Sakramentas ir Apmokėjimas

Vyresnysis Džeimsas Dž. Hamula

Iš Septyniasdešimties

Sakramento apeigos turi tapti šventesnės kiekvienam iš mūsų

Getsemanės ir Kalvarijos išvakarėse Jėzus surinko Savo apaštalus paskutinį kartą garbinti drauge. Jie susirinko kažkurio mokinio namų aukštutiniame kambaryje Jeruzalėje, o šventė buvo Pascha.¹

Prieš juos gulėjo tradicinis Paschos maistas, t. y. paaukotas avinėlis, vynas ir nerauginta duona – Izraelio išgelbėjimo nuo vergijos ir mirties² praeityje ir ateities išpirkimo, kuris dar turės būti įvykdytas, simboliai.³ Besibaigiant šiai vakarienei, Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė⁴ ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite.“⁵ „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“⁶ Lygiai taip pat Jis paėmė taurę vyno, palaimino jį ir padavė susirinkusiems aplink, tardamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“⁷, „kuris […] išliejamas nuodėmėms atleisti.“⁸ „Tai darykite mano atminimui.“⁹

Taip paprastai, bet išmintingai Jėzus įsteigė naujas apeigas Dievo sandoros žmonėms. Nebereikėjo daugiau lieti gyvulių kraujo ar valgyti gyvulių mėsos laukiant išperkančios aukos Kristaus, kuris dar turėtų ateiti.¹⁰ Vietoj to, jau atėjusio Kristaus sulaužyto kūno ir pralieto kraujo simboliai turėjo būti paimami ir valgomi Jo išperkančios aukos atminimui.¹¹ Dalyvavimas šiose naujose apeigose visiems parodytų iškilmingą Jėzaus kaip pažadėtojo Kristaus priėmimą ir visišką pasiryžimą sekti Juo ir laikytis Jo įsakymų. Tuos, kurie taip darytų ir taip gyventų, „apeitų“ dvasinė mirtis ir jiems būtų garantuotas amžinasis gyvenimas.

Per vėlesnes valandas ir dienas Jėzus nuėjo į Getsemanę, buvo nuvestas į Kalvariją ir pergalingai paliko arimatėjiečio kapą. Jėzui juos palikus, Jo ištikimi mokiniai iš Jeruzalės ir jos apylinkių rinkosi drauge pirmą savaitės dieną „laužti duonos“¹² ir tai darė „stropiai“¹³. Be abejo, jie tai darė ne vien tam, kad atmintų savo išėjusį Viešpatį, bet ir norėdami išreikšti dėkingumą už Jo nuostabų dėl jų atliktą Išpirkimą ir tikėjimą visu tuo.

Svarbu pastebėti, kad lankydamas Savo mokinius Amerikos žemynuose Jėzus ir tarp jų įsteigė sakramentą.¹⁴ Tai darydamas Jis sakė: „Tai jūs visuomet stengsitės daryti“¹⁵ ir „tai bus liudijimas Tėvui, kad visuomet prisimenate mane“¹⁶. Sugrąžinimo pradžioje Viešpats vėl įsteigė sakramento apeigas, mums duodamas nurodymus, panašius į tuos, kuriuos davė ankstesniems Savo mokiniams.¹⁷

Sakramento apeigos yra vadinamos „vienomis iš švenčiausių apeigų Bažnyčioje“¹⁸. Jos turi tapti šventesnės kiekvienam iš mūsų. Pats Jėzus Kristus įsteigė šias apeigas, siekdamas priminti mums, ką Jis atliko, kad mus išpirktų, ir mokyti mus, kaip galime pasinaudoti Jo Išpirkimu ir per jį vėl gyventi su Dievu.

Per suplėšytą ir sulaužytą duoną mes pareiškiame, jog atmename fizinį Jėzaus Kristaus kūną – kūną, kuris buvo veikiamas visokių skausmų, suspaudimų ir gundymų¹⁹, kūną, kuris nešė tokią kančios naštą, kad kraujavo iš kiekvienos poros²⁰, kūną, kurio raumenys buvo plėšomi, o širdis plyšo nukryžiavimo metu.²¹ Mes pareiškiame, jog tikime, kad nors buvo po mirties palaidotas, tas kūnas buvo prikeltas iš kapo vėl gyvas, kad niekada daugiau nepažintų ligos, irimo ar mirties.²² Ir valgydami tą duoną mes tvirtiname, jog, kaip ir Kristaus mirtingasis kūnas, taip ir mūsų kūnai bus išvaduoti iš mirties pančių, su triumfu kelsis iš kapo ir bus sugrąžinti mūsų amžinosioms dvasioms.²³

Maža taurele vandens mes pareiškiame, kad atmename pralietą Jėzaus kraują ir dėl visos žmonijos Jo iškęstas dvasines kančias. Mes atmename tą agoniją, dėl kurios dideli kraujo lašai krito Getsemanėje.²⁴ Atmename priešų rankose Jo iškęstą mušimą ir išplakimą.²⁵ Atmename kraują, kuris liejosi iš Jo rankų, kojų ir šono Kalvarijoje.²⁶ Ir atmename, ką Pats sakė apie Savo kančią: „Kaip skaudžiai, tu nežinai, kaip baisiai, tu nežinai, taip, kaip sunkiai pakeliamai, tu nežinai.“²⁷ Gerdami vandenį mes tvirtiname, kad Jo kraujas ir kančia apmokėjo mūsų nuodėmes ir kad Jis atleis mūsų nuodėmes, jei noriai priimame ir vykdome Jo Evangelijos principus ir apeigas.

Taigi, per duoną ir vandenį mums primenama apie Kristaus atliktą mūsų Išpirkimą iš mirties ir nuodėmės. Eilės tvarka pirma laiminti duoną, o tada vandenį, nėra nereikšminga. Valgant duoną mums primenama apie mūsų pačių neišvengiamą prikėlimą, kurį sudaro daugiau nei vien kūno ir dvasios sugrąžinimas. Prikėlimo galia visi būsime sugrąžinti Dievo akivaizdon.²⁸ Tokia realybė pateikia mums pagrindinį mūsų gyvenimo klausimą. Tas visiems mums iškylantis pagrindinis klausimas yra ne, ar gyvensime, bet su kuo gyvensime po mirties. Nors visi mes sugrįšime Dievo akivaizdon, ne visi su Juo pasiliksime.

Mirtingajame gyvenime visi susitepame nuodėme ir prasižengimu.²⁹ Kai kurios mūsų mintys, žodžiai ir darbai yra nedori.³⁰ Trumpai tariant, mes būsime nešvarūs. O nešvarumo Dievo akivaizdoje pasekmes Jėzus aiškiai paaiškino: „Niekas nešvarus negali […] gyventi jo akivaizdoje.“³¹ Tokią realybę gerai suprato Alma Jaunesnysis, kai, susidūręs su šventu angelu, jis taip kankinosi, krimtosi ir kamavosi dėl savo nešvarumo, kad troško būti „sunaikintas tiek siela, tiek ir kūnu, kad [nebūtų] atvestas stoti […] Dievo akivaizdon“³².

Kai geriame sakramento vandenį, esame mokomi, kaip galime būti apvalyti nuo nuodėmės ir prasižengimo ir taip stoti Dievo akivaizdon. Praliedamas Savo nekaltą kraują Jėzus Kristus patenkino teisingumo reikalavimus dėl kiekvienos nuodėmės ir prasižengimo. Tada Jis siūlo mus apvalyti, jei tikėsime Juo pakankamai, kad atgailautume, priimtume visas išgelbėjimo apeigas ir sandoras, pradedant nuo krikšto, ir priimtume Šventąją Dvasią. Priimdami Šventąją Dvasią, esame apvalomi ir išskaistinami. Jėzus šią doktriną paaiškino labai aiškiai:

„Niekas nešvarus negali įeiti į [Dievo] karalystę, […] į jo atilsį neįeina niekas kitas, kaip tik tie, kurie išplovė savo apdarus mano krauju. […]

Dabar, tai įsakymas: atgailaukite, visi jūs žemės pakraščiai, ir ateikite pas mane, ir priimkite krikštą mano vardu, idant būtumėte pašventinti Šventosios Dvasios priėmimu, kad stotumėte be dėmės priešais mane paskutiniąją dieną.“³³

Tai yra Kristaus doktrina.³⁴ Kai priimame šią doktriną ir pagal ją gyvename, iš esmės esame nuplaunami Kristaus krauju ir padaromi švarūs.³⁵

Sakramento maldomis išreiškiame, kad priimame šią Kristaus doktriną ir įsipareigojame pagal ją gyventi. Maldoje Dievui, mūsų Amžinajam Tėvui, pareiškiame, kad „visuomet atminsime“ Jo brangųjį Sūnų. Pirmiausia, paliudijame savo „pasiryžimą“ atminti. Tada liudijame, kad „iš tikrųjų“ atmename. Taip mes iškilmingai įsipareigojame vadovautis tikėjimu Jėzumi Kristumi ir Jo atliktu mūsų Išpirkimu iš mirties ir nuodėmės.

Dar mes pareiškiame, kad „laikysimės jo įsakymų“. Tai yra iškilmingas įsipareigojimas atgailauti. Jei mūsų mintys, žodžiai ar poelgiai praeityje buvo ne tokie, kokie turėjo būti, mes iš naujo įsipareigojame ateityje geriau derinti savo gyvenimą su Jo valia.

Tada pareiškiame, kad esame „pasiryžę priimti […] Sūnaus vardą“³⁶. Tai iškilmingas įsipareigojimas paklusti Jo valdžiai ir vykdyti Jo darbą, kuris apima visų gelbėjančių apeigų ir sandorų priėmimą.³⁷

Kai įsipareigojame gyventi pagal šiuos principus, sakramento maldose mums pažadama, kad „jo Dvasia [bus] su [mumis]“³⁸. Iš naujo gauti Dvasią yra viena didžiausių palaimų, nes būtent Dvasia mus apvalo ir skaistina nuo nuodėmės ir prasižengimo.³⁹

Broliai ir seserys, svarbiausias įvykis laike ir amžinybėje yra Jėzaus Kristaus Apmokėjimas. Įvykdęs Apmokėjimą, Jis suteikė mums sakramento apeigas, kad padėtų ne tik atminti, bet ir įgyti teisę į visas šio aukščiausio malonės akto palaimas. Reguliarus ir nuoširdus dalyvavimas šiose šventose apeigose padeda mums po krikšto toliau priimti Kristaus doktriną ir pagal ją gyventi, ir per tai dalyvauti pašventinimo procese, ir jį užbaigti. Iš tiesų, sakramento apeigos padeda mums ištikimai ištverti iki galo ir gauti Tėvo pilnatvės tuo pačiu būdu, kaip gavo ir Jėzus, iš malonės į malonę.⁴⁰

Liudiju apie Jėzaus Kristaus galią visus mus išpirkti iš mirties ir nuodėmės. Liudiju apie Jo kunigystės apeigų, taip pat ir sakramento, galią paruošti mus „pamatyti Dievo, būtent Tėvo, veidą ir likti [gyviems]“⁴¹. Kad sakramentą kitą savaitę ir po to kiekvieną savaitę priimtume su gilesniu troškimu ir tvirtesniu pasiryžimu, to meldžiu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.