Dalinkitės savo šviesa
Nelė F. Meriot
Antroji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos Prezidentūroje
Turime būti tvirtos savo tikėjime ir pakelti savo balsus, kad paskelbtume tikrąją doktriną.
Šį vakarą norėčiau aptarti dvi mūsų svarbias pareigas: pirmoji pareiga – savo gyvenimus nuolat pildyti Evangelijos šviesa ir tiesa, o antroji – dalintis ta šviesa ir tiesa su kitais.
Ar suvokiate, kokios svarbios esate? Kiekviena iš jūsų šią akimirką esate brangi ir svarbi Dangiškojo Tėvo išgelbėjimo plane. Mums skirtas darbas, kurį turime atlikti. Mes žinome apie sugrąžintosios Evangelijos tiesą. Ar esame pasirengusios apginti šią tiesą? Mums reikia gyventi pagal ją, mums reikia dalintis ja. Turime būti tvirtos savo tikėjime ir pakelti savo balsus, kad paskelbtume tikrąją doktriną.
2014-ųjų rugsėjo Ensign and Liahona, žurnaluose vyresnysis M. Raselas Balardas rašė: „Mums reikia didesnio moterų tikėjimo ir išskirtinių, įtakingų jų balsų. Reikia, kad jos išmoktų doktriną ir suvoktų, kuo tikime, kad galėtų liudyti apie visą tiesą.“1
Seserys, jūs stiprinate mano tikėjimą Jėzumi Kristumi. Matau jūsų pavyzdžius, girdžiu jūsų liudijimus ir jaučiu jūsų tikėjimą nuo Brazilijos iki Botsvanos, kad ir kur gyventumėte. Visur, kur beeitumėte, jūs paliekate antspaudą sutiktųjų gyvenime. Tai jaučia aplinkiniai: ir jūsų šeimos nariai, ir žmonės, kurių duomenys ryšiams palaikyti surašyti jūsų mobiliajame telefone, ir draugai socialiniuose tinkluose, ir šį vakarą sėdinčios greta jūsų. Pritariu sesers Harietos Uchtdorf žodžiams: „Šitame temstančiame pasaulyje jūs […] esate gyvybingi ir entuziazmo kupini šviesuliai, kurie savo gyvenimu parodo, kad Evangelija yra džiaugsminga žinia.“2
Prezidentas Tomas S. Monsonas pabrėžė sakydamas: „Jei norite suteikti šviesos kitiems, pirmiausia turite šviesti patys.“3 Kaip galime išlaikyti tą tiesos šviesą, spinduliuojančią mumyse? Kartais jaučiuosi lyg būčiau blanki lemputė. Kaip mums nušvisti ryškiau?
Raštai moko: „Tai, kas iš Dievo, yra šviesa; ir tas, kuris gauna šviesą ir pasilieka Dieve, gauna daugiau šviesos.“4 Turime pasilikti Dieve, kaip to moko Raštai. Turime pasitelkti šviesos šaltinį – Dangiškąjį Tėvą, Jėzų Kristų ir Raštus. Taip pat galime lankytis šventykloje, žinodamos, kad visa, kas joje daroma, nukreipia mus į Kristų ir Jo didžiulę apmokančiąją auką.
Pagalvokite, kaip šventyklos pakeičia aplinką. Jos papuošia miestus, jos šviečia nuo gerai matomų kalvų. Kodėl jos puošia ir šviečia? Tai todėl, kad „tiesa šviečia“5, kaip tai sakoma Raštuose, o šventyklose, kaip ir jumyse, yra tiesa ir amžinoji prasmė.
1877-aisiais Prezidentas Džordžas K. Kenonas sakė: „Šventyklos […] sumažina Šėtono įtaką žemėje.“6 Tikiu, kad kur tik pastatoma šventykla, ji nugena tamsą. Šventyklos tikslas yra tarnauti žmonijai ir suteikti galimybę visiems Dangiškojo Tėvo vaikams sugrįžti pas Jį ir gyventi su Juo. Ar mūsų tikslas nėra panašus į šių pašventintų pastatų, Viešpaties namų, tikslą? Ar nesiekiame tarnauti kitiems, padėdamos nuginti tamsą ir sugrįžti prie Dangiškojo Tėvo šviesos?
Šventas šventyklų darbas sustiprins mūsų tikėjimą Kristumi, o tada galėsime geriau padėti kitiems ugdyti jų tikėjimą. Puoselėdamos šventyklos dvasią savo gyvenime, galime pažinti Gelbėtojo Apmokėjimo tikrumą, galią ir viltį.
Prieš keletą metų mūsų šeima susidūrė su sunkiu išbandymu. Nuėjusi į šventyklą, nuoširdžiai meldžiau pagalbos. Man buvo suteikta tiesos akimirka. Gavau aiškų savo silpnybių suvokimą ir netekau amo. Tą dvasiškai pamokančią akimirką pamačiau, kad išdidi moteris viską darė savaip, o ne taip, kaip tai nurodė Viešpats. Ji slapta prisiėmė visus įsivaizduojamų pasiekimų nuopelnus. Žinojau, kad žiūriu į save. Širdyje kreipiausi į Dangiškąjį Tėvą ir tariau: „Nenoriu būti tokia, tačiau kaip man pasikeisti?“
Per tyrą apreiškimo dvasią šventykloje buvau pamokyta apie visišką priklausomybę nuo Išpirkėjo. Bemat mintyse atsigręžiau į Gelbėtoją Jėzų Kristų ir pajutau, kaip ištirpo mano sielvartas ir širdyje sužydėjo didžiulė viltis. Jis buvo mano vienintelė viltis. Jo troškau laikytis. Man tapo aišku, kad egocentriška prigimtinė moteris „yra Dievo priešas“7 ir priešas žmonių, esančių jos įtakos sferoje. Tądien šventykloje išmokau, kad tik per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą mano išdidi prigimtis gali būti pakeista, ir kad sugebėsiu daryti gera. Pajutau Jo persmelkiančią meilę ir žinojau, kad Jis mane mokys per Dvasią ir pakeis mane, jeigu tik, nieko nepasilikdama sau, atiduosiu Jam visą savo širdį.
Aš tebekovoju su savo silpnybėmis, tačiau pasitikiu dieviška Apmokėjimo pagalba. Šis tyras mokymas buvo gautas dėl to, kad į šventyklą nuėjau ieškodama pagalbos ir atsakymų. Į šventyklą įžengiau prislėgta naštos, o išėjau žinodama, kad turiu visagalį ir visus mylintį Gelbėtoją. Jaučiausi pakylėta ir džiugi, nes gavau Jo šviesą ir priėmiau man skirtą Jo planą.
Šventyklų, išsibarsčiusių po visą pasaulį, išorė yra išskirtinio dizaino, tačiau jų viduje tvyro ta pati amžina šviesa, prasmė ir tiesa. 1 Korintiečiams 3:16 skaitome: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ Taip ir mes, Dievo dukterys, išsibarsčiusios po visą pasaulį kaip šventyklos, esame unikalios išvaizdos ir bruožų, kaip ir šventyklos. Mumyse, kaip ir šventyklose, taip pat yra dvasinė šviesa. Ši dvasinė šviesa yra Gelbėtojo šviesos atspindys. Kitus trauks šios šviesos ryškumas.
Žemėje turime savitus vaidmenis: mums skirta būti dukromis, motinomis, vadovėmis ir seserų mokytojomis, maitintojomis, žmonomis ir daug daugiau. Kiekvienas vaidmuo įtakingas. Kiekvienas turės moralinė galios, kai savo gyvenimuose atspindėsime Evangelijos tiesas ir šventyklos sandoras.
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas sakė: „Visais atvejais mamos įtakai negali prilygti jokio kito asmens įtaka.“8
Kai mūsų vaikai dar buvo maži, jaučiausi, lyg drauge su vyru Deividu būtume laivo kapitonai, ir įsivaizdavau, kad mūsų 11 vaikų yra laivelių flotilė, plūduriuojanti uoste aplink mus, besiruošianti išplaukti į pasaulio jūrą. Su Deividu jautėme, jog kasdien reikia pasitikrinti Viešpaties kompasą, nukreipsiantį mūsų mažą laivyną geriausia kryptimi.
Mano dienos buvo kupinos nereikšmingų darbų, tokių kaip skalbinių lankstymas, vaikiškų knygelių skaitymas ir apkepo gaminimas vakarienei. Kartais savo namų užuovėjoje nematome, kad paprastais, pastoviais veiksmais, neužmirštant šeimos maldos, Raštų studijavimo ir šeimos namų vakaro, įvykdomi dideli dalykai. Liudiju, kad būtent šie dalykai turi amžinąją reikšmę. Apima didelis džiaugsmas, kai tie laiveliai – mūsų vaikai – išauga į jūrinius laivus, pripildytus Evangelijos šviesos, laivus, kurie pasiruošę „im[tis] Dievo tarnystės“9. Mūsų maži tikėjimo ir tarnystės darbeliai pastūmėja mus pasilikti Dieve ir galiausiai atneša amžiną šviesą ir šlovę mūsų šeimai, draugams ir pažįstamiems. Jūs tikrai darote teigiamą poveikį!
Pagalvokite, kaip pradinukės tikėjimas gali sustiprinti jos šeimą. Mūsų dukters tikėjimas palaimino mūsų šeimą, kai atrakcionų parke pasiklydo mūsų jaunėlis sūnus. Mūsų šeima, apimta panikos, jo ieškojo po visą parką. Galiausiai mūsų dešimtmetė dukrytė timptelėjo man už parankės ir tarė: „Mama, gal derėtų pasimelsti?“ Ji buvo teisi! Stebint pašaliečiams, mūsų šeima susibūrė į ratuką ir meldėsi, kad rastume mūsų dingusį vaiką. Mes jį suradome. Visoms pradinukėms sakau: „Prašau, ir toliau priminkite savo tėvams melstis!“
Šią vasarą turėjau privilegiją lankytis stovykloje Aliaskoje, kur susirinko 900 merginų. Jos labai mane paveikė. Merginos į stovyklą atvyko pasiruošusios dvasiškai, perskaičiusios Mormono Knygą ir atmintinai išmokusios „Gyvasis Kristus. Apaštalų liudijimas“. Trečią stovyklos vakarą visos 900 merginų atsistojo ir žodis į žodį pakartojo visą dokumentą.
Dvasia užpildė didžiulę salę, o aš troškau prie jų prisidėti, tačiau negalėjau. Nebuvau skyrusi tam laiko.
Jau pradėjau mokytis „Gyvasis Kristus“ žodžius, kaip tai padarė minėtosios seserys. Dėl jų pavyzdžio, vis kartodama Apaštalų liudijimą apie Kristų, tobuliau gyvenu pagal sakramento sandorą visuomet atminti Gelbėtoją. Man sakramentas įgavo gilesnę prasmę.
Viliuosi, kad per šias Kalėdas Gelbėtojui galėsiu padovanoti „Gyvasis Kristus“ – iki gruodžio 25-osios atmintinai išmoktą ir širdyje branginamą apaštalų liudijimą. Tikiuosi, kad galėsiu daryti teigiamą poveikį, kokį man padarė seserys Aliaskoje.
Ar šiuose „Gyvasis Kristus“ dokumento žodžiuose atpažįstate save? „Jis nuoširdžiai ragino visus sekti Jo pavyzdžiu. Jis keliavo Palestinos keliais, gydydamas ligonius, įgalindamas akluosius praregėti, prikeldamas mirusiuosius.“10
Mes, Bažnyčios seserys, nevaikštome Palestinos keliais gydydamos ligonius, tačiau galime melsti gydančios Apmokėjimo meilės ir vadovautis ja, kai pakrinka ar būna įtempti santykiai.
Nors nesugrąžinsim aklajam regėjimo, kaip tai padarė Gelbėtojas, dvasiškai akliems galime paliudyti apie išgelbėjimo planą. Galime atmerkti jų suvokimo akis ir padėti suprasti, kodėl amžinoms sandoroms reikalinga kunigystė.
Neprikelsime mirusiųjų, kaip tai darė Gelbėtojas, tačiau galime palaiminti mirusiuosius, surasdamos jų vardus šventyklos darbui. Taip prikelsime juos iš dvasių kalėjimo ir pasiūlysime atsistoti į amžinojo gyvenimo kelią.
Liudiju, kad turime gyvąjį Gelbėtoją Jėzų Kristų. Per Jo galią ir šviesą galėsime įveikti pasaulio tamsą, išgarsinti mums žinomą tiesą ir padėti kitiems ateiti pas Jį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.