Ateikite ir pamatykite

Vyresnysis Deividas A. Bednaris

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Jėzaus Kristaus Bažnyčia visada buvo ir bus misionieriška bažnyčia.

Mano žinia skirta konkrečiai asmenims, kurie nėra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai. Atsakysiu į esminį klausimą, kurį daugelis iš jūsų gali užduoti: „Kodėl pastarųjų dienų šventieji taip uoliai nori papasakoti, kuo jie tiki, ir paskatinti mane domėtis jų bažnyčia?“

Meldžiu, kad Viešpaties Dvasia padėtų man veiksmingai perteikti žinią, ir jūs aiškiai suprastumėte mano atsakymą į šį svarbų klausimą.

Dieviškas pavedimas

Pasišventę Jėzaus Kristaus mokiniai visada buvo ir bus šaunūs misionieriai. Misionierius yra Kristaus pasekėjas, kuris liudija apie Jį kaip Išpirkėją ir skelbia Jo Evangelijos tiesas.

Jėzaus Kristaus Bažnyčia visada buvo ir bus misionieriška bažnyčia. Gelbėtojo Bažnyčios nariai yra iškilmingai įsipareigoję padėti įvykdyti Viešpaties Jo apaštalams duotą dievišką pavedimą, kaip aprašyta Naujajame Testamente:

„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen“ (Mato 28:19–20).

Pastarųjų dienų šventieji rimtai žiūri į šį pavedimą mokyti visų tautų žmones apie Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintą Evangeliją. Mes tikime, kad ta pati Bažnyčia, Gelbėtojo įkurta senovėje, buvo Jo atkurta žemėje paskutinėmis dienomis. Doktrina, principai, kunigystės įgaliojimai, apeigos ir Jo Evangelijos sandoros šiandien yra Jo bažnyčioje.

Kada mes jus kviečiame kartu su mumis lankyti bažnyčią arba mokytis kartu su nuolatiniais misionieriais, mes nebandome jums parduoti produktą. Kaip Bažnyčios nariai, mes negauname prizų ar premijinių taškų dvasinėse varžybose. Mes nesiekiame tiesiog padidinti Bažnyčios narių skaičių. Ir svarbiausia, mes nesistengiame priversti jus tikėti taip, kaip mes. Mes kviečiame jus pasiklausyti sugrąžintųjų Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesų tam, kad jūs galėtumėte studijuoti, apmąstyti, melstis ir patys sužinoti, ar tai, kuo mes dalijamės su jumis, yra tiesa.

Kai kurie iš jūsų gali pasakyti: aš jau tikiu Jėzumi ir seku Jo mokymais, arba: aš nesu tikras, ar Dievas tikrai egzistuoja. Kviesdami jus nesistengiame sumenkinti jūsų religines tradicijas ar gyvenimo patirtį. Išbandykite mūsų žinią visu tuo, ką jūs žinote esant tiesa, gėriu ir pagirtinais dalykais. Kaip Jėzus kvietė du Savo mokinius „ateiti ir pamatyti“ (Jono 1:39), taip ir mes raginame jus ateiti ir pamatyti, ar sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija papildo ir praturtina tai, ką Jūs jau tikite esant tiesa.

Iš tiesų mes jaučiame šventą atsakomybę skleisti šią žinią kiekvienai tautai, giminei, liežuviui ir liaudžiai. Ir tai yra būtent tai, ką daro daugiau nei 88 000 nuolatinių misionierių pajėgos, besidarbuojančios daugiau nei 150 nepriklausomų valstybių visame pasaulyje. Šie nuostabūs vaikinai ir merginos padeda mūsų Bažnyčios nariams atlikti dieviškai paskirtą asmeninę atsakomybę – skelbti amžinąją Jėzaus Kristaus Evangeliją (žr. DS 68:1).

Daugiau nei dvasinė pareiga

Tačiau mūsų troškimas skelbti šią žinią nėra vien dvasinės pareigos išdava. Atvirkščiai, mūsų troškimas su jumis dalintis sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija parodo, kokios mums svarbios šios tiesos. Manau, kad prieš daugelį metų išgyventas mano ir žmonos patyrimas su dviem mūsų sūnumis, gali geriausiai parodyti, kodėl mes taip tiesmukai siekiame aiškinti savo įsitikinimus.

Vieną vakarą savo namuose kartu su Siuzana pro langą žiūrėjome, kaip du maži mūsų berniukai žaidžia lauke. Jiems bežaidžiant, jaunesnysis lengvai susižeidė. Mes iškart pamatėme, kad jis tik nusibrozdino ir nusprendėme nepulti jam padėti. Mes norėjome stebėti įvykį ir pamatyti, ar mūsų diskusijos šeimoje apie brolišką gerumą nenuėjo veltui. Kas nutiko vėliau buvo ir įdomu, ir pamokoma.

Vyresnysis brolis nuramino jaunesnįjį ir rūpestingai padėjo jam grįžti į namą. Kad matytume, kas vyks toliau, kartu su Siuzana nuėjome prie virtuvės. Buvome pasiruošę tuojau pat įsikišti, jei grėstų koks nors kūno sužalojimas ar būtų neišvengiama rimta nelaimė.

Vyresnysis brolis nutempė kėdę prie virtuvės kriauklės. Užsiropštė ant kėdės, padėjo broliui užsilipti ant jos, paleido vandenį ir ant nubrozdintos mažojo broliuko rankos gausiai užpylė indų ploviklio. Jis kaip įmanydamas stengėsi švelniai nuplauti nešvarumus. Jo broliuko reakciją į šią procedūrą galima būtų teisingai apibūdinti tik remiantis šia Raštų eilute: „Ir jie turės priežastį klykti ir verkti, ir aimanuoti, ir griežti dantimis“ (Mozijo 16:2). O kaip klykė tas mažas berniukas!

Nuplovus nešvarumus ranka buvo rūpestingai nudžiovinta rankšluosčiu. Galiausiai riksmai baigėsi. Po to vyresnysis brolis užsiropštė ant virtuvinio stalo, atidarė spintelę ir surado naują gydomojo tepalo tūbelę. Nors mažojo broliuko nubrozdinimai nebuvo dideli, tepdamas visą sužeistą ranką vyresnysis brolis sunaudojo beveik visą tepalą. Riksmų nesigirdėjo, nes mažajam broliukui akivaizdžiai labiau patiko raminantis tepalo poveikis nei plaunamasis indų ploviklio poveikis.

Vyresnysis brolis vėl atidarė spintelę, kurioje buvo radęs tepalą, ir surado naują sterilių tvarsčių dėžutę. Išpakavęs ją ir apvyniojęs brolio ranką nuo alkūnės iki riešo, sunaudojo visus tvarsčius. Susitvarkę su nelaime ir išmėtę po virtuvę tepalą bei tvarsčius, šie du berniukai plačiai besišypsančiais ir laimingais veidais nušoko nuo kėdės.

Tačiau svarbiausia tai, kas nutiko po to. Susižeidęs brolis surinko likusius tvarsčius, beveik tuščią tepalo tūbelę ir vėl išėjo laukan. Jis greitai susirado savo draugus ir pradėjo tepalu tepti bei tvarstyti jų rankas. Mus su Siuzana sukrėtė jo nuoširdumas, entuziazmas ir greita atjauta.

Kodėl tas mažylis taip pasielgė? Atkreipkite dėmesį, kad jis tuojau pat ir instinktyviai savo draugams norėjo duoti būtent tai, kas padėjo jam, kai buvo sužeistas. Šio berniuko nereikėjo raginti, skatinti ar mokyti taip elgtis. Jo troškimas dalintis buvo labai jam padėjusio ir naudingo asmeninio patyrimo natūrali pasekmė.

Daugelis mūsų, suaugusiųjų, elgiamės lygiai taip pat, kai surandame gydymo būdą ar vaistus, numalšinančius skausmą, kurį ilgą laiką jautėme, arba gauname patarimą, leidžiantį drąsiai įveikti sunkumus bei kantriai įveikti sąmyšį. Dalintis su kitais žmonėmis tuo, kas yra reikšmingiausia ar padėjo mums, yra visiškai natūralu.

Tas pats pasakytina apie didelę dvasinę reikšmę ir pasekmes turinčius dalykus. Pavyzdžiui, vienas pasakojimas Raštų knygoje, vadinamoje Mormono Knyga, išskiria senovės pranašo-vado, vardu Lehis, susapnuotą sapną. Pagrindinis Lehio sapno objektas yra gyvybės medis, simbolizuojantis „Dievo meilę“, kuri yra „visų trokštamiausia“ ir „labiausiai džiuginanti sielą“ (1 Nefio 11:22–23; taip pat žr. 1 Nefio 8:12, 15).

Lehis aiškino:

„Ir buvo taip, kad aš priėjau ir valgiau jo vaisiaus; ir pamačiau, kad jis buvo saldžiausias iš visų, kuriuos kada nors buvau valgęs. Taip, ir pamačiau, kad jo vaisius buvo baltas, pranokstantis bet kokį baltumą, kokį kada nors buvau matęs.

Ir kai aš valgiau jo vaisiaus, jis pripildė mano sielą nepaprastai didelio džiaugsmo; todėl panorau, kad mano šeima taip pat jo valgytų“ (1 Nefio 8:11–12; kursyvas pridėtas).

Didžiausia Dievo meilės išraiška Savo vaikams yra Viešpaties Jėzaus Kristaus žemiškoji tarnystė, apmokančioji auka ir prisikėlimas. Medžio vaisius gali būti laikomas Gelbėtojo Apmokėjimo palaiminimų simboliu.

Lehis, paragavęs vaisiaus ir patyręs didį džiaugsmą, iš karto ėmė labai trokšti pasidalinti juo su savo šeima ir tarnauti jai. Taigi, atsigręžęs į Kristų, jis tapo mylinčiu ir tarnaujančiu kitiems.

Kitas svarbus įvykis Mormono Knygoje pasakoja apie tai, kas nutiko vyrui, vardu Enosas, po jo karštos prašymo maldos, kurią Dievas išgirdo ir patenkino.

Jis pasakoja:

„Ir mano siela alko; ir aš atsiklaupiau priešais savo Sutvėrėją, ir šaukiausi jo, karštai melsdamas ir prašydamas dėl savo sielos; ir ištisą dieną šaukiausi jo; taip, ir kai atėjo naktis, aš vis dar kėliau aukštyn savo balsą, tad jis pasiekė dangus.

Ir atėjo man balsas, sakantis: Enosai, tavo nuodėmės tau atleistos, ir tu būsi palaimintas.

Ir aš, Enosas, žinojau, kad Dievas negalėjo pameluoti; tad mano kaltė buvo nušluota.

Ir aš tariau: Viešpatie, kaip tai padaryta?

Ir jis tarė man: Dėl tavo tikėjimo Kristumi, kurio tu niekada prieš tai nei matei, nei girdėjai. […] Todėl štai, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.

Dabar, buvo taip, kad išgirdęs šiuos žodžius aš ėmiau trokšti gerovės savo broliams nefitams; todėl išliejau Dievui dėl jų visą savo sielą“ (Enoso 1:4–9; kursyvas pridėtas).

Tuo pat metu, kai Enosas kreipėsi į Viešpatį „visa širdimi“ (2 Nefio 31:13), išaugo jo rūpestis dėl šeimos, draugų ir bendražygių gerovės.

Neišdildoma pamoka, kurios galime pasimokyti iš šių dviejų istorijų, yra svarbus Jėzaus Kristaus apmokėjimo palaimų patyrimas mūsų asmeniniame gyvenime kaip būtina sąlyga mūsų nuoširdaus ir tikro tarnavimo, kuris apima daug daugiau, nei tik „formalų darymą“. Panašiai kaip Lehis, Enosas ir mūsų mažasis berniukas mano pasakojime, mes, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, jautėme širdgėlą dėl dvasinio netikrumo ir nuodėmės. Mes taip pat esame patyrę apvalymą, sąžinės ramybę, dvasinį gijimą ir atsinaujinimą bei vadovavimą, kurie gaunami tik mokantis ir gyvenant pagal Gelbėtojo Evangelijos principus.

Jėzaus Kristaus apmokėjimas yra lyg valiklis, būtinas tapti tyram ir švariam, lyg raminantis balzamas, gydant dvasines žaizdas ir pašalinant kaltę, lyg apsauga, leidžianti mums išlikti ištikimiems gerais ir blogais laikais.

Egzistuoja absoliuti tiesa

Jums, šeimos nariai ir draugai, kurie nesate Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, aš pabandžiau paaiškinti pagrindines priežastis, kodėl esame misionieriai.

Pasaulyje, kuris vis labiau su panieka žiūri ir atmeta absoliutus, egzistuoja absoliuti tiesa. Kada nors „[priklaups] kiekvienas kelis“ ir „kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei [išpažins]: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Filipiečiams 2:10–11). Neginčytina, kad Jėzus Kristus yra Amžinojo Tėvo Viengimis Sūnus. Kaip Jo Bažnyčios nariai liudijame, kad Jis yra gyvas ir kad šiomis pastarosiomis dienomis atkurta Jo Bažnyčios pilnatvė.

Kviečiame jus sužinoti ir išbandyti mūsų žinią apie teigiamą Jėzaus Kristaus Evangelijos poveikį mūsų gyvenime. Kartais dėl savo pastangų galime atrodyti keisti, šiurkštoki ir net įkyrūs. Mes tetrokštame pasidalinti su jumis tiesomis, kurios mums pačios vertingiausios.

Kaip vienas iš Viešpaties apaštalų, visomis savo sielos jėgomis liudiju apie Jo dieviškumą ir realumą. Kviečiu jus „ateiti ir pamatyti“ (Jono 1:39) šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.