Gelbėkime vieningai
Vyresnysis Či Hongas (Semas) Vongas
Iš Septyniasdešimties
Norėdami padėti Gelbėtojui, turime darbuotis vieningai ir darniai. Svarbus kiekvienas žmogus, kiekviena užduotis ir kiekvienas pašaukimas.
Dažnai girdime Prezidentą Tomą S. Monsoną sakantį: „Ištieskite pagalbos ranką.“1 Man mintyse iškyla Naujojo Testamento pasakojimas. Tai tobulas pavyzdys, kaip apylinkės tarybos padedami misionieriai gali vieningai dirbti su nariais, kad surastų žmones ir juos išgelbėtų. Pasakojimą galima rasti Morkaus 2:1–5 eilutėse. Pastebėjau, kad visada labiausiai įkvepiantys ir lengviausiai suprantami yra patyrimai, kuriais Jėzus rėmėsi mokydamas mus tam tikrų doktrinų ir principų.
Vienas šio pasakojimo veikėjų yra paralyžiuotas vyras, kuris negalėjo savarankiškai judėti. Šis vyras galėjo tik gulėti namuose ir laukti išganymo.
Mūsų dienomis situacija galėtų būti tokia. Keturi žmonės vykdo savo vyskupo pavedimą aplankyti paralyžiuotą vyrą jo namuose. Galiu įsivaizduoti, kad vienas jų yra Paramos bendrijos narė, kitas vyresniųjų kvorumo narys, dar kitas Aarono kunigystės narys, o paskutinis, bet ne mažiau svarbus – nuolatinis misionierius. Paskutinėje apylinkės taryboje kartu aptarę konkrečių asmenų reikmes, jie iš vyskupo gavo gelbėjimo darbų užduotis. Šie keturi žmonės buvo paskirti padėti žmogui, kenčiančiam nuo paralyžiaus. Jie negalėjo laukti, kol jis pats ateis į Bažnyčią. Jie turėjo jį aplankyti jo namuose. Jie turėjo jį surasti, tad jie taip ir padarė. Žmogus buvo vedamas pas Kristų.
„Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų“ (Morkaus 2:3).
Tačiau kambarys buvo perpildytas. Jie negalėjo vidun patekti pro duris. Neabejoju, kad jie stengėsi iš visų jėgų, bet jiems tiesiog nepavyko prasibrauti. Viskas klostėsi ne taip, kaip jie tikėjosi. Gelbėjimo misijos kelyje iškilo kliūčių. Bet jie nepasidavė. Jie nepaliko paralyžiuoto žmogaus prie durų. Jie kartu pasitarė, ką turėtų daryti toliau – kaip atvesti vyrą pas Jėzų Kristų, kad būtų išgydytas. Padėti Jėzui Kristui sielų gelbėjimo darbe niekada nebuvo per sunku, bent jau tiems žmonėms. Jie sugalvojo planą – nelengvą planą, tačiau ėmėsi jį įgyvendinti.
„Negalėdami dėl minios prinešti ligonio prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis“ (Morkaus 2:4).
Jie užnešė jį ant stogo. Remiantis prielaida, kad nebuvo ant stogo vedančių laiptų, jiems prireikė nemažai laiko, kad visi patektų ant jo. Manau, kad viskas galėjo vykti taip: vaikinas iš jo apylinkės pirmasis užsiropštė ant stogo. Kadangi jis buvo jaunas ir energingas, tai jam nebuvo sunku. Jo namų mokymo porininkas iš vyresniųjų kvorumo kartu su aukštu ir stipriu nuolatiniu misionieriumi iš visų jėgų kėlė iš apačios. Sesuo iš Paramos bendrijos priminė, kad būtų atsargūs, ir drąsino juos. Kol vyrai plėšė stogą, sesuo toliau guodė vyrą, kuris laukė, kol bus pagydytas – galės pats judėti ir savarankiškai gyventi.
Ši gelbėjimo užduotis reikalavo, kad visi dirbtų drauge. Atsakingiausiu momentu reikėjo kruopščiai koordinuoti veiksmus, kad nuleistų paralyžiuotą vyrą nuo stogo. Šie keturi žmonės turėjo darbuotis vieningai ir darniai. Tarp jų negalėjo būti jokių nesutarimų. Jie turėjo leisti paralyžiuotą vyrą visi vienodu tempu. Jei vienas jų leistų virvę greičiau nei kiti, vyras iškristų iš savo lovos. Dėl to, kad buvo silpnas, jis negalėjo pats laikytis.
Norėdami padėti Gelbėtojui, turime darbuotis vieningai ir darniai. Svarbus kiekvienas žmogus, kiekviena užduotis ir kiekvienas pašaukimas. Turime būti vieningi mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
Galiausiai ligotas, paralyžiuotas vyras buvo paguldytas priešais Jėzų. „Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ (Morkaus 2:5). Jėzus pasigailėjo ir išgydė jį – ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“ Argi tai ne nuostabu? Ar nenorėtume, kad taip nutiktų kiekvienam iš mūsų? Aš tikrai norėčiau.
Ar pažįstame žmogų, kuris paralyžiuotas dvasiškai, kuris tiesiog negali pats sugrįžti į Bažnyčią? Jis ar ji gali būti vienas mūsų vaikų, gimdytojų, sutuoktinis arba draugas.
Dabar, turint tiek daug nuolatinių misionierių kiekviename Bažnyčios padalinyje, būtų išmintinga, jei vyskupai ar skyrių prezidentai veiksmingiau jiems vadovautų savo apylinkės ar skyrių tarybose. Vyskupas gali paprašyti kiekvieną apylinkės tarybos narį atsinešti sąrašą žmonių, kuriems gali reikėti pagalbos. Apylinkės tarybos nariai kartu rūpestingai aptars, kaip jie geriausiai galėtų padėti. Vyskupas atidžiai išklausys pasiūlymus ir paskirs užduotis.
Nuolatiniai misionieriai yra puikūs įrankiai atliekant šiuos gelbėjimo darbus apylinkėje. Jie jauni ir energingi. Jiems patinka turėti sąrašą konkrečių žmonių, su kuriais galėtų darbuotis. Jiems patinka dirbti kartu su apylinkės nariais. Jie žino, kad tai puikios progos rasti besidominčiųjų. Jie pasišventę statyti Viešpaties karalystę. Jie turi stiprų liudijimą, kad taps panašesni į Kristų dalyvaudami šiame gelbėjimo darbe.
Baigdamas norėčiau pasidalinti dar vienu perlu, paslėptu šiame Raštų pasakojime. Jis yra 5-oje eilutėje: „Išvydęs jų tikėjimą“ (kursyvas pridėtas). Anksčiau to nepastebėjau – jų tikėjimą. Mūsų jungtinis tikėjimas taip pat paveiks kitų gerovę.
Kas yra tie žmonės, kurių tikėjimą matė Jėzus? Tai galėjo būti tie keturi vyrai, kurie nešė paralyžiuotą vyrą, pats paralyžiuotasis, žmonės, kurie meldėsi dėl jo, ir visi, kurie klausėsi Jėzaus pamokslavimo ir tyliai širdyse džiūgavo dėl netrukus įvyksiančio stebuklo. Tai taip pat galėtų būti sutuoktinis, gimdytojas, sūnus ar duktė, misionierius, kvorumo prezidentas, Paramos bendrijos prezidentė, vyskupas arba toli esantis draugas. Visi galime padėti vienas kitam. Visada turėtume nekantriai laukti, kada galėsime padėti tiems, kam reikia pagalbos.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra stebuklų Dievas. Jėzus Kristus myli visus mus ir turi galią išgelbėti ir pagydyti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kai padėsime Jam Jo sielų gelbėjimo misijoje, būsime išgelbėti ir mes. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.