Mūsų asmeninė tarnystė
Vyresnysis Hugas E. Martinezas
Iš Septyniasdešimties
Siekdami pažinti žmonių, kuriems kaip nors galime padėti, poreikius, turime vadovautis Jėzaus Kristaus meile.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje mums suteikiama galimybė ir asmeninė palaima tarnauti. Visą savo narystės laiką aš tarnavau daugybe būdų. Kaip sakydavo brolis Udinas Falabela, vyresniojo Enrikės R. Falabelos tėvas: „Kažkaip tarnaujantis yra kažko vertas; o tas, kuris niekaip netarnauja, yra nieko vertas.“ Tai žodžiai, kuriuos turėtume laikyti savo mintyse ir širdyje.
Kai tarnaudamas ieškojau patarimo, paguodą radau prisiminęs, kad Gelbėtojas susitelkdavo į vieną asmenį ir vieną šeimą. Iš Jo meilės ir švelnaus dėmesio konkrečiam asmeniui sužinojau, kad Jis labai vertina kiekvieną Dangiškojo Tėvo vaiką, ir kad privalome užtikrinti, kad kiekvienam žmogui būtų tarnaujama ir jis būtų stiprinamas Jėzaus Kristaus Evangelija.
Raštuose skaitome:
„Atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė; […]
Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, […] ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!“1
Kiekvienos sielos vertė Dievui yra didelė, nes esame Jo vaikai ir galime tapti tokie, kaip Jis.2
Siekdami pažinti žmonių, kuriems kaip nors galime padėti, poreikius, turime vadovautis Jėzaus Kristaus meile. Viešpaties Jėzaus Kristaus mokymai nukreipia mus. Taip prasideda mūsų asmeninė tarnystė: sužinome poreikius, tuomet jais pasirūpiname. Kaip visuotinė Paramos bendrijos prezidentė sesuo Linda K. Burton sakė: „Pastebėkime ir tarnaukime.“3
Prezidentas Tomas S. Monsonas yra didis šio principo pavyzdys. 2005 m. sausio mėn. jis pirmininkaudamas kunigijos vadovų konferencijai Puerto Rike parodė, kaip Gelbėtojas ir Jo tarnai tarnauja asmeniškai. Tam nuostabiam susirinkimui pasibaigus Prezidentas Monsonas pradėjo sveikintis su visais susirinkusiais kunigijos vadovais. Staiga jis pastebėjo, kad vienas iš jų viską stebėjo iš toliau, stovėdamas nuošaliai.
Prezidentas Monsonas atsiskyrė nuo grupės, nuėjo prie to brolio ir pasikalbėjo su juo. Chose R. Zajasas jausmingai pasakė jam, jog tai, kad jis priėjo prie jo, buvo stebuklas ir atsakymas į jo bei jo žmonos Jolandos prieš susirinkimą sukalbėtas maldas. Jis papasakojo Prezidentui Monsonui, kad jo dukters sveikatos būklė yra labai prasta ir kad jis pasiėmė savo žmonos laišką, kurį ji norėjo perduoti Prezidentui Monsonui. Brolis Zajasas buvo pasakęs žmonai, kad tai bus neįmanoma, nes Prezidentas Monsonas bus pernelyg užsiėmęs. Prezidentas Monsonas išklausė pasakojimą ir paprašė to laiško, kurį tyliai perskaitė. Tada jis įsidėjo jį į švarko kišenę ir pasakė broliui Zajasui, kad pasirūpins jų prašymu.
Tokiu būdu tą šeimą per Savo tarną palaimino mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Tikiu, kad Gelbėtojo žodžiai palyginime apie gerąjį samarietį tinka mums visiems: „Eik ir tu taip daryk!“4
1998 m. rugsėjo 21 d. Puerto Riką užgriuvo uraganas Žoržas ir padarė daug žalos. Sesei Martinez, mūsų penkiems vaikams ir man savo namuose pavyko išgyventi tą didelę audrą ir jos uraganinius vėjus. Tačiau dvi savaites buvome be tekančio vandens ir elektros.
Pasibaigus mūsų vandens atsargoms buvo sunku jo gauti. Niekada nepamiršiu nei tų brolių, kurie tarnavo mums ir parūpino to brangaus skysčio, nei kaip meiliai mums tarnavo seserys.
Žermanas Kolonas atvažiavo pas mus visureigiu ir atsivežė didelę plastikinę vandens talpą. Jis pasakė, jog tai daro, nes, cituoju jo žodžius: „Žinau, kad turite mažų vaikų, kuriems reikia vandens.“ Po kelių dienų broliai Noelis Munjosas ir Herminijas Gomezas pakrovė tris dideles vandens talpas į sunkvežimį su platforma. Jie netikėtai pasirodė prie mūsų namų ir pripildė visus turimus butelius geriamo vandens, taip pat pakvietė mūsų kaimynus pripildyti savuosius.
Į mūsų maldas buvo atsakyta per jų asmeninę tarnystę. Tų trijų brolių veidai atspindėjo meilę, kurią jaučia mums Jėzus Kristus, o jų tarnavimas, kitaip sakant jų asmeninė tarnystė, į mūsų gyvenimą atnešė kur kas daugiau nei vien geriamo vandens. Kiekvienam Dievo sūnui ar dukrai būtina žinoti, kad žmonėms rūpi jo ar jos gerovė ir jie rūpinasi juo ar ja.
Liudiju jums, kad Dangiškasis Tėvas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus kiekvieną iš mūsų pažįsta asmeniškai. Todėl Jis parūpina tai, ko mums reikia, kad galėtume pasiekti savo dievišką potencialą. Pakeliui Jis nustato vietą žmonėms, kurie mums padės. O tada, kai mes tampame įrankiais Jo rankose, galime tarnauti ir padėti tiems, kuriuos Jis mums nurodo apreiškimu.
Tokiu būdu Viešpats Jėzus Kristus pasieks visus Dangiškojo Tėvo vaikus. Gerasis Ganytojas surinks visas savąsias avis. Jis jas rinks po vieną, kai jos, išgirdę Jo tarnų balsą ir patyrę jų tarnystę, tinkamai pasinaudos savo valios laisve. Tada jie atpažins Jo balsą ir seks Juo. Tokia asmeninė tarnystė yra neatsiejama mūsų krikšto sandoros dalis.
Taip pat geriausias būdas prisistatyti tiems, su kuriais galime dalintis Jo Evangelija, – būti gerais Jėzaus Kristaus mokinių pavyzdžiais. Atverdami savo burnas ir dalindamiesi sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija tampame „Jo pagalbiniais ganytojais, turinčiais pavedimą puoselėti Jo ganyklos avis ir Jo kaimenės avinėlius“5, tampame „silpn[aisiais] ir paprast[aisiais]“6 „žmonių žvejais“.7
Mūsų asmeninė tarnystė neapsiriboja tarnavimu gyvenantiems šioje žemėje. Taip pat galime vykdyti darbą už mirusius – tuos, kurie gyvena dvasių pasaulyje ir kurie gyvendami žemėje neturėjo galimybės priimti gelbstinčių Jėzaus Kristaus Evangelijos apeigų. Taip pat galime vesti dienoraštį ir rašyti savo šeimos istoriją, kad atgręžtume gyvųjų širdis į gyvuosius, taip pat gyvųjų širdis į jų protėvius. Visa tai tam, kad sujungtume savo šeimą, kartą po kartos, amžinaisiais saitais. Tai darydami tapsime „išgelbėtojai[s] […] Siono kaln[e]“.8
Turime ypatingą galimybę būti įrankiais Jo rankose. Jais galime būti savo santuokoje, šeimoje, tarp savo draugų ir aplinkinių. Tai mūsų, kaip tikrų Jėzaus Kristaus mokinių, asmeninė tarnystė.
„Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.
Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.“
Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?
Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?
Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“
Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“9
Kad taip ir darytume, to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.