„Nejaugi aš, Viešpatie?“
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Turime mesti šalin savo išdidumą, žvelgti toliau savo tuštybės ir nuolankiai klausti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Tai buvo paskutinė mūsų mylimo Gelbėtojo naktis mirtingajame gyvenime, vakaras prieš Jam paaukojant Save kaip išpirką už visą žmoniją. Laužydamas duoną su Savo mokiniais Jis pasakė kai ką, kas turbūt jų širdis pripildė didelio nerimo ir gilaus liūdesio. Jis jiems tarė: „Vienas iš jūsų mane išduos.“
Mokiniai neabejojo, kad Jis pasakė tiesą. Jie nesižvalgė aplinkui rodydami į kitą ir klausdami: „Ar tai jis?“
Užuot tai darę, „jie labai nuliūdo ir ėmė vienas po kito klausinėti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“1
Norėčiau žinoti, ką kiekvienas iš mūsų darytume, jei Gelbėtojas tai būtų pasakęs mums. Ar žvalgytumės į esančiuosius aplink mus ir širdyje sakytume: „Tikriausiai Jis kalba apie brolį Jonaitį. Visada abejojau juo“ arba „Gerai, kad brolis Petraitis čia. Jam tikrai reikia išgirsti šią žinią“? O gal kaip ir tie senovės mokiniai pažvelgtume sau į širdį ir užduotume tą skvarbų klausimą: „Nejaugi aš?“
Šiuose paprastuose žodžiuose „nejaugi aš, Viešpatie?“ glūdi išminties pradžia ir kelias į asmeninį atsivertimą bei ilgalaikį pasikeitimą.
Palyginimas apie kiaulpienes
Kartą gyveno žmogus, kuris mėgo vakarais vaikščioti po apylinkes. Ypač jam patikdavo eiti pro savo kaimyno namus. Šio kaimyno pievelė būdavo tobulai nupjauta, gėlės visada žydėdavo, o medžiai augo stiprūs ir vešlūs. Buvo akivaizdu, jog kaimynas negaili jėgų, kad jo pievelė būtų nuostabi.
Bet vieną dieną, eidamas pro savo kaimyno namus, tas žmogus šios nuostabios pievelės viduryje pastebėjo vienintelę didžiulę geltoną kiaulpienę.
Ji atrodė auganti visiškai ne savo vietoje, tad žmogus labai nustebo. Kodėl kaimynas jos neišrovė? Argi jis jos nematė? Argi jis nežino, kad kiaulpienės gali išbarstyti sėklas, iš kurių gali išaugti daugybė kitų kiaulpienių?
Ši vienintelė kiaulpienė nenusakomai jį erzino ir jis panoro ką nors dėl to padaryti. Ar jis turėtų ją išrauti? Gal apipurkšti ją skysčiu nuo piktžolių? Galbūt, prisidengęs nakties tamsa, jis galėtų slapta ją sunaikinti.
Šios mintys visiškai užvaldė jo protą jam einant link savo namų. Į namus jis įėjo net nepažvelgęs į savo paties kiemo pievelę, kurią dengė šimtai geltonų kiaulpienių.
Rąstai ir krisleliai
Ar ši istorija neprimena mums Gelbėtojo žodžių?
„Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!
Pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“2
Atrodo, kad visi šie reikalai su rąstais ir krisleliais yra artimai susiję su mūsų nesugebėjimu savęs aiškiai matyti. Nežinau, kodėl galime taip gerai diagnozuoti kitų žmonių bėdas ir rekomenduoti priemones nuo jų, kai tuo tarpu savųjų dažnai visai nematome.
Prieš keletą metų per žinias buvo pranešta apie žmogų, kuris tikėjo, kad jei išsiteps veidą citrinų sultimis, tai taps nematomas vaizdo kameroms. Todėl jis išsitepė visą veidą citrinų sultimis, nuėjo ir apiplėšė du bankus. Neilgai trukus jis buvo suimtas, kai jo atvaizdą parodė per vakaro žinias. Kai policija parodė tam žmogui jį filmavusių apsaugos kamerų vaizdo medžiagą, jis negalėjo patikėti savo akimis. „Bet aš juk buvau veidą išsitepęs citrinų sultimis!“ – stebėjosi jis.3
Vienas Kornelio universiteto mokslininkas, išgirdęs šią istoriją, susidomėjo faktu, kad vyras gali taip smarkiai nesuvokti savo neišmanymo. Norėdami išsiaiškinti, ar tai visuotinė problema, du tyrinėtojai pakvietė koledžo studentus dalyvauti keliuose įvairių gyvenimiškų sugebėjimų testuose ir tada prašė jų įvertinti savo gebėjimą juos atlikti. Prastai pasirodę studentai netiksliausiai vertino savo gebėjimus – kai kurie iš jų manė, kad jų balai bus penkis kartus aukštesni, nei šie buvo iš tikrųjų.4
Panašūs tyrimai, kartojami įvairiausiais būdais, dar kartą patvirtino tokią pat išvadą: daugelis mūsų nesugebame pamatyti savęs tokių, kokie iš tiesų esame, ir net klestintys žmonės per daug įvertina savo indėlį ir nepakankamai įvertina kitų žmonių indėlius.5
Galbūt nėra labai svarbu, jei pervertiname savo gebėjimą vairuoti automobilį ar toli numušti golfo kamuoliuką. Tačiau, kai pradedame tikėti, kad mūsų indėlis namuose, darbe ir bažnyčioje yra didesnis, nei iš tiesų yra, sumažiname savo palaimas ir galimybes labai reikšmingai ir prasmingai save patobulinti.
Dvasinės aklosios zonos
Vienas mano pažįstamas gyveno apylinkėje, kurios statistiniai duomenys buvo vieni aukščiausių Bažnyčioje: lankomumas didelis, namų lankymo skaičiai dideli, Pradinukų organizacijos vaikai visuomet elgėsi gerai, apylinkės veiklose būdavo pateikiamas fantastiškas maistas, kuriuo nariai retai išterliodavo susirinkimo namų grindis, ir, man atrodo, ten niekada nebūdavo jokių ginčų per Bažnyčios krepšinio rungtynes.
Paskui mano draugas su žmona buvo pašaukti tarnauti misijoje. Grįžusi po trejų metų ši pora apstulbo sužinojusi, kad per tą laiką, kol buvo išvykę tarnauti, 11 santuokų baigėsi ištuokomis.
Nors apylinkė visais išoriniais požymiais atrodė ištikima ir stipri, jos narių širdyse ir gyvenimuose dėjosi kažkokie netinkami dalykai. Nerimą kelia tai, kad ši situacija ne išskirtinė. Tokie baisūs ir dažnai visai nereikalingi dalykai įvyksta, kai Bažnyčios nariai atsitraukia nuo Evangelijos principų. Išoriškai gali atrodyti, kad jie yra Jėzaus Kristaus mokiniai, bet viduje jų širdys yra atsiskyrę nuo Gelbėtojo ir Jo mokymų. Palaipsniui jie nusisuko nuo Dvasios dalykų ir perėjo prie pasaulio dalykų.
Kažkada buvę verti kunigystę turintieji ima sau sakyti, kad Bažnyčia yra geras dalykas moterims ir vaikams, bet ne jiems. Kiti įsiteigia sau, kad jų perpildyti tvarkaraščiai ar išskirtinės aplinkybės atleidžia juos nuo kasdieninių tarnavimo ir pamaldumo darbų, galinčių priartinti juos prie Dvasios. Šiame savęs pateisinimo ir savimeilės amžiuje yra lengva tapti labai kūrybingiems išgalvojant pasiteisinimus, kodėl reguliariai nesiartiname prie Dievo maldoje, atidėliojame Raštų studijavimą, vengiame Bažnyčios susirinkimų ir šeimos namų vakarų ar nemokame sąžiningos dešimtinės ir atnašų.
Brangūs mano broliai, prašyčiau pažvelgti sau į širdį ir užduoti šį paprastą klausimą: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Ar atsitraukėte – bent truputį – nuo palaimintojo Dievo Evangelijos, kuri buvo jums patikėta?6 Ar leidote šio pasaulio dievaičiui apakinti jūsų protus, kad neišvystumėte „Kristaus šlovės Evangelijos šviesos“?7
Mano mylimi draugai, mano brangūs broliai, paklauskite savęs: „Kur yra manasis lobis?“
Ar jūsų širdis prisirišusi prie šio pasaulio patogumų, ar stropiai susitelkusi į Jėzaus Kristaus mokymus? „Nes kur tavo lobis, ten bus ir tavo širdis.“8
Ar Dievo Dvasia gyvena jūsų širdyse? Ar esate „įsišakniję ir įsitvirtinę“ meilėje Dievui ir savo aplinkiniams? Ar skiriate pakankamai laiko ir kūrybiškumo, kad įneštumėte daugiau laimės į savo santuoką ir šeimą? Ar skiriate jėgų tam kilniam tikslui: suvokti, „koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis“9 sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos ir pagal tai gyventi?
Broliai, jeigu jūsų didis troškimas yra ugdyti savyje tokias Kristaus savybes: „tikėjimą, dorybę, pažinimą, susivaldymą, kantrybę, brolišką maloningumą, dievotumą, tikrąją meilę, nuolankumą [ir troškimą tarnauti]“10, Dangiškasis Tėvas padarys jus įrankiu Savo rankose daugeliui sielų išgelbėti.11
Ištirtas gyvenimas
Broliai, niekas iš mūsų nemėgstame pripažinti, kai tolstame nuo teisingo kelio. Dažnai mėginame vengti pažvelgti gilyn į savo sielą ir susidurti su savo silpnybėmis, trūkumais ir baimėmis. Todėl atsitinka taip, jog kada tiriame savo gyvenimus, mes žvelgiame pro filtrą šališkumo, pasiteisinimų ir išsigalvojimų, kuriuos sau pasakojame norėdami pateisinti nevertas mintis ir poelgius.
Tačiau mūsų dvasiniam augimui ir gerovei yra būtinasgebėjimas save aiškiai matyti. Jei mūsų silpnybės ir ydos lieka pasislėpusios prieblandoje, tada išperkančioji Gelbėtojo galia negali jų išgydyti ir paversti stiprybėmis.12 Ironiška, bet mūsų aklumas savo žmogiškoms silpnybėms padarys mus aklus ir tam dieviškam potencialui, kurį mūsų Tėvas trokšta puoselėti kiekviename iš mūsų.
Taigi, kaip galime pašviesti tyra Dievo tiesos šviesa sau į sielą ir pamatyti save tokius, kokius Jis mus mato?
Norėčiau pasakyti, kad šventieji Raštai ir visuotinėje konferencijoje pasakytos kalbos yra veiksmingas veidrodis, kurį galime naudoti tirdami save.
Klausydami ar skaitydami senovės ir šiuolaikinių pranašų žodžius, susilaikykite nuo minčių, kad tie žodžiai skirti kažkam kitam, ir užduokite paprastą klausimą: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Turime prie savo Amžinojo Tėvo artintis su sudužusiomis širdimis ir priimančiais pamokymus protais. Turime būti pasiryžę mokytis ir keistis. O, kiek daug įgyjame įsipareigodami gyventi taip, kaip mums yra numatęs mūsų Dangiškasis Tėvas!
Nenorintieji mokytis ir keistis tikriausia to ir nedarys ir greičiausia pradės svarstyti, ar iš viso yra kokios naudos iš Bažnyčios.
Bet norintieji tobulėti ir žengti pirmyn, tie, kurie mokosi iš Gelbėtojo ir trokšta būti kaip Jis, kurie nusižemina kaip maži vaikeliai ir stengiasi suderinti savo mintis ir veiksmus su mūsų Dangiškuoju Tėvu, tokie patirs Gelbėtojo Apmokėjimo stebuklą. Jie tikrai pajus Dievo tviskančią Dvasią. Jie paragaus to neapsakomo džiaugsmo, kuris yra romios ir nuolankios širdies vaisius. Jie bus palaiminti troškimu ir drausme, kad taptų tikrais Jėzaus Kristaus mokiniais.
Gerumo galia
Gyvenime turėjau galimybę pažinoti kai kuriuos pačius sumaniausius ir protingiausius vyrus ir moteris, kokie tik gali būti šiame pasaulyje. Kai buvau jaunesnis, man darė įspūdį išsilavinę, daug pasiekę ir klestintys žmonės, kuriuos liaupsino pasaulis. Tačiau bėgant metams suvokiau, kad mane daug labiau žavi tie nuostabūs ir palaiminti žmonės, kurie iš tikrųjų yra geri ir be klastos.
Argi tai nėra Evangelijos prasmė ir jos nauda mums? Tai geroji naujiena, ir ji padeda mums tapti geriems.
Apaštalo Jokūbo žodžiai tinka mums šiais laikais:
„Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę. […]
Nusižeminkite prieš Viešpatį, tai jis jus išaukštins.“13
Broliai, turime mesti šalin savo išdidumą, žvelgti toliau savo tuštybės ir nuolankiai klausti: „Nejaugi aš, Viešpatie?“
Ir jei taip atsitiktų, kad Viešpaties atsakymas būtų: „Taip, sūnau, yra kai kas, ką privalai patobulinti, kai kas, ką aš padėsiu tau įveikti“, meldžiu, kad priimtume tokį atsakymą, nuolankiai pripažintume savo nuodėmes ir ydas, o tada keistumės tapdami geresniais vyrais, geresniais tėvais ir geresniais sūnumis. Linkiu, kad nuo šiol visomis jėgomis siektume tvirtai vaikščioti Gelbėtojo palaimintuoju keliu, nes matyti save aiškiai yra išminties pradžia.
Jei taip darysime, mūsų dosnusis Dievas ves mus už rankos; būsime „padaryti stiprūs ir […] palaiminti iš aukštybių.“14
Mano mylimi draugai, pirmasis žingsnis šiame nuostabiame ir daug pasitenkinimo teikiančiame tikrosios mokinystės kelyje prasideda mums užduodant šį paprastą klausimą:
„Nejaugi aš, Viešpatie?“
Apie tai liudiju ir palieku jums savo palaiminimą, Jėzaus Kristaus vardu, amen.