Aš pats tai žinau
Vyresnysis Kreigas K. Kristensenas
Septyniasdešimties prezidentūros narys
Kai pats sužinai, kad sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija yra tikra, gali išgyventi vieną didžiausių ir džiaugsmingiausių gyvenimo patyrimų.
Mano brangūs broliai, mus nuolatos įkvepia Prezidento Tomo S. Monsono asmeninis pavyzdys ir tarnystė kunigystėje. Neseniai keliems diakonams buvo užduotas toks klausimas: „Kokia Prezidento Monsono savybe labiausiai žavitės?“ Vienas diakonas prisiminė, kaip Prezidentas Monsonas, būdamas vaikas, atidavė savo žaislus nepasiturintiems draugams. Kitas paminėjo, kad Prezidentas Monsonas savo apylinkėje rūpinosi daugybe našlių. Trečias atkreipė dėmesį į tai, kad buvo pašauktas apaštalu būdamas labai jaunas ir laimino žmones visame pasaulyje. Po to vienas vaikinas pasakė: „Mane labiausiai žavi stiprus Prezidento Monsono liudijimas.“
Iš tiesų, visi pajutome mūsų pranašo ypatingą liudijimą apie Gelbėtoją Jėzų Kristų ir jo įsipareigojimą visuomet sekti Dvasios kuždesiais. Kiekvienu pasakotu patyrimu Prezidentas Monsonas kviečia mus gyventi pagal Evangeliją ir siekti bei stiprinti savo asmeninius liudijimus. Prisiminkite, ką jis pasakė nuo šios tribūnos vos prieš kelias konferencijas: „Kad būtume stiprūs ir atsilaikytume prieš visas jėgas, traukiančias mus klaidingomis kryptimis, […] turime turėti asmeninį liudijimą. Ar esate 12-os, ar 112-os metų, ar bet kurio tarpinio amžiaus, patys galite žinoti, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra tikra.“1
Nors mano žinia šiandien skirta labiau tiems, kuriems yra 12-a nei 112-a, principai, kuriuos pateiksiu, tinka visiems. Atsakydamas į Prezidento Monsono teiginį paklausiu: ar visi asmeniškai žinome, kad Evangelija yra tikra? Ar galime užtikrintai pasakyti, kad mūsų liudijimai yra tikrai mūsų? Vėl pacituosiu Prezidentą Monsoną: „Tvirtinu, kad stiprus liudijimas apie Gelbėtoją ir Jo Evangeliją [apsaugos jus nuo supančių nuodėmių ir blogio][…] Jei dar neturite liudijimo, padarykite viską, kas būtina, kad jį įgytumėte. Jums būtina turėti savo liudijimą, nes kitų liudijimai toli jūsų nenuves.“2
Aš pats tai žinau
Kai pats sužinai, kad sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija yra tikra, gali išgyventi vieną didžiausių ir džiaugsmingiausių gyvenimo patyrimų. Mums gali tekti iš pradžių remtis kitų žmonių liudijimais ir sakyti, kaip tai darė jaunieji kariai: „Mes neabejojame, kad mūsų motinos tai žinojo.“3 Tai gera pradžia, tačiau turime ant to statyti toliau. Siekiant būti stipriam Evangelijoje, nėra svarbesnio dalyko, kaip įgyti ir stiprinti savo liudijimą. Turime galėti pareikšti kaip Alma: „Aš pats žinau apie tai.“4
„Ir kaip, jūsų manymu, aš žinau apie viso to tikrumą?“ Alma tęsė toliau. „Štai sakau jums, kad tai atskleista man Dievo Šventąja Dvasia. Štai aš daug dienų pasninkavau ir meldžiausi, kad pats galėčiau tai žinoti. Ir dabar aš pats žinau, kad tai yra tiesa.“5
Trokštu pamatyti tai, ką matė mano tėvas
Kaip ir Alma, Nefis taip pat sužinojo tiesą pats. Išgirdęs, kaip jo tėvas pasakojo apie daugybę savo dvasinių patyrimų, Nefis norėjo sužinoti tai, ką žinojo jo tėvas. Tai buvo daugiau nei paprastas smalsumas – tai buvo kažkas, ko jis alko ir troško. Nors ir buvo „labai jaunas“, jis „labai [troško] pažinti Dievo slėpinius“.6 Jis siekė „matyti, girdėti ir žinoti tai Šventosios Dvasios galia“.7
Kai Nefis „sėdė[jo] mąstydamas savo širdyje“, jis buvo nuneštas „Viešpaties Dvasios, taip, į nepaprastai aukštą kalną“, kur jam buvo užduotas klausimas: „Ko tu trokšti?“ Jo atsakymas buvo paprastas: „Trokštu pamatyti tai, ką matė mano tėvas.“8 Dėl savo tikinčios širdies ir uolių pastangų Nefis buvo palaimintas nuostabiu potyriu. Jis gavo liudijimą apie įvyksiantį Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimą, gyvenimą ir nukryžiavimą; jis regėjo Mormono Knygos pasirodymą ir Evangelijos sugrąžinimą paskutinėmis dienomis – ir visa tai buvo jo nuoširdaus troškimo pačiam žinoti rezultatas.9
Tie asmeniniai potyriai su Viešpačiu paruošė Nefį pasipriešinimui ir iššūkiams, su kuriais jam netrukus teko susidurti. Jie įgalino jį būti stiprų, netgi kai kitiems jo šeimos nariams buvo sunku. Jis galėjo tai padaryti, nes pats sužinojo ir pats žinojo. Jis buvo palaimintas savo liudijimu.
Teprašo Dievą
Panašiai kaip Nefis, Pranašas Džozefas Smitas taip pat buvo „labai jaunas“, kai jo „protas buvo žadinamas giliai mąstyti“ apie dvasines tiesas. Džozefui tai buvo „didžio nerimo“ metas, jį supo prieštaraujantys ir klaidinantys religijos aiškinimai. Jis norėjo žinoti, kuri bažnyčia buvo teisinga.10 Įkvėptas šių Biblijos žodžių: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą“11, jis pradėjo pats veikti, kad rastų atsakymą. Vieną gražų 1820 metų pavasario rytą jis nuėjo į giraitę ir atsiklaupė melstis. Kadangi Dievas buvo jam numatęs ypatingą darbą, dėl savo tikėjimo Džozefas patyrė šlovingą Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus regėjimą ir pats sužinojo, ką turėjo daryti.
Ar Džozefo patyrime nematote modelio, kurį galite pritaikyti įgydami arba stiprindami savo liudijimą? Džozefas leido Raštams persmelkti jo širdį. Jis gerai juos apmąstė ir pritaikė savo situacijai. Po to jis veikė pagal tai, ką sužinojo. Rezultatas buvo šlovingas Pirmasis Regėjimas ir visa, kas sekė po to. Ši Bažnyčia tiesiogine prasme buvo pastatyta remiantis principu, kad bet kas – net 14-metis kaimo berniukas – gali „prašyti Dievą“ ir gauti atsakymą į savo maldas.
Taigi, kas yra liudijimas?
Mes dažnai girdime Bažnyčios narius sakant, kad jų liudijimas apie Evangeliją yra pats brangiausias jų turtas. Tai šventa Dievo dovana, kuri pasiekia mus Šventosios Dvasios galia. Tai ramus, nepajudinamas tikrumas, kurį gauname studijuodami, melsdamiesi ir gyvendami pagal Evangeliją. Tai jausmas, kai Šventoji Dvasia liudija mūsų sieloms, kad tai, ko mokomės ir ką darome, yra teisinga.
Kai kurie žmonės kalba apie liudijimą tarytum šviestuvo jungiklį – jis arba įjungtas arba išjungtas, jūs arba turite liudijimą, arba ne. Iš tiesų liudijimas yra panašesnis į medį, kuris pereina įvairias augimo ir vystymosi stadijas. Kai kurie aukščiausi Žemės medžiai auga Redvudo nacionaliniame parke, vakarinėje Jungtinių Valstijų dalyje. Kai stovi prie šių milžiniškų medžių, stulbina mintis, kad visi jie išaugo iš mažyčių sėklyčių. Taip pat yra ir su jūsų liudijimais. Nors prasideda nuo vieno dvasinio potyrio, ilgainiui nuolat maitinami ir dėl dažnų dvasinių potyrių jie auga ir vystosi.
Todėl nenuostabu, kad pranašas Alma paaiškindamas, kaip išsiugdome liudijimą, kalbėjo apie sėklą, išaugančią į medį. Jis sakė: „Jei skirsite vietą, kad sėkla galėtų būti pasodinta jūsų širdyje, štai, jei tai tikra sėkla, arba gera sėkla, jei jos neišmesite lauk savo netikėjimu, […] štai ji pradės brinkti jūsų krūtinėje; ir kada jausite šiuos brinkimo judesius, jūs imsite sakyti savyje: Tai turėtų būti gera sėkla, arba geras žodis, nes jis pradeda plėsti mano sielą, taip, jis pradeda apšviesti mano supratimą, taip, jis pradeda man patikti.“12
Liudijimas dažnai taip ir prasideda: nuo šventų nušvitimo, patikinimo jausmų, kurie parodo mums, kad Dievo žodis yra tikras. Tačiau kad ir kokie nuostabūs būtų tie jausmai, tai tėra tik pradžia. Jūsų darbas auginti savo liudijimą dar nebaigtas, lygiai kaip nebaigtas ir sekvojos augimas iš žemės išlindus pirmam mažyčiui daigeliui. Jeigu mes ignoruosime arba nepaisysime tų pirmųjų dvasinių raginimų, jeigu nemaitinsime jų nuolatinėmis Raštų studijomis, maldomis ir nesieksime tolesnių potyrių su Dvasia, mūsų jausmai išblės ir liudijimai nusilps.
Almos žodžiais: „Jei nesirūpinsite medžiu ir nesuksite sau galvos dėl jo priežiūros, štai jis neįsišaknys; ir kada užeina saulės kaitra ir svilina jį, kadangi jis neturi šaknų, jis nudžiūva, ir jūs išraunate jį ir išmetate lauk.“13
Daugeliu atvejų mūsų liudijimai augs panašiai kaip auga medis: palaipsniui, beveik nepastebimai, mums nuolat rūpinantis ir kruopščiai stengiantis. Alma pažadėjo: „Bet jeigu puoselėsite žodį, taip, puoselėsite medį, jam pradėjus augti, savo tikėjimu su didžiu stropumu ir kantrybe, žvelgdami ateitin į jo vaisių, jis įsišaknys; ir tai bus medis, augantis nesibaigiančiam gyvenimui.“14
Dabar yra tas laikas; šiandien yra ta diena
Mano liudijimas prasidėjo, kai aš studijavau ir apmąsčiau Mormono Knygos mokymus. Kai atsiklaupiau, kad nuolankioje maldoje paklausčiau Dievą, Šventoji Dvasia paliudijo mano sielai, kad tai, ką skaičiau, buvo tiesa. Tas pirmas patvirtinimas tapo mano liudijimo apie daugelį Evangelijos tiesų katalizatoriumi, nes kaip mokė prezidentas Monsonas: „Jei žinome, kad Mormono Knyga yra tikra, iš to išplaukia, kad Džozefas Smitas tikrai buvo pranašas ir kad jis matė Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir Jo Sūnų Jėzų Kristų. Iš to taip pat kyla, kad šiomis pastarosiomis dienomis per Džozefą Smitą buvo sugrąžinta Evangelija, taip pat sugrąžintos Aarono ir Melchizedeko kunigystės.“15 Nuo tos dienos per Šventąją Dvasią patyriau daugybę šventų potyrių, kurie patvirtino man, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas ir kad sugrąžintoji Jo Evangelija yra tikra. Kartu su Alma galiu užtikrintai pasakyti, kad pats tai žinau.
Mano jaunieji draugai, dabar yra tas laikas ir šiandien yra ta diena, kada turime mokytis arba vėl sau patvirtinti, kad Evangelija yra tikra. Kiekvienas iš mūsų turime svarbų darbą. Kad jį atliktume ir būtume apsaugoti nuo nuolat pasireiškiančių pasaulio jėgų, privalome turėti Almos, Nefio ir jaunojo Džozefo Smito tikėjimą, įgyti ir ugdyti savo liudijimą.
Kaip ir tas jaunasis diakonas, apie kurį kalbėjau anksčiau, žaviuosi Prezidento Monsono liudijimu. Jis tarytum milžiniška sekvoja, tačiau netgi Prezidento Monsono liudijimas turėjo augti ir vystytis laikui bėgant. Galime patys sužinoti taip, kaip sužinojo Prezidentas Monsonas, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir pasaulio Išpirkėjas, kad Džozefas Smitas yra Sugrąžinimo, įskaitant Dievo kunigystės sugrąžinimą, pranašas. Mes turime tą šventą kunigystę. Patys sužinokime ir pažinkime tai, to nuolankiai meldžiu šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.