriausios pamokos turi būti mokomos teisiu pavyzdžiu. Jei norime atsilaikyti prieš pasaulio spaudimą, mūsų namai turi būti šventos vietos. Atminkite, kad patys didžiausi Viešpaties palaiminimai ateina per teisias šeimas ir skirti joms.

Turime nuolat atidžiai stebėti savo, kaip gimdytojų, darbą. Patį galingiausią mokymą vaikas gauna iš rūpestingų bei teisių tėvų ir motinų. Pirmiausia apžvelkime motinos vaidmenį. Pasiklausykite šių prezidento Gordono B. Hinklio žodžių:

„Moterys, kurios namą paverčia jaukiais namais, visuomenei duoda daugiau nei tos moterys, kurios vadovauja didelėms armijoms ar įspūdingoms korporacijoms. Kas gali įkainoti įtaką, kurią mama daro savo vaikams, močiutė – savo ainijai, tetos ir seserys savo šeimų nariams?

Neįmanoma išmatuoti ar apskaičiuoti įtakos tų moterų, kurios individualiai kuria stabilų šeimos gyvenimą ir puoselėja amžiną gėrį ateities kartoms. Šios kartos moterų priimami sprendimai turės amžinų pasekmių. Leiskite man pasakyti, kad šiandienos motinoms nėra puikesnės progos ir rimtesnio iššūkio, kaip iš visų jėgų stiprinti namus“ (Standing for Something: 10 Neglected Virtues That Will Heal Our Hearts and Homes [2000], 152).

O dabar pažvelkime, kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka tėvas.

Tėvai savo vaikams teikia palaiminimus ir atlieka šventas apeigas. Tai jų gyvenime bus ryškiausi dvasiniai momentai.

Tėvai asmeniškai imasi vadovauti šeimos maldoms, kasdieniniams Raštų skaitymams ir kiekvieną savaitę vedamiems šeimos namų vakarams.

Tėvai stiprina šeimos tradicijas, padėdami planuoti tokias atostogas ir išvykas, kuriose dalyvautų visi jų šeimos nariai. Vaikai niekada neužmirš tokių išskirtinių kartu praleistų akimirkų.

Tėvai asmeniškai kalbasi su kiekvienu savo vaiku ir moko juos Evangelijos principų.

Tėvai savo sūnus ir dukras moko vertinti darbą ir padeda jiems nusistatyti tinkamus gyvenimo tikslus.

Tėvai rodo ištikimos evangelinės tarnystės pavyzdį.

Broliai, prašau atminti savo šventą pašaukimą būti tėvais Izraelyje – savo svarbiausią pašaukimą laike ir amžinybėje – pašaukimą, iš kurio jūs niekada nebūsite atleisti.

Prieš daugelį metų kuolų konferencijose rodydavome filmo ištrauką ir ja iliustruodavome savo pristatomos žinios temą. Taip visus metus keliaudami po mums paskirtas aplankyti Bažnyčios kuolų konferencijas gerai susipažinome su to filmo turiniu. Galėtume jį cituoti mintinai. Toji žinia mano mintyse išliko iki šiol. Filmą įgarsino Prezidentas Haroldas B. Ly ir pasakojo apie vieną įvykį savo dukros namuose. Istorija maždaug tokia:

Vieną vakarą mama namuose labai norėjo baigti konservuoti vaisius. Pagaliau vaikai susiruošė miegoti ir aprimo. Dabar ji galėjo imtis vaisių. Vos jai pradėjus lupti vaisius ir išiminėti jų kauliukus, virtuvėje pasirodė du maži berniukai ir pareiškė esą pasiruošę maldai prieš miegą.

Nenorėdama atsitraukti nuo darbo mama berniukams greitai atsakė: „Ar negalėtumėte šį vakarą pasimelsti vieni, o mama toliau tvarkytų vaisius?“

Vyresnysis iš tų dviejų berniukų ryžtingai žengtelėjo ir paklausė: „Kas svarbiau – malda ar vaisiai?“ (Žr. Teachings of Presidents of the Church: Harold B. Lee [2000], 143–44.)

Kartais atsiduriame tokiose situacijose, kai atsiranda proga vaikus pamokyti jų jauname gyvenime ilgalaikį poveikį turėsiančių pamokų. Žinoma, maldos yra daug svarbiau už vaisius. Sėkmingi tėvai niekada neturėtų būti taip užsiėmę, kad negalėtų išnaudoti progos vaiko gyvenime ir pamokyti svarbios pamokos.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad per visą ilgą mano gyvenimą nebuvo laikotarpio, kai mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams labiau būtų reikėję vedančios ištikimų ir pasišventusių gimdytojų rankos. Turime palikimą didžių ir kilnių gimdytojų, atsisakiusių beveik viso turto ir suradusių vietą, kurioje su tikėjimu ir drąsa galėtų auginti savo šeimas tam, kad kita karta turėtų didesnes galimybes nei jų karta. Turime savyje atrasti tokią pačią ryžto dvasią ir ištinkančius iššūkius įveikti tokia pačia pasiaukojimo dvasia. Ateities kartoms turime įskiepyti kuo stipresnį pasitikėjimą mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo mokymais.

„Ir dabar, mano sūnūs, atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti“ (Helamano 5:12).

Būtent Jėzaus Kristaus Evangelija yra tas pamatas, ant kurio statydami galime rasti patvarią ramybę ir kurti amžinas šeimas. Apie tai liudiju mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo, būtent Jėzaus Kristaus, vardu, amen.