Saugiai grįžkime namo

Prezidentas Tomas S. Monsonas

Kad galėtume nusibrėžti išmintingą ir teisingą kelionės kursą, patikimo vadovavimo žvelgiame į dangų.

Broliai, susirinkome kaip galingas kunigijos sambūris tiek čia, Konferencijų centre, tiek ir kitose vietose visame pasaulyje. Pasidalinti su jumis keliomis mintimis man garbė, bet ir didelė atsakomybė. Meldžiu, kad man tai darant su manimi būtų Viešpaties Dvasia.

Prieš septyniasdešimt penkerius metus, 1939 m. vasario 14 d., Hamburge, Vokietijoje, buvo švenčiama valstybinė šventė. Skambant karštoms kalboms, džiūgaujant minioms ir skambant patriotiniams maršams, į Elbę buvo nuleistas naujas jūrinis karo laivas Bismarck’as. Šis galingiausias laivas buvo kvapą gniaužiantis ginkluotės ir mechanikos stebuklas. Vien 380 milimetrų radaru valdomų dvivamzdžių pabūklų bokštų gamybai prireikė 57 000 brėžinių. Laive buvo 45 000 kilometrų elektros laidų. Jis svėrė daugiau nei 35 000 tonų, o plieno šarvai užtikrino maksimalų saugumą. Šis didingos išvaizdos, įspūdingo dydžio, stulbinančios kovinės galios gigantas buvo laikomas nenuskandinamu.

Bismarck’o susitikimas su likimu įvyko daugiau nei po dvejų metų, kada 1941 m. gegužės 24 d. du galingiausi britų karo laivai Prince of Wales ir Hood stojo į mūšį su Bismarck’u ir vokiečių kreiseriu Prinz Eugen. Per penkias minutes Bismarck’as pasiuntė į Atlanto gelmes Hood’ą ir visus, išskyrus tris, iš daugiau nei 1 400 jo įgulos narių. Kitas britų karo laivas Prince of Wales buvo stipriai apgadintas ir atsitraukė.

Per kitas tris dienas Bismarck’ą vėl atakavo britų karo laivai ir aviacija. Iš viso tam, kad surastų ir nuskandintų galingąjį Bismarck’ą, britai sutelkė 5 karo laivų, 2 lėktuvnešių, 11 kreiserių ir 21 eskadrinio minininko pajėgas.

Per šiuos mūšius į jį pataikė daugybė sviedinių, bet žymesnės žalos jie Bismarck’ui nepadarė. Gal jis tikrai buvo nenuskandinamas? Tada viena torpeda sėkmingai pataikė į laivagalį, dėl to užstrigo Bismarck’o vairas. Pastangos jį sutaisyti neatnešė naudos. Su kovai parengtais pabūklais ir įgula Bismarck’as galėjo tik lėtai plaukti ratu. Regis, visai netoli buvo galingos vokiečių oro pajėgos. Bismarck’as negalėjo pasiekti saugaus gimtojo uosto. Jie negalėjo suteikti reikalingos apsaugos, nes Bismarck’as nebegalėjo plaukti nustatytu kursu. Nei vairo, nei pagalbos, nei uosto. Artinosi galas. Britų pabūklams šaudant, vokiečių įgula pati nuskandino, regis, nesunaikinamą laivą. Alkanos Atlanto bangos pirma apžiojo, o po to ir prarijo vokiečių karo laivyno pasididžiavimą. Bismarck’o neliko.¹

Kaip ir Bismarck’as, kiekvienas esame kūrybos stebuklas. Tačiau mūsų kūrimo neribojo žmogaus sugebėjimai. Žmogus gali sugalvoti sudėtingiausias mašinas, bet negali suteikti joms gyvybės ar galios mąstyti ir spręsti. Tai dieviškos dovanos, kurias suteikia tik Dievas.

Broliai, kaip laivui duotas gyvybiškai svarbus vairas, taip mums suteiktas būdas pasirinkti savo kelionės kryptį. Mums plaukiant gyvenimo jūromis, Viešpaties švyturys šviečia visiems. Mūsų tikslas – nenukrypstamai laikytis krypties į norimą tikslą – celestialinę Dievo karalystę. Žmogus be tikslo yra kaip laivas be vairo – vargu ar jis gali pasiekti gimtąjį uostą. Gauname nurodymus: nusibrėžkite kursą, pakelkite bures, nustatykite vairą ir pirmyn.

Galingojo Bismarck’o pamokos tinka ir mums. Variklių ir sraigtų galia nenaudinga be vairavimo – to galios vadeliojimo, galios nukreipimo vairu. Vairo nesimato, jis palyginti mažas, bet atlieka labai svarbią funkciją.

Mūsų Tėvas parūpino saulę, mėnulį ir žvaigždes – dangaus galaktikas, kad vestų jūrų keliais plaukiojančius jūrininkus. Mums einant gyvenimo keliu, Jis parūpino aiškų žemėlapį ir rodo kelią į mūsų trokštamą tikslą. Jis įspėja: saugokitės klystkelių, spąstų, žabangų. Negalime leistis apgaunami tų, kurie nori mus nuklaidinti, tų gudrių nuodėmės dūdininkų, kviečiančių šen ar ten. Verčiau stabtelkime pasimelsti, įsiklausykime į tą tylų ramų balsą, nešantį į mūsų sielos gelmes švelnų Mokytojo kvietimą: „Ateik ir sek paskui mane.“²

Tačiau yra tokių, kurie neklauso, kurie nepaklūsta, kurie verčiau renkasi pačių išgalvotą kelią. Labai dažnai jie pasiduoda pagundoms, kurios supa visus mus ir gali atrodyti labai patraukliai.

Kaip turintieji kunigystę buvome atsiųsti į žemę neramiais laikais. Gyvename sudėtingame pasaulyje, kuriame yra daugybė priešiškų srovių. Politikų planai griauna šalių stabilumą, despotai užgrobia valdžią, ir dalis visuomenės, regis, visiems laikams paminama, netenka galimybių ir jaučiasi beviltiškai. Ausyse mums skamba žmonių filosofijos ir mus supa nuodėmės.

Tačiau privalome būti verti visų šlovingų palaiminimų, kuriuos turi mums paruošęs Dangiškasis Tėvas. Kad ir kur eitume, mūsų kunigystė lieka su mumis. Ar stovime šventose vietose? Prašau, kad prieš statydami save ir savo kunigystę į pavojų – rizikuodami eiti į vietas ar veiklas, nevertas jūsų ar tos kunigystės, stabtelėtumėte apsvarstyti pasekmes.

Mes, kurie buvome įšventinti į Dievo kunigystę, galime daug ką pakeisti. Išlikdami tyri ir gerbdami savo kunigystę tampame teisiais ir sektinais pavyzdžiais kitiems. Apaštalas Paulius patarė: „Būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu.“³ Taip pat jis rašė, kad Kristaus pasekėjai turi būti „tarsi žiburiai pasaulyje“⁴. Teisumo pavyzdys gali padėti apšviesti vis labiau tamsėjantį pasaulį.

Daugelis iš jūsų prisimenate prezidentą N. Eldoną Tanerį, kuris kaip patarėjas tarnavo keturiems Bažnyčios prezidentams. Per savo pramonininko karjerą, tarnaudamas Kanados vyriausybėje ir kaip Jėzaus Kristaus Apaštalas, jis buvo nuolatinis teisumo pavyzdys. Jis davė mums šį įkvėptą patarimą: „Niekas neatneš tiek džiaugsmo ir sėkmės, kaip gyvenimas pagal Evangelijos mokymus. Būkite pavyzdžiai, darykite gerą įtaką.“

Jis tęsė: „Kiekvienas iš mūsų esame iš anksto numatytas tam tikram darbui kaip Dievo išrinktas tarnas, kuriam, Jo manymu, derėjo suteikti kunigystę ir galią veikti Jo vardu. Visada atminkite, kad žmonės laukia iš jūsų vadovavimo ir jūs darote įtaką žmonių gyvenimams – gerą arba blogą; ta įtaka jausis per kartų kartas.“⁵

Mus stiprina tiesa, kad didžiausia šių laikų jėga pasaulyje yra Dievo galia, veikianti per žmogų. Kad galėtume saugiau plaukioti žemiškojo gyvenimo jūromis mums reikia amžinojo jūrininko, būtent didžiojo Jehovos, vadovavimo. Mes prašome pagalbos, mes kreipiamės į aukštybes, kad gautume dangiškos pagalbos.

Gerai žinomas žmogaus, kuris nesikreipė į dangų, pavyzdys yra Kainas, Adomo ir Ievos sūnus. Didžiulio potencialo, bet silpnos valios Kainas leido godumui, pavydui, nepaklusnumui ir net žmogžudystei užblokuoti jo vairą, kuris būtų vedęs jį į saugumą ir išaukštinimą. Užuot žvelgęs į dangų, jis nukreipė akis į žemę; Kainas nupuolė.

Kitu laikotarpiu, valdant nedoram karaliui, išbandymą patyrė ir Dievo tarnas. Per dangišką įkvėpimą Danielius išaiškino karaliui užrašą ant sienos. Kalbėdamas apie pasiūlytą atlygį – netgi karališkus rūbus, aukso grandinę ir politinę valdžią – Danielius tarė: „Savo dovanas sau pačiam pasilaikyk ir apdovanojimus kam nors kitam duok.“⁶ Danieliui buvo pasiūlyti dideli turtai ir galia – pasaulio, o ne Dievo vertybės. Danielius atsispyrė ir liko ištikimas.

Vėliau, kai Danielius garbino Dievą nepaisydamas tai draudžiančio įsako, jis buvo įmestas į liūtų duobę. Biblijoje pasakojama, kad kitą rytą „Danielius buvo iškeltas iš duobės, gyvas ir sveikas, nes jis pasitikėjo […] Dievu.“⁷ Lemtingą valandą Danieliaus pasiryžimas ištikimai laikytis kurso atnešė dievišką apsaugą ir šventą saugumą. Tokią apsaugą ir saugumą galime patirti ir mes, jei taip pat ištikimai laikysimės kurso į mūsų amžinuosius namus.

Istorijos laikrodis tarsi smėlis smėlio laikrodyje rodo, kad laikas eina. Gyvenimo sceną užima nauji veikėjai. Prieš mus grėsmingai šmėsčioja šių dienų problemos. Per visą pasaulio istoriją Šėtonas nenuilstamai stengėsi sunaikinti Gelbėtojo pasekėjus. Jei pasiduosime jo vilionėms, mes, kaip ir galingasis Bismarck’as, neteksime vairo, galinčio mus nuvesti į saugią vietą. Tačiau net apsupti šiuolaikinio gyvenimo įmantrybių, kad galėtume nusibrėžti išmintingą ir teisingą kelionės kursą, patikimo vadovavimo žvelgiame į dangų. Mūsų Dangiškasis Tėvas nepaliks mūsų nuoširdžių prašymų neatsakytų. Jei prašysime dangiškos pagalbos, mūsų vairo neištiks Bismarck’o likimas – jis neužstrigs.

Leisdamiesi į savo asmenines keliones, saugiai plaukiokime gyvenimo jūromis. Turėkime Danieliaus drąsos, kad galėtume išlikti atsidavę ir ištikimi nepaisant mus supančių nuodėmių ir pagundų. Tegul mūsų liudijimai būna tokie gilūs ir stiprūs kaip Nefio brolio Jokūbo, kuris, susidūręs su žmogumi, visaip bandžiusiu sunaikinti jo tikėjimą, pareiškė: „Manęs nukreipti buvo neįmanoma.“⁸

Broliai, laikydamiesi savo kurso tikėjimo vairu, mes taip pat saugiai grįšime namo – namo pas Dievą, amžinai gyventi su Juo. Kad taip būtų kiekvienam iš mūsų, meldžiu šventu Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo vardu, amen.