Knyga
Vyresnysis Alanas F. Pakeris
Iš Septyniasdešimties
Šeimos istorijos ir šventyklos darbas turėtų būti nuolatinė Dievo asmeninio garbinimo dalis.
Kai buvau 12-metis skautas, dovanų gavau išsvajotą skautų ekipuotės priedą. Tai buvo kirvukas kietame odiniame dėkle! Kito nakties žygio metu stovyklą pasiekėme sutemus, sušlapę ir sušalę nuo mus kelyje užklupusio gausaus sniego. Tetroškau užkurti didelį karštą laužą. Iš karto ėmiausi darbo – savo nauju kirvuku ėmiau kapoti didelį išvirtusį medį. Bekapodamas ėmiau nervintis, nes kirvukas nelabai gerai kirto. Susinervinęs ėmiau darbuotis smarkiau. Nusivylęs grįžau stovyklon su vos keliais pagaliais. Kažkieno kito sukurto laužo šviesoje pamačiau, kur buvo problema. Nuo kirvuko buvau nenuėmęs dėklo. Bet galiu pasakyti, kad kietas odinis dėklas buvo smarkiai sukapotas. Pamoka: dėmesį nukreipiau į pašalinius dalykus.
Siekdami išaukštinimo turime vykdyti visus reikalavimus, o nenukreipti dėmesio tik į vieną ar du poreikius ar kitus pašalinius dalykus. Dievo karalystės siekimas veda į džiaugsmą ir laimę.1 Jei reikia, turime būti pasirengę keistis. Dažni nežymūs pokyčiai yra mažiau skausmingi ir trukdantys nei žymūs kurso pokyčiai.
Neseniai mudu su seserimi Paker vykome į kelias užsienio šalis. Pasiruošėme pasus ir kitus dokumentus. Pasiskiepijome, gavome medicinines pažymas, vizas ir antspaudus. Kai atvykome, visi mūsų dokumentai buvo patikrinti, ir kai visi reikalavimai buvo patenkinti, buvome įleisti.
Pasirengimas gauti išaukštinimą panašus į pasiruošimą vykti į kitą šalį. Turime gauti asmeninį dvasinį pasą. Ne mes nustatome reikalavimus, bet kiekvienas asmeniškai turime juos visus atitikti. Išgelbėjimo plane yra visos doktrinos, įstatymai, įsakymai ir apeigos, kurių reikia visiems, norintiems atitikti išaukštinimo reikalavimus.2 Tada „per [Jėzaus] Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta.“3 Bažnyčia padeda, bet negali to padaryti už mus. Pasirengimas išaukštinimui tampa viso gyvenimo siekiu.
Kristus įkūrė Savo Bažnyčią, kad mums padėtų. Jis pašaukė 15 vyrų, kuriuos palaikome kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus, kad vadovautų Bažnyčiai ir mokytų jos žmones. Pirmoji Prezidentūra4 ir Dvylikos Apaštalų Kvorumas5 turi vienodą galią ir valdžią.6 Vyriausias apaštalas paskiriamas tarnauti Bažnyčios Prezidentu. Septyniasdešimties kvorumo nariai yra pašaukti padėti.7 Vadovai nenustatė išaukštinimo reikalavimų. Tai padarė Dievas! Šie vadovai yra pašaukti mokyti, aiškinti, raginti ir netgi perspėti, kad neišklystume iš kelio.8
Bažnyčios instrukcijų vadove rašoma: „Bažnyčia, siekdama savo tikslo padėti pavieniams asmenims ir šeimoms pasiruošti atitikti išaukštinimo reikalavimus, dėmesį sutelkia į Dievo jai paskirtas pareigas. Svarbiausios iš jų yra šios: padėti nariams gyventi pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, surinkti Izraelį per misionierišką darbą, rūpintis vargšais ir beturčiais, ir padėti gelbėti mirusiuosius statant šventyklas ir atliekant vikarines apeigas.“9 Šios keturios kryptys ir visi kiti įstatymai, įsakymai ir apeigos yra būtini, o ne pasirinktini. Vykdydami šiuos dalykus, dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo mes savo dvasiniame pase gauname reikalingus antspaudus.
Per šią konferenciją esame mokomi apie pokyčius, kurie padės visiems mums geriau pasiruošti.
Išgelbėjimo plane centrinę vietą užima šeima, ir, ko gero, dėl to jis dar vadinamas „didžiu laimės planu“10. Prezidentas Boidas K. Pakeris sakė: „Galutinis visos veiklos Bažnyčioje tikslas – kad vyras, žmona ir vaikai galėtų būti laimingi šeimoje.“11
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas sakė: „Mūsų sėkmę, kaip asmenų ir kaip Bažnyčios, labiausiai nulems tai, kaip ištikimai susitelksime į gyvenimą pagal Evangeliją šeimoje.“12 Šventyklos ir šeimos istorijos darbas – tai gyvenimo pagal Evangeliją šeimoje dalis. Tai turėtų būti labiau šeimos nei Bažnyčios veikla.
Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas vėl akcentuoja šeimos istorijos ir šventyklos darbą.13 Jūsų atsakas į tai atneš daugiau džiaugsmo ir laimės jums asmeniškai ir šeimai.
Doktrinos ir Sandorų knygoje skaitome: „Didi Viešpaties diena čia pat. […] Tad mes, kaip bažnyčia ir liaudis, ir pastarųjų dienų šventieji, atnašaukime Viešpačiui atnašą teisume; ir pristatykime jo šventoje šventykloje, […] knygą, kurioje bus užrašai apie mūsų mirusiuosius, kuri bus verta visokeriopo priėmimo.“14
Ši knyga bus parengta naudojantis Bažnyčios „FamilyTree“ (šeimos medžio) duomenų bazės vardų ir apeigų įrašais.
Tikrinu ir pildau šiuos duomenų bazės įrašus, nes noriu, kad visų, kuriuos myliu, vardai būtų šioje knygoje. Ar jūs to nenorite?
Doktrinos ir Sandorų 128 skyriuje rašoma: „Mes be [savo protėvių] negalime būti padaryti tobuli; nė jie be mūsų negali būti padaryti tobuli.“15
Šeimos istorija – tai daugiau nei genealogija, taisyklės, vardai ir vietovės. Tai daugiau nei domėjimasis praeitimi. Į šeimos istoriją įeina ir dabartis, nes mes kuriame savo pačių istoriją. Į ją įtraukta ir ateitis, nes per savo palikuonis keičiame ateitį. Pavyzdžiui, jauna mama, su vaikais dalindamasi savo šeimos pasakojimais ir nuotraukomis, atlieka šeimos istorijos darbą.
Kaip sakramento priėmimas, lankymasis susirinkimuose, Raštų skaitymas ir asmeninių maldų kalbėjimas, taip ir šeimos istorijos bei šventyklos darbo darymas turi būti reguliari asmeninio garbinimo dalis. Jaunimo ir kitų narių atsakas į pranašiškus kvietimus yra įkvepiantis ir įrodo, kad šį darbą gali ir turi daryti visi bet kokio amžiaus nariai.
Kaip paaiškino vyresnysis Kventinas L. Kukas: „[Dabar] turime doktriną, šventyklas ir technologijas.“16 Vykdyti šį darbą dabar yra daug lengviau ir jį riboja tik narių, laikančių jį prioritetiniu, skaičius. Šiam darbui vis dar reikia laiko ir pasiaukojimo, bet visi gali jį daryti, ir gana lengvai, palyginti su tuo, kaip buvo vos prieš kelerius metus.
Kad padėtų nariams, Bažnyčia surinko užrašų ir parūpino priemonių, tad didelę darbo dalį galima atlikti namuose, apylinkių pastatuose ir šventykloje. Daugelis kliūčių yra pašalintos. Kad ir kokie būtų jūsų ankstesni įspūdžiai, dabar viskas kitaip!
Tačiau yra viena kliūtis, kurios Bažnyčia pašalinti negali. Tai žmogaus delsimas daryti šį darbą. Tereikia apsispręsti ir įdėti šiek tiek pastangų. Tam nereikia skirti didelio laikotarpio. Šiek tiek pastoviai skiriamo laiko leis pajusti šio darbo džiaugsmą. Apsispręskite žengti pirmą žingsnį, mokytis ir paprašyti kitus padėti jums. Jie padės! Vardai, kuriuos rasite ir pristatysite į šventyklą, taps įrašais minėtoje knygoje.17
Nors nariai dalyvauja daug aktyviau, matome, kad palyginti nedaug Bažnyčios narių reguliariai vykdo vardų paiešką ir šventyklos apeigas už šeimos narius.18 Mūsų prioritetus reikėtų keisti. Nesipriešinkite pokyčiams, priimkite juos! Pokyčiai – tai didžiojo laimės plano dalis.
Šį darbą reikia atlikti ne dėl naudos Bažnyčiai, bet dėl mūsų mirusiųjų ir mūsų pačių. Reikia, kad ir mūsų, ir mūsų mirusiųjų protėvių dvasiniuose pasuose būtų uždėti antspaudai.
Mūsų šeimų „sujungimas daiktan“19 per kartų kartas gali įvykti tik šventyklose atliekant užantspauduojančias apeigas. Žingsniai yra paprasti: tiesiog raskite vardą ir pristatykite jį į šventyklą. Laikui bėgant galėsite padėti ir kitiems tai daryti.
Tai gali daryti beveik kiekvienas – kiekvienas!
Šį darbą lydi žymūs palaiminimai. Daugelis tėvų ir vadovų susirūpinę dėl dabartinės situacijos pasaulyje ir jos poveikio šeimoms ir jaunimui.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris pažadėjo: „Kviečiu Bažnyčios jaunuolius sužinoti apie Elijos dvasią ir patirti ją. […] Pažadu, kad būsite apsaugoti nuo vis stiprėjančios priešininko įtakos. Jei dalyvausite šiame šventame darbe ir jį mylėsite, būsite apsaugoti ir jaunystėje, ir visą gyvenimą.“20
Broliai ir seserys, laikas nuimti dėklus nuo savo kirvukų ir imtis darbo. Negalime iškeisti savo ar savo šeimos išaukštinimo į mažiau svarbius dalykus.
Tai Dievo darbas, kurį turi daryti ir nariai, ir nenariai, jauni ir seni, vyrai ir moterys.
Užbaigiu citata iš 324 giesmės, pakeisdamas vieną žodį:
Jėzus Kristus yra tas Karalius! Aš liudiju apie Jį Jėzaus Kristaus vardu, amen.