Nejuokaukime su tuo, kas šventa

Vyresnysis Laris S. Kačeris

Iš Septyniasdešimties

Ištirkite savo pasirinkimus savęs paklausdami: „Ar mano sprendimai tvirtai pasodinti derlingoje Jėzaus Kristaus Evangelijos dirvoje?“

Broliai ir seserys, šiame gyvenime mūsų priimami sprendimai didžiai paveiks mūsų amžinojo gyvenimo kursą. Mūsų pasirinkimus veikia tiek matomos, tiek nematomos jėgos. Tą principą maždaug prieš penkerius metus įsisavinau tokiu būdu, kuris galėjo man brangiai kainuoti.

Su šeima ir draugais keliavome į Omano pietus. Nusprendėme atsipūsti paplūdimyje, Indijos vandenyno pakrantėje. Vos atvažiavome, mūsų 16-metė dukra Nelė paklausė, ar negalėtų nuplaukti prie, jos manymu, buvusios seklumos. Mačiau, kaip bangavo vanduo, todėl pasakiau jai, kad aš plauksiu pirmas, nes manau, kad gali būti pavojingų srovių.

Kurį laiką plaukęs, sušukau žmonai ir paklausiau, ar jau arti ta sekluma. Ji šaukdama atsakė: „Tu jau senokai ją praplaukei.“ To net nepastebėdamas pakliuvau į atoslūgio srovę¹ ir buvau greitai nešamas į jūrą.

Nežinojau, ką daryti. Viskas, ką galėjau sugalvoti, tai apsisukti ir plaukti atgal link kranto. Tai kaip tik buvo neteisingas sprendimas. Jaučiausi bejėgis. Jėgos, kurių negalėjau kontroliuoti, tempė mane tolyn į jūrą. Situaciją apsunkino tai, kad mano žmona, pasitikėdama mano sprendimu, nusekė paskui mane.

Broliai ir seserys, jau maniau, kad labai tikėtina, jog neišgyvensiu ir kad dėl savo sprendimo tapsiu ir žmonos mirties kaltininku. Po didelių pastangų ir, mano manymu, dieviško įsikišimo, mūsų kojos kažkokiu būdu palietė smėlėtą dugną, ir mes galėjome saugiai grįžti pas savo draugus ir dukrą.

Šiame žemiškajame gyvenime yra daugybė srovių – vienos saugios, kitos ne. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė, kad mūsų gyvenimuose yra galingos jėgos, panašios į nematomas sroves vandenyne.² Tos jėgos yra realios. Niekada neturėtume jų ignoruoti.

Papasakosiu jums apie kitą srovę, dievišką srovę, tapusią didžia palaima mano gyvenime. Esu atsivertusysis. Prieš savo atsivertimą troškau slidinėti ir todėl po vidurinės mokyklos persikėliau į Europą, kad įgyvendinčiau tą troškimą. Po kelių mėnesių idealiai atrodžiusio gyvenimo pajutau, kad turiu išvykti. Tuo metu nesuvokiau, kas sukėlė tą jausmą, tačiau pasirinkau juo sekti. Kartu su keliais gerais draugais, kurie, kaip ir aš, priklausė kitam tikėjimui, atsidūriau Provo mieste, Jutoje.

Būdamas Provo mieste sutikau žmones, kurių gyvenimo būdas labai skyrėsi nuo manojo. Jaučiau, kaip mane traukė prie jų, nors nežinojau kodėl. Iš pradžių aš priešinausi tiems jausmams, tačiau netrukus radau tokią ramybę ir paguodą, kokių iki tol nepažinojau. Pradėjau pasiduoti naujai srovei – tai, kuri atvedė mane prie mylinčio Dangiškojo Tėvo pažinimo ir prie Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus.

1972 metais kartu su savo draugais buvau pakrikštytas. Ta nauja srovė, kuria nusprendžiau sekti, Jėzaus Kristaus Evangelija, suteikė mano gyvenimui kryptį ir prasmę. Tačiau ji nebuvo be iššūkių. Viskas man buvo nauja. Kartais jaučiausi pasimetęs ir sutrikęs. Šeima ir draugai kėlė klausimus ir iššūkius.

Turėjau pasirinkti. Kai kurie jų klausimai žadino abejones ir nežinią. Tai buvo svarbus pasirinkimas. Kur turėjau ieškoti atsakymų? Buvo daug norinčių mane įtikinti, kad klystu – „atoslūgio stovės“, nusiteikusios atitraukti mane nuo ramios srovės, tapusios nuostabiu džiaugsmo šaltiniu. Labai aiškiai įsisavinau principą, kad visur yra priešingybė ir kad yra svarbu veikti pačiam ir neatiduoti savo valios laisvės kitiems.³

Paklausiau savęs: „Kodėl turėčiau nusigręžti nuo to, kas man suteikė tokią nuostabią ramybę?“ Kaip Viešpats priminė Oliveriui Kauderiui: „Argi aš nekalbėjau ramybės tavo protui tuo klausimu?“⁴ Patyriau kažką panašaus. Todėl dar tvirčiau apsisprendęs atsigręžiau į mylintį Dangiškąjį Tėvą, į Raštus ir patikimus draugus.

Tačiau buvo klausimų, į kuriuos vis dar negalėjau atsakyti. Ką turėjau daryti su jų sukeltomis abejonėmis? Neleisdamas joms sugriauti ramybės ir laimės, kuri atėjo į mano gyvenimą, nusprendžiau atidėti jas į šalį kuriam laikui, pasitikėdamas, kad Viešpats savo laiku atskleis viską. Mane guodė Jo teiginys Pranašui Džozefui: „Štai, jūs esate maži vaikeliai ir dabar dar negalite visko pakelti; turite augti malone ir tiesos pažinimu.“⁵ Nusprendžiau neatsisakyti to, ką žinojau esant tiesa, ir nesekti nepažįstama ir abejotina srove – galima „atoslūgio srove“. Aš sužinojau, kaip mokė prezidentas N. Eldonas Taneris: „Kad daug išmintingiau ir geriau žmogui priimti paprastą Evangelijos tiesą […] ir tikėjimu priimti tai, ko jis […] negali suprasti.“⁶

Ar tai reiškia, kad nelieka vietos nuoširdžiam pasiteiravimui? Paklauskite jauno berniuko, kuris ieškojo prieglobsčio šventoje giraitėje norėdamas sužinoti, prie kurios iš visų bažnyčių jam reiktų prisijungti. Paimkite į ranką Doktriną ir Sandoras ir žinokite, kad dauguma to, kas buvo apreikšta šioje įkvėptoje knygoje buvo nuolankaus tiesos ieškojimo rezultatas. Kaip sužinojo Džozefas: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda […] ir jam bus suteikta.“⁷ Užduodami nuoširdžius klausimus ir siekdami dieviškų atsakymų mes sužinome „eilutę po eilutės, priesaką po priesako“,⁸ ir mūsų pažinimas ir išmintis auga.

Klausimas yra ne „ar yra vietos tikram nuoširdžiam pasiteiravimui?“, bet labiau „kur man ieškoti tiesos, kai kyla klausimai?“ „Ar man pakaks išminties, kad tvirtai laikyčiausi to, ką žinau esant tiesa, nepaisant kelių man iškilusių klausimų?“ Liudiju, kad yra dieviškas šaltinis – Tas, kuris žino viską – pabaigą nuo pradžios. Visi dalykai yra priešais Jį.⁹ Tos Raštų eilutės liudija, kad Jis „nevaikšto kreivais takais […] ir nenukrypsta nuo to, ką pasakė“¹⁰.

Šioje žemiškojo gyvenimo kelionėje niekada neturime manyti, kad mūsų pasirinkimai veikia tik mus. Neseniai mano namuose lankėsi vienas jaunuolis. Jį gaubė gera dvasia, bet jaučiau, kad jis nevisiškai pasinėręs į Bažnyčios veiklą. Jis papasakojo man, kad augo Evangelija paremtuose namuose, kol jo tėvas tapo neištikimas motinai, sukėlė skyrybas ir taip paskatino visus vaikus netikėti Bažnyčia ir atsimesti. Kai kalbėjausi su tuo jaunu tėvu, kuris paveiktas savo tėvo pasirinkimų dabar augino tas brangias dvasias be Jėzaus Kristaus Evangelijos palaiminimų, man suspaudė širdį.

Kitam mano pažįstamam vyrui, kadaise buvusiam ištikimam Bažnyčios nariui, kilo klausimų dėl tam tikros doktrinos. Užuot kreipęsis atsakymų į Dangiškąjį Tėvą, jis nusprendė remtis vien pasaulietiniais šaltiniais. Jo širdis nusigręžė į klaidingą pusę, kai jis ieškojo vadinamosios žmonių šlovės. Jo išdidumas bent jau kuriam laikui buvo patenkintas, tačiau jis buvo atkirstas nuo dangaus galių.¹¹ Užuot radęs tiesą, jis prarado liudijimą ir nusivedė su savimi daug šeimos narių.

Tie du vyrai pakliuvo į nematomas atoslūgio sroves ir su savimi nusivedė daug žmonių.

Priešingai galvoju apie Larū ir Luizą Milerius, savo žmonos tėvus, kurie nepaisant to, kad niekada neturėjo daug pasaulio turtų, pasirinkto savo vaikus mokyti tyros sugrąžintosios Evangelijos doktrinos ir kiekvieną savo gyvenimo dieną gyventi pagal ją. Taip darydami jie palaimino savo ainiją Evangelijos vaisiais ir amžinojo gyvenimo viltimi.

Savo namuose jie įtvirtino modelį, pagal kurį buvo gerbiama kunigystė, gausu meilės ir harmonijos ir gyvenime vadovaujamasi Evangelijos principais. Luiza ir Larū petys į petį demonstravo, ką reiškė gyventi pagal Jėzaus Kristaus pavyzdį. Jų vaikai galėjo aiškiai matyti, kurios gyvenimo srovės atneš ramybę ir laimę. Ir jie atitinkamai rinkosi. Kaip mokė prezidentas Kimbolas: „Jeigu galime sukurti […] stiprią, pastovią srovę, tekančią link mūsų teisaus gyvenimo tikslo, mes ir mūsų vaikai būsime nešami pirmyn nepaisant priešpriešinių sunkumų, nusivylimų ir pagundų vėjų.“¹²

Ar mūsų pasirinkimai svarbūs? Ar jie veikia tik mus? Ar tvirtai nustatėme savo kursą amžinojoje sugrąžintos Jėzaus Kristaus Evangelijos srovėje?

Kartkartėmis mane persekioja toks vaizdas. Kas, jei tą rugsėjo dieną, ilsėdamasis Indijos vandenyno paplūdimyje, būčiau pasakęs savo dukrai Nelei: „Taip, eik. Plauk iki tos seklumos.“ O jeigu ji taip pat būtų pasekusi mano pavyzdžiu, bet nesugebėjusi parplaukti atgal? Jeigu man būtų tekę gyventi žinant, kad dėl mano pavyzdžio ją į jūrą nunešė atoslūgio srovė ir ji niekada negrįš.

Ar srovės, kuriomis renkamės sekti, yra svarbios? Ar mūsų pavyzdžiai svarbūs?

Dangiškasis Tėvas palaimino mus dangiška Šventosios Dvasios dovana, kad ja vadovautumės priimdami sprendimus. Jis pažadėjo mums įkvėpimą ir apreiškimą, jeigu gyvensime taip, kad būtume verti juos gauti. Kviečiu jus pasinaudoti ta dieviška dovana ir ištirti savo pasirinkimus paklausiant savęs: „Ar mano sprendimai tvirtai pasodinti derlingoje Jėzaus Kristaus Evangelijos dirvoje?“ Kviečiu jus imtis reikiamų pakeitimų, didelių ar mažų, kad užtikrintumėte sau ir jūsų mylimiems žmonėms amžinus Dangiškojo Tėvo plano palaiminimus.

Aš liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Liudiju, kad mūsų su Juo sudaromos sandoros yra šventos. Niekada nejuokaukime su tuo, kas šventa.¹³ Visuomet likime ištikimi, to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.