Likite valtyje ir laikykitės!
Vyresnysis M. Raselas Balardas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Jei išlaikysime dėmesį sutelktą į Viešpatį, mums pažadėtas neprilygstamas palaiminimas.
Neseniai mano draugas pasiėmė sūnų į kelionę pasroviui Kolorado upe per Katarakto kanjoną, esantį Jutos pietryčiuose. Kanjonas garsus 23 kilometrais sraunių slenksčių, kurie gali būti ypač pavojingi.
Ruošdamiesi žygiui jie kruopščiai peržiūrėjo Nacionalinio parko tarnybos tinklalapį, kuriame skelbiama svarbi informacija apie pasirengimą ir dažnai pasitaikančius nematomus pavojus.
Kelionės pradžioje vienas iš patyrusių upių gidų supažindino su svarbiomis saugos instrukcijomis ir pabrėžė tris esmines taisykles, užtikrinsiančias saugią grupės kelionę per slenksčius: „Pirma taisyklė: likite valtyje! Antra taisyklė: visada dėvėkite gelbėjimosi liemenę! Trečia taisyklė: visada laikykitės abiem rankomis!“ Tada jis dar labiau pabrėždamas pakartojo: „Svarbiausia, atminkite pirmą taisyklę: likite valtyje!“
Šis žygis man primena mūsų žemiškąją kelionę. Daugelis patiriame tokius gyvenimo etapus, kai galime mėgautis ramiais vandenimis. Kartais susiduriame su srauniais slenksčiais, kuriuos metaforiškai galima lyginti su 23 kilometrus besidriekiančiais Katarakto kanjono slenksčiais, – tokiais išbandymais kaip fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimai, artimojo mirtis, prarastos svajonės ir viltys, o kai kam net ir tikėjimo krizė, susidūrus su gyvenimiškomis problemomis, klausimais ir dvejonėmis.
Viešpats, būdamas geras ir norėdamas padėti, mums davė valtį, būtinas priemones ir gelbėjimosi liemenes, ir patyrusius upių gidus, perduodančius mums nurodymus ir saugumo instrukcijas, padedančias saugiai keliauti pasroviui gyvenimo upe galutinio tikslo link.
Pirma taisyklė: likite valtyje!
Prezidentas Brigamas Jangas dažnai vartodavo sąvoką „senasis Sionės laivas“ kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios metaforą.
Kartą jis sakė: „Esame vandenyno viduryje. Užeina audra, ir, kaip sako jūreiviai, laivas vos juda į priekį. „Aš čia neliksiu, – sako vienas, – netikiu, kad tai „Sionės laivas.“ – „Bet mes esame vandenyno viduryje.“ – „Man nesvarbu, aš čia neliksiu!“ Nuo pečių nusimeta švarką ir neria už borto. Ar jis nuskęs? Taip. Kaip ir tie, kas palieka Bažnyčią. Tai „senasis Sionės laivas“, likime jame.“1
Kitą kartą prezidentas Jangas pasakė, kad jis taip pat jaudinasi dėl žmonių, kurie nuklysta nuo kelio būdami palaiminti – tada, kai gyvenimas yra geras: „Ramiu oru, kai senasis Sionės laivas plaukia genamas lengvo vėjelio, [ir] kai ant denio viskas ramu, kai kurie broliai užsinori valtelėmis […] išplaukti paplaukioti ir vieni nuskęsta, kitus nuneša srovė, o likusieji vėl grįžta į laivą. Likime senajame laive ir jis [saugiai] mus nuplukdys į uostą. Jums nereikia jaudintis.2
Galiausiai prezidentas Jangas šventiesiems priminė: „Mes esame senajame Sionės laive. […] [Dievas] stovi prie šturvalo ir ten stovės. […] Viskas gerai, giedokite aleliuja, nes Viešpats čia. Jis duoda nurodymus, veda ir vairuoja. Jei žmonės besąlygiškai pasikliaus savo Dievu, niekad nenusigręš nuo savo sandorų ir Dievo, Jis ves mus teisingu kursu.“3
Kaip galime išlikti senajame Sionės laive, žvelgdami į akis sunkumams, su kuriais susiduriame šiandien?
Pasakysiu kaip. Visą gyvenimą turime jausti nuolatinį atsivertimą stiprindami savo tikėjimą Jėzumi Kristumi ir ištikimybę Jo Evangelijai – ne vieną kartą, bet reguliariai. Alma klausė: „Ir dabar štai, sakau jums, mano broliai [ir seserys]: jei patyrėte širdies permainą ir jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“4
Šiandien patyrusius upių gidus galime prilyginti Bažnyčios apaštalams, pranašams ir įkvėptiems vietiniams kunigijos bei pagalbinių organizacijų vadovams. Jie padeda mums saugiai pasiekti galutinį tikslą.
Neseniai kalbėjau naujai pašauktų misijų prezidentų seminare ir šiems vadovams patariau:
„Tegu misionierių žvilgsniai būna nukreipti į Bažnyčios vadovus. […] Mes [jūsų] nesuklaidinsime ir […] negalime to padaryti.
Kai misionierius mokote žvilgsnius nukreipti į mus, mokykite juos niekada nesekti tais, kurie tariasi žiną, kaip tvarkyti Bažnyčios reikalus, geriau nei […] Dangiškasis Tėvas ir Viešpats Jėzus Kristus“ per kunigijos vadovus, turinčius pirmininkavimo raktus.
„Tarnaudamas sužinojau, kad tie, kas pasiklydo [ir] susipainiojo, paprastai yra tie, kas dažniausiai […] pamiršo, kad, kai Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas kalba vieningu balsu, tai yra Viešpaties balsas. Viešpats mums primena: „Ar mano paties balsu, ar mano tarnų balsu – tai tas pat“ [DS 1:38].”5
Kitaip tariant, jie palieka senąjį Sionės laivą – jie atkrenta, jie atsimeta. Nelaimei, dažniausiai jie patiria trumpalaikes, o galiausiai ir ilgalaikes pasekmes – ne tik patys, bet ir jų šeimos.
Vietiniai Bažnyčios vadovai kaip patyrę upių gidai, gavę gyvenimo pamokas, buvo apaštalų ir pranašų, ir kitų Bažnyčios vadovų mokomi ir auklėjami, ir svarbiausia, buvo mokomi paties Viešpaties.
Šiais metais, gegužės mėnesį, dar kalbėjau Bažnyčios švietimo sistemos dvasinėje valandėlėje Bažnyčios jauniems suaugusiesiems. Pasakiau:
„Girdėjau, kad kai kas mano, jog Bažnyčios vadovai gyvena „burbule“. Jie pamiršta, kad esame labai patyrę vyrai ir moterys, kad gyvenome daugelyje vietovių ir dirbome su daugybe žmonių iš skirtingų sluoksnių. Mūsų dabartiniai paskyrimai tiesiogine žodžio prasme veda mus po pasaulį, kur susitinkame su pasaulio politiniais, religiniais, verslo ir humanitarinės veiklos vadovais. Nors susitinkame su [vadovais] Baltuosiuose Rūmuose Vašingtone ir tautų [ir religijų] vadovais visame pasaulyje, mes taip pat aplankome ir pačius nuolankiausius [žmones ir šeimas] žemėje.
Kai dėmesingai apsvarstysite mūsų gyvenimus ir tarnystę, greičiausiai sutiksite su tuo, kad mes patiriame ir matome pasaulį taip, kaip retas kuris. Suprasite, kad „burbule“ mes gyvename mažiau nei daugelis žmonių.
[Bažnyčios vadovų] asmeninėje ir bendroje išmintyje yra kažkas tokio, kas turėtų suteikti paguodos. Mes patyrėme viską – skirtingų įstatymų ir potvarkių pasekmes, nusivylimus, tragedijas ir mirtis mūsų pačių šeimose. Nesame nutolę nuo jūsų gyvenimų.“6
Greta pirmosios taisyklės, apie kurią kalbėjau, atminkite antrą ir trečią taisykles: visada dėvėkite gelbėjimosi liemenę ir laikykitės abiem rankomis. Viešpaties žodžius randame Raštuose ir apaštalų bei pranašų mokymuose. Jie teikia mums patarimus ir nurodymus, kurie, jei jų laikysimės, veiks kaip dvasinės gelbėjimosi liemenės ir padės mums žinoti, kaip laikytis abiem rankomis.
Turime tapti panašūs į Mozijo sūnus, kurie „sustiprėjo tiesos pažinime“. Galime tapti „sveiko supratimo“ vyrais ir moterimis. Tai galime pasiekti tik „stropiai tyrinė[dami] Raštus, kad [galėtume] pažin[ti] Dievo žodį“.7
Nagrinėdami Raštus ir praeities bei dabarties apaštalų ir pranašų žodžius, turime susitelkti į Kristaus doktrinų mokymąsi, gyvenimą pagal jas ir meilę joms.
Turime ne tik lavinti įprotį skaityti Raštus asmeniškai, bet turime būti tokie, kaip Mozijo sūnūs, „daug mel[stis] ir pasnink[auti]“.8
Atrodo, kad tie dalykai, kuriuos nelengva pamatuoti, yra itin svarbūs. Likite susitelkę į šiuos paprastus dalykus ir pasistenkite neatitraukti dėmesio.
Kadangi pažinojau žmones, nelikusius laive išbandymų bei sunkumų dienomis ir nesilaikiusius abiem rankomis, kai buvo palyginti ramu, mačiau, kad daugelis nebeskyrė dėmesio pagrindinėms Evangelijos tiesoms – priežastims, dėl kurių iš pradžių prisijungė prie Bažnyčios; priežastims, dėl kurių buvo visiškai pasišventę ir aktyvūs, laikydamiesi gyvosios Evangelijos standartų, ir laimino kitus pasišventusiu tarnavimu; ir tam, kad Bažnyčia jų gyvenimuose buvo „dvasinio maitinimo ir augimo vieta“9.
Džozefas Smitas mokė šios svarbios tiesos: „Esminiai mūsų religijos principai [tai] apaštalų ir pranašų liudijimai apie Jėzų Kristų: „Kad Jis numirė, buvo palaidotas, trečiąją dieną prisikėlė ir pakilo į dangų“; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“10
Jei išlaikysime į Viešpatį sutelktą dėmesį, mums pažadėtas neprilygstamas palaiminimas: „Turite veržtis pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms. Todėl, jei veršitės pirmyn, sotindamiesi Kristaus žodžiu, ir ištversite iki galo, štai, taip sako Tėvas: Jūs turėsite amžinąjį gyvenimą.“11
Kartais ištikimi pastarųjų dienų šventieji ir nuoširdūs besidomintieji dėmesį ima kreipti į „priedus“, o ne į pagrindinius principus. Tai reiškia, kad Šėtonas gundo mus dėmesį atitraukti nuo paprastos ir aiškios sugrąžintosios Evangelijos žinios. Taip atitraukusieji dėmesį dažnai nustoja priimti sakramentą, nes dėmesį telkė ir net pasinėrė į mažiau svarbius papročius ir mokymus.
Kiti galbūt dėmesį telkia į iškilusius klausimus ir dvejones. Žinoma, klausimai ir dvejonės nėra nesuderinamos su pašvęsta mokinyste. Neseniai Pirmosios Prezidentūros Taryba ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas pareiškė: „Suprantame, kad kartais Bažnyčios nariams kils klausimų apie Bažnyčios doktriną, istoriją arba praktikuojamus dalykus. Nariai visada gali laisvai užduoti tokius klausimus ir uoliai siekti geresnio supratimo.“12
Atminkite, kad pats Džozefas Smitas turėjo klausimų, kurie pradėjo Sugrąžinimą. Jis buvo smalsus ir kaip Abraomas rado atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus.
Svarbūs klausimai nukreipti į tai, kas svarbiausia, – Dangiškojo Tėvo planą ir Gelbėtojo Apmokėjimą. Mūsų paieškos turi padaryti mus maloniais, švelniais, mylinčiais, atleidžiančiais, kantriais ir pasišventusiais mokiniais. Kaip mokė Paulius, turėtume noriai „nešio[ti] vieni kitų naštas, ir taip įvykdy[ti] Kristaus įstatymą“13.
Nešti kito naštą reiškia padėti, palaikyti ir suprasti visus – ligonius, turinčius negalią, vargšus dvasia ir kūnu, ieškotojus ir nerimstančius, ir taip pat kitus narius mokinius, tarp jų ir Bažnyčios vadovus, Viešpaties pašauktus tarnauti jiems skirtu laikotarpiu.
Broliai ir seserys, likite valtyje, dėvėkite gelbėjimosi liemenes ir laikykitės abiem rankomis. Venkite dėmesį atitraukiančių dalykų! Ir jei nors vienas iškritote iš valties, mes ieškosime jūsų, rasime jus, tarnausime jums ir saugiai pristatysime jus atgal į senąjį Sionės laivą, kur Dievas, mūsų Tėvas, ir Viešpats Jėzus Kristus stovi prie šturvalo ir veda mus teisingu kursu, apie ką nuolankiai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.