Paruošiamoji kunigystė
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Kunigijos pasiruošime „parodyk man“ yra svarbiau už „pasakyk man“.
Esu dėkingas, kad galiu būti kartu su Dievo kunigija, kuri pasklidusi po visą pasaulį. Vertinu jūsų tikėjimą, tarnystę ir maldas.
Mano žinia šį vakarą yra apie Aarono kunigystę. Ji taip pat skirta visiems mums, kurie padedame suvokti Viešpaties pažadą turintiesiems tai, kas Raštuose apibūdinama „žemesniąja kunigyste“1. Tai dar vadinama paruošiamąja kunigyste. Būtent apie šį šlovingą pasiruošimą kalbėsiu šį vakarą.
Viešpaties darbo planas kupinas įvairaus pasiruošimo. Jis paruošė mums žemę, kad patirtume išbandymus ir mirtingojo gyvenimo teikiamas galimybes. Kol esame čia, esame vadinamojoje „paruošiamojoje būsenoje“.2
Pranašas Alma apibūdino didelę tokio pasiruošimo amžinajam gyvenimui, kai šeimomis galėsime amžinai gyventi su Dievu Tėvu ir Jėzumi Kristumi, svarbą.
Jis taip paaiškino pasiruošimo reikalingumą: „Ir mes matome, kad mirtis ištinka žmoniją, mirtis, apie kurią kalbėjo Amulekas, kuri yra laikinoji mirtis; tačiau žmogui buvo duotas laikotarpis, per kurį jis galėtų atgailauti; todėl šitas gyvenimas tapo bandomąja būsena – laiku, kad pasiruoštume susitikti su Dievu, laiku, kad pasiruoštume begalinei būsenai, apie kurią kalbėjome, kuri bus po mirusiųjų prikėlimo.“3
Kaip mūsų mirtingajam gyvenimui duotas laikas yra skirtas pasiruošti susitikti su Dievu, taip laikas, duotas tarnauti Aarono kunigystėje, yra galimybė paruošti mus mokytis, kaip teikti kitiems būtiną pagalbą. Kaip Viešpats suteikia pagalbą, kurios mums reikia norint išlaikyti mirtingojo gyvenimo išbandymus, taip Jis mums siunčia pagalbą ir ruošiantis kunigystėje.
Mano žinia skirta ir tiems, ką Viešpats siunčia padėti pasiruošti turėti Aarono kunigystę, ir tiems, kas turi Aarono kunigystę. Kalbu tėvams. Kalbu vyskupams. Taip pat kalbu tiems turintiesiems Melchizedeko kunigystę, kam patikėta būti vaikinų, besiruošiančių kunigystėje, porininkais ir mokytojais.
Kalbu girdamas ir dėkodamas daugeliui iš jūsų, gyvenančių visame pasaulyje ir visose laiko juostose.
Būtų aplaidu nepapasakoti apie mano vaikystės skyriaus prezidentą ir vyskupą. Sulaukęs dvylikos tapau diakonu mažame skyriuje rytinėje Jungtinių Valstijų dalyje. Skyrius buvo toks mažas, kad mudu su broliu buvome vieninteliai turintieji Aarono kunigystę, kol mano tėvas, tarnavęs skyriaus prezidentu, pakvietė vidutinio amžiaus vyrą jungtis prie Bažnyčios.
Naujai atsivertusysis gavo Aarono kunigystę ir tuo pačiu buvo pakviestas prižiūrėti Aarono kunigiją. Pamenu, tarsi tai buvo vakar. Galiu prisiminti gražius rudeninius lapus naujai atsivertusiajam lydint mudu su broliu į talką našlei. Nepamenu, koks tai buvo darbas, bet pamenu suvienytos kunigystės galios jausmą mums darant tai, ką, kaip vėliau sužinojau, Viešpats sakė mums visiems daryti, kad mūsų nuodėmės būtų atleistos ir kad taip pasiruoštume susitikti su Juo.
Dabar žvelgdamas atgal jaučiu dėkingumą skyriaus prezidentui, pašaukusiam naujai atsivertusįjį padėti Viešpačiui ruošti du berniukus, kurie savo ruožtu vieną dieną taps vyskupais, atsakingais už vargšus ir gyvenančius nepritekliuje ir taip pat pirmininkaus turintiesiems paruošiamąją kunigystę.
Kai mūsų šeima persikėlė į didesnę apylinkę Jutoje, vis dar buvau diakonas. Pirmą kartą pajutau viso Aarono kunigijos kvorumo jėgą. Tiesą sakant, tai buvo pirmas kartas, kai aš tokį kvorumą mačiau. Vėliau pirmą kartą pajutau kunigų kvorumui pirmininkaujančio vyskupo galią ir palaiminimą.
Vyskupas pašaukė mane būti pirmuoju jo padėjėju kunigų kvorume. Pamenu, kad jis pats vesdavo pamokas kvorume, nors buvo užsiėmęs ir galėjo pašaukti mus mokyti daugiau talentingų vyrų. Kėdės jo klasėje būdavo sustatytos ratu. Aš būdavau pasodinamas šalia esančioje kėdėje, jo dešinėje.
Kai jis mokė, galėjau žvelgti jam per petį. Retkarčiais jis žvilgtelėdavo į atidžiai atspausdintus užrašus ant kelio padėtame odiniame segtuve ir ant kito kelio atverstus gerokai susidėvėjusius Raštus su gausybe pabraukimų. Prisimenu jaudulį jam pasakojant istorijas apie narsą iš Danieliaus knygos ir jo liudijimą apie Gelbėtoją Viešpatį Jėzų Kristų.
Visada prisiminsiu, kad Viešpats Jo kunigystę turinčiųjų paruošimui pašaukia kruopščiai parinktus porininkus.
Mano vyskupas turėjo galingus patarėjus, bet dėl tuo metu man nesuprantamų priežasčių jis skambindavo man telefonu namo ir sakydavo: „Holai, reikia, kad eitumei su manimi kaip porininkas aplankyti keletą žmonių.“ Kartą jis pasiėmė mane su savimi į vienišos, maisto neturinčios našlės namus. Grįžtant namo jis sustabdė automobilį, atsivertė savo Raštus ir papasakojo man, kodėl jis elgėsi su ta našle taip, tarsi ji turėtų galią ne tik pasirūpinti savimi, bet kada nors ateityje padėti kitiems.
Kitą kartą lankėmės pas vyrą, kurio seniai nebuvo Bažnyčioje. Vyskupas pakvietė jį grįžti pas šventuosius. Jaučiau savo vyskupo meilę tam, kuris man atrodė kaip nemylimas maištaujantis priešas.
Dar kitą kartą aplankėme namus, kuriuose mus pasitikti alkoholikai tėvai pasiuntė dvi mažas mergaites. Tos mažos mergaitės pro stiklines duris pasakė mums, kad jų mama ir tėvas miega. Vyskupas dar maždaug 10 minučių ar ilgiau tęsė pokalbį su jomis šypsodamasis ir girdamas jų gerumą ir drąsą. Man nueinant jis tyliai pasakė: „Tai buvo geras apsilankymas. Tos mažos mergaitės niekada nepamirš, kad buvome atėję.“
Du iš palaiminimų, kuriuos gali duoti vyresnieji porininkai, yra pasitikėjimas ir rūpinimosi pavyzdys. Mačiau tai, kai mano sūnus gavo namų mokymo porininką, turintį daug daugiau patirties kunigystėje nei jis. Jo vyresnysis porininkas du kartus buvo misijos prezidentas ir buvo tarnavęs vadovu atlikdamas kitus pašaukimus.
Prieš jiems aplankant vieną priskirtą šeimą, tas daug matęs kunigijos vadovas paprašė leidimo aplankyti mano sūnų mūsų namuose. Jie leido man klausytis. Vyresnis porininkas pradėjo malda, prašydamas pagalbos. Po to mano sūnui jis pasakė kažką panašaus į tai: „Manau, kad turime pravesti pamoką, kuri šiai šeimai atrodys kaip pakvietimas atgailauti. Manau, kad bus negerai, jei jie tai išgirs iš manęs. Manau, kad šią žinią iš tavęs jie priims geriau nei iš manęs. Ką manai?“
Prisimenu išgąstį mano sūnaus akyse. Vis dar jaučiu tos akimirkos džiaugsmą, kai sūnus teigiamai atsakė į jam parodytą pasitikėjimą.
Tai buvo ne atsitiktinumas, kad vyskupas suvedė kartu tokius porininkus. Kruopščiai ruošdamasis tas vyresnysis porininkas sužinojo apie šeimos, kurią jie ruošėsi mokyti, jausmus. Tai buvo įkvėpimas, kai jis pajautė, kad turi atsitraukti ir nepatyrusiam jaunuoliui patikėti pakviesti vyresnius Dievo vaikus į atgailą ir saugų gyvenimą.
Nežinau, kuo baigėsi jų apsilankymas, bet žinau, kad vyskupas, turintysis Melchizedeko kunigystę ir Viešpats ruošė vaikiną tapti kunigijos vyru ir kada nors – vyskupu.
Taigi iš to, ką esate matę ir patyrę savo gyvenimuose, jūs žinote tokias pasiruošimo kunigystei sėkmės istorijas. Jūs pažinojote tokius vyskupus, porininkus ir tėvus, arba jais buvote. Matėte Viešpaties ranką, kai ruošėtės kunigystės pareigoms, kurios su Jo žinia jūsų laukė ateityje.
Visi mes, turintys kunigystę, esame įpareigoti padėti Viešpačiui ruošti kitus. Galime daryti kai ką, kas gali būti svarbiausia. Už žodžius, kuriais mokome doktrinos, daug svarbesni bus mūsų gyvenimo pagal tą doktriną pavyzdžiai.
Svarbiausia mūsų turimos kunigystės tarnystėje yra kviesti žmones ateiti pas Kristų per tikėjimą, atgailą, krikštą ir priimant Šventąją Dvasią. Pavyzdžiui, prezidentas Tomas S. Monsonas pamokslaudavo visomis šiomis doktrinomis sujaudindamas žmonių širdis. Bet tai, ką, kiek žinau, jis padarė žmonėms, misionieriams ir Bažnyčios draugams, tarnaudamas Toronto misijos prezidentu, skatina mane veikti.
Kunigijos pasiruošime „parodyk man“ yra svarbiau už „pasakyk man“.
Štai kodėl ruošiantis kunigystei Raštai mums yra tokie svarbūs. Jie kupini pavyzdžių. Jaučiu, tarsi matyčiau Almą, paklūstantį angelo paliepimui ir paskubomis grįžtantį mokyti jį atstūmusius nedorus žmones Amoniho mieste.4 Galiu jausti šaltį kalėjimo kameros, kurioje Dievas pranašui Džozefui prisakė pasisemti drąsos, nes juo yra rūpinamasi.5 Kai tampa sunku tarnauti, prisiminę šiuos Raštų vaizdinius, galime pasiruošti ištverti.
Pasitikėjimą jaunu kunigystę turinčiuoju rodantis tėvas, vyskupas arba vyresnysis namų lankymo porininkas gali pakeisti jo gyvenimą. Kartą Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys paprašė mano tėvą parašyti trumpą straipsnį apie mokslą ir religiją. Mano tėvas buvo žymus mokslininkas ir ištikimas kunigystę turintis narys. Vis dar pamenu tą akimirką, kai jis man įdavė tą parašytą straipsnį ir pasakė: „Štai, noriu, kad tu jį perskaitytum prieš tai, kai išsiųsiu Dvylikai. Tu suprasi, ar jis teisingas.“ Jis buvo 32 metais vyresnis už mane ir nepalyginamai išmintingesnis ir protingesnis.
Vis dar jaučiuosi pastiprintas to pasitikėjimo, kurį parodė didis tėvas ir kunigijos vyras. Žinojau, kad tas pasitikėjimas buvo ne manimi, bet tuo, kad Dievas gali man pasakyti, kas yra teisinga, ir kad tai Jis padarys. Jūs, patyrę porininkai, galite palaiminti ruošdami jauną kunigystę turintįjį, kai parodysite jam tokį pasitikėjimą. Tai padės jam pasitikėti atsiradusiu švelniu įkvėpimo jausmu, kai vieną dieną jis uždės savo rankas užantspauduodamas palaiminimą ant vaiko, kuris, pasak gydytojų, turėtų mirti, galvos. Šis pasitikėjimas ne kartą man padėjo.
Mūsų sėkmė ruošiant kitus kunigystėje pasireikš proporcingai mūsų meilei jiems. Tai bus ypač akivaizdu, kai teks juos pataisyti. Pagalvokite apie atvejį, kai galbūt prie sakramento stalo Aarono kunigystę turintysis suklysta atlikdamas apeigą. Tai rimtas atvejis. Kartais klaida reikalauja viešos pastabos, ir žmogus gali pajausti nuoskaudą, pažeminimą ar netgi, kad yra atstumiamas.
Prisiminsite Viešpaties patarimą: „Tinkamu laiku, kai įkvepia Šventoji Dvasia, griežtai papeikiant, o po to parodant dar didesnę meilę tam, kurį papeikei, kad jis nelaikytų tavęs savo priešu.“6
Žodis didesnę yra ypač svarbus ruošiant turinčiuosius kunigystę, kai juos reikia pataisyti. Šis žodis užsimena apie meilės, kurią jau rodote, didinimą. „Parodant“ yra susijęs su didinimu. Tie iš jūsų, kas ruošia kunigystę turinčiuosius, neabejotinai matys juos darant klaidas. Prieš pataisomi, jie turi būti iš anksto ir tvirtai pajutę jūsų meilę. Prieš jūsų pastabas, jie turėtų būti pajutę jūsų nuoširdų pagyrimą.
Pats Viešpats turintiesiems žemesniąją kunigystę rodė dėmesį, išreiškiantį pagarbą jų potencialui ir vertei Jo akyse. Pasiklausykite žodžių, kuriuos ištarė Jonas Krikštytojas, kai buvo sugrąžinta Aarono kunigystė: „Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę, turinčią angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinant nuodėmėms atleisti raktus; ir ji jau niekada nebebus paimta nuo žemės, kol Levio sūnūs vėl atnašaus Viešpačiui atnašą teisume.“7
Aarono kunigystė yra aukštesnės Melchizedeko kunigystės priedas.8 Bažnyčios Prezidentas, kaip visos kunigijos prezidentas, pirmininkauja taip pat ir paruošiamajai kunigystei. Skirtingu laiku jo siunčiamos žinios apie ėjimą gelbėti tobulai tinka įgaliojimui nešti atgailos ir krikšto evangeliją į kitų žmonių gyvenimus.
Diakonų, mokytojų ir kunigų kvorumai reguliariai tariasi, kaip priartinti kiekvieną kvorumo narį prie Viešpaties. Prezidentūros skiria narius, kurie eis į pagalbą su tikėjimu ir meile. Diakonai dalina sakramentą pagarbiai ir tikėdami, kad priimdami šiuos šventus simbolius nariai pajus Apmokėjimo poveikį ir pasiryš laikytis įsakymų.
Mokytojai ir kunigai meldžiasi drauge su porininkais, kad galėtų įvykdyti pareigą rūpintis Bažnyčia, kiekvienu asmeniu atskirai. Šios poros meldžiasi kartu, kai sužino tų šeimų galvų viltis ir poreikius. Tai darydami jie ruošiasi tai didžiai dienai, kai būdami tėvai su tikėjimu pirmininkaus savo šeimoje.
Liudiju, kad visi, kurie kartu tarnauja kunigystėje, ruošia žmones Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui į Savo Bažnyčią. Dievas Tėvas yra gyvas. Žinau, žinau, kad Jėzus yra Kristus ir kad Jis myli mus. Prezidentas Tomas S. Monsonas yra gyvasis Viešpaties pranašas. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.