Viešpats turi mums planą!

Vyresnysis Karlosas A. Godojus

Iš Septyniasdešimties

Ar išsipildys pažadėti palaiminimai, jeigu gyvensime, kaip gyvenę?

Kokia privilegija būti šios istorinės akimirkos dalimi, kai kalbantieji visuotinėje konferencijoje turi galimybę kalbėti savo gimtąja kalba. Praeitą kartą kalbėdamas nuo šios tribūnos nerimavau dėl savo akcento. Dabar nerimauju, kad pernelyg greitai kalbėsiu portugalų kalba. Nenoriu kalbėti greičiau už subtitrus.

Visi jau patyrėme arba dar patirsime akimirkų, kai reikia priimti svarbius sprendimus. Ar man mokytis šios profesijos, ar anos? Ar turėčiau tarnauti misijoje? Ar tai tas žmogus, su kuriuo turėčiau susituokti?

Tai skirtingų mūsų gyvenimo sričių situacijos, kuriose mažas krypties pakeitimas turės dideles pasekmes ateityje. Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas sakė: „Per ilgametę savo tarnystę Viešpačiui […] supratau, kad skirtumas tarp laimės ir nelaimingumo asmenims, santuokoms bei šeimoms dažnai priklauso nuo vos kelių laipsnių paklaidos“ („Tik keliais laipsniais“, 2008 m. gegužės mėn. visuotinės konferencijos medžiaga arba Liahona, May 2008, 58).

Kaip mums išvengti šių nedidelių skaičiavimo paklaidų?

Iliustruodamas savo žinią remsiuosi asmeniniu nutikimu.

Aštunto dešimtmečio pabaigoje mūsų jauną šeimą sudarė mano žmona Monika, du iš keturių mūsų vaikų ir aš. Gyvenome San Paule, Brazilijoje. Aš dirbau geroje kompanijoje, buvau baigęs mokslus universitete ir neseniai buvau atleistas iš vyskupo pašaukimo apylinkėje, kurioje iki tol gyvenau. Gyvenimas buvo gražus ir viskas atrodė taip, kaip turėtų būti – kol vieną dieną mūsų aplankyti atėjo vienas senas draugas.

Jo vizitui einant į pabaigą jis kai ką pasakė ir po to uždavė klausimą, kuris sudrebino mano įsitikinimus. Jis pasakė: „Karlosai, regis viskas tau ir tavo šeimai sekasi gerai, tavo karjera ir tarnystė Bažnyčioje puiki, bet“ – tada buvo klausimas – „ar išsipildys tavo patriarchaliniame palaiminime pažadėti palaiminimai, jeigu gyvensi, kaip gyvenęs?“

Niekada taip negalvojau apie savo patriarchalinį palaiminimą. Retkarčiais jį skaitydavau, bet niekada to nedariau ketindamas ieškoti pažadėtų palaiminimų ateityje ir vertindamas, kaip gyvenu dabar.

Po jo apsilankymo sutelkiau dėmesį į savo patriarchalinį palaiminimą, galvodamas, ar pažadėti palaiminimai išsipildys, jeigu gyvensime, kaip gyvenę? Truputį pamąstęs pajutau, kad reikia kai kurių mano išsilavinimo ir profesijos pokyčių.

Reikėjo rinktis ne tarp to, kas teisinga, ir to, kas neteisinga, bet tarp to, kas gera, ir to, kas geriau, kaip mus mokė vyresnysis Dalinas H. Ouksas sakydamas: „Svarstydami įvairius pasirinkimus, turime atminti, jog nepakanka to, kad kai kurie dalykai yra geri. Kiti pasirinkimai yra geresni ar net geriausi“ („Geri, geresni ir geriausi dalykai“, 2007 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga arba Liahona, Nov. 2007, 104–5).

Kaip mums įsitikinti, kad priimame geriausią sprendimą?

Štai keli principai, kuriuos sužinojau.

Pirmasis principas: turime apsvarstyti savo pasirinkimus galvodami apie galutinį tikslą

Priimant sprendimus, kurie gali paveikti mūsų gyvenimus ir mūsų mylimus žmones, ir neturint platesnės vizijos apie jų pasekmes, gali kilti tam tikra rizika. Tačiau, jeigu numatysime galimas tų sprendimų pasekmes ateityje, galėsime aiškiau matyti tinkamiausią kelią dabartyje.

Supratimas, kas esame, kodėl esame čia ir ko Viešpats tikisi iš mūsų šiame gyvenime, padės mums įgyti platesnę viziją, kurios mums reikia.

Galime rasti pavyzdžių Raštuose, kuriuose platesnė vizija palengvino sprendimą, kuriuo keliu eiti.

Mozė kalbėjosi su Viešpačiu veidas į veidą, sužinojo apie išgelbėjimo planą ir todėl geriau suprato savo, kaip pranašo, vaidmenį surenkant Izraelį.

„Ir Dievas kalbėjo Mozei, sakydamas: Štai aš esu Viešpats Dievas Visagalis […]

ir aš parodysiu tau savo rankų dirbinius. […]

Ir aš turiu darbą tau, Moze, mano sūnau“ (Mozės 1:3–4, 6).

Tai suprasdamas Mozė galėjo ištverti daugybę suspaudimo metų dykumoje ir vesti Izraelį namo.

Lehis, didis Mormono Knygos pranašas, susapnavo sapną ir regėjime sužinojo savo misiją vesti šeimą į pažadėtąją žemę.

„Ir buvo taip, kad Viešpats įsakė mano tėvui, būtent sapne, kad jis turi pasiimti savo šeimą ir išeiti į tyrus. […]

Ir jis paliko savo namus ir savo paveldo žemę, ir savo auksą, ir savo sidabrą, ir savo vertingus daiktus“ (1 Nefio 2:2, 4).

Lehis liko ištikimas savo regėjimui, nors buvo sunku keliauti ir reikėjo atsisakyti ramaus gyvenimo Jeruzalėje.

Dar vienas puikus pavyzdys yra Pranašas Džozefas Smitas. Dėl daugybės apreiškimų, pradedant Pirmuoju Regėjimu, jis galėjo užbaigti savo visų dalykų sugrąžinimo misiją (žr. Džozefas Smitas – Istorija 1:1–26).

O kaip dėl mūsų? Ko Viešpats tikisi iš kiekvieno iš mūsų?

Mums nereikia pamatyti angelo, kad įgytume supratimą. Mes turime Raštus, šventyklą, gyvuosius pranašus, savo patriarchalinius palaiminimus, įkvėptus vadovus ir, visų svarbiausia, teisę gauti asmeninį apreiškimą, kuriuo galime vadovautis priimdami sprendimus.

Antrasis principas: turime būti pasiruošę būsimiems sunkumams

Geriausias kelias gyvenime retai kada būna lengviausias. Dažnai būna priešingai. Galime pažiūrėti į mano ką tik paminėtų pranašų pavyzdžius.

Nors Mozės, Lehio ir Džozefo Smito sprendimai buvo teisingi, jų kelionė nebuvo lengva.

Ar esame pasiryžę sumokėti mūsų sprendimų kainą? Ar esame pasiruošę atsisakyti savo komforto zonų, kad pasiektume geresnę vietą?

Grįžkime prie patyrimo su manuoju patriarchaliniu palaiminimu. Tuo metu padariau išvadą, kad turėčiau siekti papildomo išsilavinimo ir prašyti Amerikos universiteto stipendijos. Jeigu būsiu išrinktas, teks palikti darbą, parduoti viską, ką turėjome, ir dvejiems metams vykti į Jungtines Valstijas kaip stipendiją gaunančiam studentui.

Tokie testai kaip TOEFL ir GMAT tapo pirmaisiais išbandymais, kuriuos reikėjo įveikti. Prireikė trijų ilgų pasiruošimo metų, daugybės „ne“ ir kelių „galbūt“, kol buvau priimtas į universitetą. Vis dar prisimenu asmens, atsakingo už stipendijas, telefono skambutį, kurio sulaukiau baigiantis tretiesiems metams.

Jis pasakė: „Karlosai, turiu tau ir gerų, ir blogų naujienų. Geroji naujiena – esi tarp trijų šių metų finalininkų.“ Tuo metu buvo tik viena laisva vieta. „Blogoji naujiena – vienas iš kandidatų yra vieno svarbaus žmogaus sūnus, o kitas – kito svarbaus žmogaus sūnus, o tada tu.“

Aš greitai atsakiau: „O aš… aš esu Dievo sūnus.“

Laimei, žemiška kilmė nebuvo lemiamas faktorius ir aš buvau priimtas tais 1992-aisiais metais.

Esame Visagalio Dievo vaikai. Jis yra mūsų Tėvas, Jis myli mus ir Jis turi mums planą. Nesame čia, šiame gyvenime, kad tik švaistytume savo laiką, pasentume ir numirtume. Dievas nori, kad augtume ir pasiektume savo potencialą.

Prezidento Tomo S. Monsono žodžiais: „Kiekvienas iš jūsų, vienišas ar susituokęs, nepriklausomai nuo amžiaus, turi galimybę mokytis ir augti. Plėskite savo pažinimą, tiek intelektualų, tiek dvasinį, iki viso savo dieviško potencialo lygio“ (“The Mighty Strength of the Relief Society,” Ensign,, Nov. 1997, 95).

Trečiasis principas: turime dalintis ta vizija su žmonėmis, kuriuos mylime

Lehis daugiau nei kelis kartus bandė padėti Lamanui ir Lemueliui suprasti jų daromų pasikeitimų svarbą. Tai, kad jie nepriėmė savo tėvo vizijos, skatino juos murmėti kelionėje. Kita vertus, Nefis siekė Viešpaties, kad galėtų matyti tai, ką matė jo tėvas.

„Ir buvo taip, jog kai aš, Nefis, išgirdau visus šiuos savo tėvo žodžius apie tai, ką jis matė regėjime […] aš […] troškau matyti, girdėti ir žinoti tai Šventosios Dvasios galia“ (1 Nefio 10:17).

Dėl to regėjimo Nefis galėjo ne tik įveikti kelionės sunkumus, bet ir vesti savo šeimą, kai tai tapo būtina.

Labai tikėtina, kad kai nuspręsime eiti konkrečiu keliu, tai paveiks ir žmones, kuriuos mylime, o kai kurie netgi dalinsis su mumis to pasirinkimo rezultatais. Idealiu atveju jie turėtų matyti tai, ką matome mes, ir mūsų įsitikinimai sutaps. Tai ne visada įmanoma, tačiau kai tai nutinka, kelionė būna daug lengvesnė.

Kai išgyvenau tą asmeninį patyrimą, kuriuo dalinausi kaip iliustracija, be abejo, reikėjo mano žmonos palaikymo. Vaikai buvo dar maži ir nelabai ką galėjo pasakyti, tačiau mano žmonos parama buvo būtina. Prisimenu, kad pirmiausia, Monikai ir man reikėjo rūpestingai aptarti planų pakeitimus, kol ji pasijuto rami ir taip pat įsipareigojo. Ta bendra vizija paskatino ją ne tik pritarti pasikeitimui, bet ir tapti svarbia jo sėkmės dalimi.

Žinau, kad Viešpats turi mums planą šiame gyvenime. Jis pažįsta mus. Jis žino, kas mums geriausia. Tai, kad viskas vyksta gerai, nereiškia, kad neturėtume kartkartėmis pagalvoti, ar nėra kažko geresnio. Ar išsipildys pažadėti palaiminimai, jeigu gyvensime, kaip gyvenę?

Dievas gyvas. Jis yra mūsų Tėvas. Gelbėtojas Jėzus Kristus yra gyvas, ir aš žinau, kad per Jo apmokančiąją auką galime rasti stiprybės įveikti mūsų kasdienius sunkumus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.