Nuolatinis apreiškimas
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Žmogiško proto ir loginio mąstymo nepakaks, kai norėsime gauti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Mums reikalingas apreiškimas iš Dievo.
Viliuosi, kad šiandien visi galėsime pajusti Dievo meilę ir šviesą. Šiandien tarp klausytojų yra nemažai tokių, kuriems labai reikia asmeninio apreiškimo palaiminimo iš mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo.
Misijų prezidentai galbūt meldžiasi trokšdami sužinoti, kaip padrąsinti sunkumų kamuojamą misionierių. Karo niokojamoje šalyje gyvenantis tėvas ar mama galbūt beviltiškai bando sužinoti, ar su šeima persikraustyti į saugesnę vietą, ar likti ten, kur gyvena dabar. Šimtai kuolų prezidentų ir vyskupų šiandien meldžia pagalbos norėdami sužinoti, kaip padėti Viešpačiui išgelbėti paklydusią avį. Pranašas galbūt meldžia pagalbos, kad sužinotų, ką Viešpats nori, kad jis kalbėtų Bažnyčiai ir neramiam pasauliui.
Visi žinome, kad žmogiško proto ir loginio mąstymo nepakaks, kai norėsime gauti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus. Mums reikalingas apreiškimas iš Dievo. Be to, reikia ne vieno apreiškimo sunkiu laiku, bet nuolat trykštančios versmės. Reikia ne vieno švystelėjimo ir paguodos, bet nuolatinio palaiminimo bendrauti su Dievu.
Pati Bažnyčia užaugo iš to, kad vienas berniukas žinojo, jog tai yra tiesa. Jaunasis Džozefas Smitas suprato, kad pats nesužinos, prie kurios bažnyčios dėtis. Tad jis, kaip buvo pasiūlyta Jokūbo laiške, pasiteiravo Viešpaties. Giraitėje pasirodė Dievas Tėvas ir Jo mylimas Sūnus. Jie atsakė į tą Džozefo klausimą, į kurį jis niekaip nebūtų atsakęs pats.
Dievas tada ne tik pašaukė jį atkurti tikrąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią, bet kartu su ja buvo sugrąžinta galia kviestis Šventąją Dvasią ir taip gauti nuolatinį apreiškimą iš Dievo.
Prezidentas Boidas K. Pakeris šį tikrosios Bažnyčios požymį apibūdino taip: „Šioje Bažnyčioje apreiškimas tęsiasi: pranašas jį gauna Bažnyčiai; prezidentas – savo kuolui, misijai ar kvorumui; vyskupas – savo apylinkei; tėvas – savo šeimai; asmuo – asmeniškai sau.“1
Šis nuostabus apreiškimo procesas prasideda, baigiasi ir vėl tęsiasi tuomet, kai gauname asmeninį apreiškimą. Kaip pavyzdį paimkime didįjį Nefį, Lehio sūnų. Jo tėvas susapnavo sapną. Kiti Nefio šeimos nariai Lehio sapnus aiškino kaip pamišimą. Sapne Dievas įsakė Lehio sūnums, smarkiai rizikuojant, grįžti į Jeruzalę ir paimti plokšteles su Dievo žodžiu, kad turėtų jas kelionėje į pažadėtąją žemę.
Mes dažnai cituojame drąsų Nefio pareiškimą, išsakytą, kai tėvas paprašė jų sugrįžti į Jeruzalę. Tuos žodžius jūs žinote: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė.“2
Kai išgirdo tokius Nefio žodžius, Lehis, pasak Raštų, „nepaprastai džiaugėsi“.3 Jis džiaugėsi, nes žinojo, kad Nefis buvo palaimintas patvirtinančiu apreiškimu, kad jo tėvo sapnas buvo tikra žinia iš Dievo. Nefis nesakė: aš eisiu ir padarysiu tai, ką man įsakė padaryti mano tėvas. Jis pasakė: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė.“
Turintieji savo šeimas irgi suprantate, kodėl Lehis taip „nepaprastai džiaugėsi“. Jis džiaugėsi, nes žinojo, kad Nefis gavo patvirtinantį apreiškimą.
Daugelis gimdytojų yra nustatę taisyklę, kelintą valandą jų paauglys vaikas vakarais turi grįžti namo. Tik pagalvokite apie gimdytojų džiaugsmą, kurį vos prieš kelias savaites patyrė vienas iš jų, sužinojęs, kad neseniai iš jų namų išsikraustęs vaikas ne tik pats sau nusistato komendanto valandą, bet ir laikosi Šabo dienos taip, kaip buvo mokomas namuose. Apreiškimas gimdytojui turi neišdildomą poveikį asmeniniam apreiškimui, kurį toliau gauna jo vaikas.
Mano mama turbūt suprato šį apreiškimo principą. Kai dar buvau jaunas, grįždamas namo vėlai vakare užpakalines duris stengdavausi uždaryti kuo tyliau. Pakeliui į savo kambarį turėdavau praeiti pro savo mamos miegamąjį. Kad ir kaip tyliai stengdavausi eiti, vos priėjęs prie jos pusiau pravirų durų išgirsdavau tyliai ištariamą mano vardą: „Henri, užeik pas mane trumpam.“
Užėjęs atsisėsdavau ant jos lovos krašto. Kambaryje būdavo tamsu. Jei jūs būtumėte klausęsi, tai pamanytumėte, kad buvo draugiškai kalbama apie gyvenimą. Tačiau mano minčių gilumoje tie jos žodžiai net iki dabar skamba su tokia pačia galia, kaip ir skaitant savo patriarchalinio palaiminimo tekstą.
Nežinau, ko ji melsdamasi prašė tais vakarais, kai laukdavo manęs. Turbūt, kad būčiau apsaugotas. Bet esu tikras, kad ji meldėsi taip, kaip patriarchas meldžiasi prieš duodamas palaiminimą. Jis meldžiasi, kad palaiminimą gaunantis žmogus jo žodžius priimtų kaip Dievo, o ne jo žodžius. Mano motina irgi meldė ir gavo tokį palaiminimą auklėdama mane. Dabar ji jau daugiau nei 40 metų yra dvasių pasaulyje. Esu tikras, kad ji labai džiaugiasi, jog buvau palaimintas jos patarimuose išgirsti Dievo įsakymus. Aš stengiausi eiti ir daryti tai, ką ji vylėsi mane darysiant.
Šioje Bažnyčioje regiu tokį patį nuolatinio apreiškimo kuolų prezidentams ir vyskupams stebuklą. Per vadovą gauto apreiškimo vertė priklauso nuo to, ar iš jo apreiškimą priimantieji dar patys gauna patvirtinantį apreiškimą. Tas pats pasakytina apie apreiškimą šeimos galvai.
Tokį apreiškimo stebuklą regėjau 1976 m. Aidaho valstijoje sugriuvus Titono užtvankai. Daugelis jūsų žino, kas tuomet atsitiko. Tačiau šis pavyzdys apie per kuolo prezidentą perduotą nuolatinį apreiškimą gali palaiminti mus visus ir ateityje.
Buvo evakuoti tūkstančiai žmonių, nes jų namai buvo sugriauti. Vadovavimas gelbėjimo darbams atiteko vietiniam kuolo prezidentui, ūkininkui. Praėjus vos kelioms dienoms po tos nelaimės aš buvau vienoje iš Rikso koledžo klasių. Atvyko vadovas iš Federalinės nepaprastųjų situacijų agentūros. Jis ir jo vyriausieji padėjėjai atvyko į didelę patalpą, į kurią kuolo prezidentas buvo sukvietęs vyskupus ir net kelis vietinius kitų tikėjimų dvasininkus. Aš ten buvau todėl, kad daugelį nukentėjusiųjų apgyvendino ir jais rūpinosi koledžo pastatuose, o aš buvau koledžo prezidentas.
Susirinkimui prasidėjus atstovas iš Federalinės ekstremalių situacijų agentūros pakilo ir įsakmiai pradėjo sakyti, ką reikia padaryti. Po to, kai jis išvardijo penkias ar šešias, pasak jo, būtinas atlikti užduotis, kuolo prezidentas tyliai atsakė: „Tai jau padarėme.“
Po kelių minučių tas vyras iš Federalinės ekstremalių situacijų agentūros tarė: „Manau, kad aš kurį laiką pasėdėsiu ir pažiūrėsiu.“ Tada jis kartu su savo pavaduotojais klausėsi vyskupų ir vyresniųjų kvorumo prezidentų ataskaitų apie nuveiktus darbus. Jie pasakojo, kokius nurodymus buvo gavę iš savo vadovų ir kaip jais vadovavosi. Taip pat jie pasakojo, ką buvo įkvėpti daryti vykdydami nurodymus ieškoti šeimų ir joms padėti. Buvo gana vėlu. Visi buvo pernelyg išvargę, tad, išskyrus meilę žmonėms, jie nebegalėjo ką kita pasiūlyti.
Kuolo prezidentas davė kelis paskutinius nurodymus vyskupams, tada pasakė laiką, kada kitą ankstyvą rytą reikės susirinkti ir atsiskaityti.
Kitą rytą vadovas iš federalinės komandos atvyko dvidešimčia minučių anksčiau, nei buvo suplanuotas atsiskaitymo ir užduočių paskirstymo susirinkimas. Stovėjau šalimais. Išgirdau jį kuolo prezidento tyliai klausiant: „Prezidente, ką aš ir mano komandos nariai galėtume nuveikti?“
Tai, ką matė tas vyras, aš regėjau neramumų ir išbandymų metais visame pasaulyje. Prezidentas Pakeris buvo teisus. Nuolatinį apreiškimą kuolų prezidentai gauna tam, kad jie būtų pakylėti aukščiau jų pačių išminties ir galimybių. Be viso to, Viešpats prezidento vedamiems žmonėms suteikia patvirtinantį liudijimą, kad jo įsakymai per Šventąją Dvasią netobulai žmogiškai būtybei ateina iš Dievo.
Didelę savo gyvenimo dalį buvau palaimintas pašaukimu sekti įkvėptais vadovais. Būdamas dar labai jaunas buvau pašauktas vyresniųjų kvorumo prezidento patarėju. Vėliau buvau dviejų apygardos prezidentų patarėju ir Bažnyčios Pirmininkaujančio vyskupo patarėju, Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu ir dviejų Bažnyčios prezidentų patarėju. Mačiau, kaip jiems buvo suteikiami apreiškimai, o per juos – ir jų pasekėjams.
Tas asmeninis pritarimo apreiškimas, kurio visi taip trokštame, neateina paprastai, o ir gauti jį nėra taip lengva, kaip prašyti. Viešpats davė patarimą, kaip galima gauti tokį apreiškimą iš Dievo. Jis tai pataria siekiantiems gauti asmeninį apreiškimą, o jo siekti turime visi.
„Tavo vidus tegul būna pilnas tikrosios meilės visiems žmonėms bei tikėjimo namiškiams, ir tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis; tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs; ir kunigystės doktrina leisis ant tavo sielos kaip rasa iš dangaus.
Šventoji Dvasia bus tavo nuolatinė bendražygė.“4
Čia matau patarimą mums visiems. Nenuvertinkite to meilės jausmo, kurį jaučiate Dievo pranašui. Kad ir į kurį Bažnyčios padalinį benuvykčiau, kad ir koks tuo metu būtų pranašas, nariai visuomet prašo: „Kai sugrįšite į vyriausiąją Bažnyčios valdybą, prašom pasakyti pranašui, kad be galo jį mylime!“
Tai yra daug daugiau nei didvyrio garbinimas ar jausmas, kurį kartais jaučiame žavėdamiesi didvyriškomis asmenybėmis. Tai Dievo dovana. Su ja jūs daug paprasčiau gausite patvirtinančio apreiškimo dovaną tuomet, kai jis kalbės kaip Viešpaties pranašas. Jūsų meilė – tai Viešpaties meilė bet kuriam Savo atstovui.
Nuolatos ją jausti nėra lengva, nes Viešpats Savo pranašų paprašo perduoti tai, ką žmonėms sunku priimti. Mūsų sielų priešas stengsis padaryti taip, kad įsižeistume ar imtume abejoti, jog pranašas yra pašauktas Dievo.
Esu matęs, kaip Šventoji Dvasia gali paliesti atlėgusią širdį ir patvirtinančiu apreiškimu apsaugoti nuolankų Jėzaus Kristaus mokinį.
Pranašas pasiuntė mane vienam mažo ir tolimo miestelio vyrui suteikti šventą užantspaudavimo galią. Tik Dievo pranašas turi raktus nuspręsti, kas turi gauti šią šventą galią, kurią Petras, vyriausias Apaštalas, gavo iš Viešpaties. Aš irgi esu gavęs šią užantspaudavimo galią, bet ją suteikti kitam galiu tik Bažnyčios prezidento nurodymu.
Taigi, toli nuo Solt Leiko esančių susirinkimų namų kambaryje aš uždėjau rankas ant galvos vyro, kurį pranašas išrinko užantspaudavimo galiai gauti. Iš jo rankų matėsi, kad jis visą gyvenimą dirbo žemės darbus ir skurdžiai gyveno. Jo smulkutė žmona sėdėjo šalia jo. Pažvelgus į ją irgi matėsi, kad ji ilgus metus sunkiai dirbo kartu su savo vyru.
Kalbėjau pranašo nurodytus žodžius: „Gavęs įgaliojimą ir pareigą iš, – tada pasakiau pranašo vardą, – kuris šiuo metu žemėje turi visus kunigystės raktus, aš suteikiu užantspaudavimo galią“, – tada pasakiau to vyro vardą ir pavadinimą šventyklos, kurioje jis tarnaus užantspauduotoju.
Jo skruostais riedėjo ašaros. Mačiau, kad ir jo žmona verkė. Palaukiau, kol jie nusiramins. Ji pakilo ir žengė link manęs. Žvilgtelėjo į mane ir droviai tarė, kad esanti ir laiminga, ir liūdna. Ji pasakė, kad jai labai patikdavo į šventyklą eiti su savo vyru, bet dabar jautėsi neverta eiti su juo, nes Dievas jam parinko tokią šlovingą ir šventą atsakomybę. Ji paaiškino, kad jaučiasi neverta būti jo šventyklos porininke todėl, kad nemoka nei skaityti, nei rašyti.
Aš ją patikinau, kad jos vyras bus pagerbtas jos buvimu šventykloje dėl jos nepaprastos dvasinės galios. Nors ir nelabai gerai supratau jos gimtąją kalbą, bet stengiausi paaiškinti, kad Dievas jai yra apreiškęs daug daugiau dalykų, nei gali suteikti žemiškasis išsilavinimas.
Dėl Dvasios dovanos ji žinojo, kad Dievas jos mylimam vyrui per Savo pranašą suteikė dievišką atsakomybę. Ji pati žinojo, kad raktus tai užantspaudavimo galiai suteikti turėjo žmogus, kurio ji niekada nebuvo mačiusi, tačiau ji pati žinojo, kad jis yra gyvasis Dievo pranašas. Ji pati žinojo, be jokio gyvo liudininko pagalbos, kad tas pranašas meldėsi dėl jos vyro. Ji pati žinojo, kad pašaukė Dievas.
Ji taip pat žinojo, kad apeigomis, kurias atliks jos vyras, žmonės bus surišami amžinybei celestialinėje karalystėje. Jos širdis ir protas gavo patvirtinimą, kad Petrui suteiktas pažadas vis dar yra šioje Bažnyčioje: „Ką tik suriši žemėje, bus surišta danguje.“5 Ji pati tai žinojo per apreiškimą iš Dievo.
Sugrįžkime ten, kur pradėjome. „Šioje Bažnyčioje apreiškimas tęsiasi: pranašas jį gauna Bažnyčiai; prezidentas – savo kuolui, misijai ar kvorumui; vyskupas – savo apylinkei; tėvas – savo šeimai; asmuo – asmeniškai sau.“6
Liudiju jums, kad tai tiesa. Dangiškas Tėvas girdi jūsų maldas. Jis myli jus. Jis žino jūsų vardą. Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus ir mūsų Išpirkėjas. Jis myli jus taip, kad negalite to suvokti.
Per Šventąją Dvasią Dievas Savo vaikams išlieja apreiškimus. Jis kalba Savo pranašui žemėje, o šiandien juo yra Tomas S. Monsonas. Liudiju, kad jis turi ir naudojasi visais žemėje esančiais kunigystės raktais.
Meldžiu, kad šioje konferencijoje klausydamiesi žodžių tų, kuriuos Dievas išsirinko kalbėti Jo vardu, gautumėte tokį patvirtinantį apreiškimą, kokio jums reikia, kad rastumėte kelią atgal į namus ir su užantspauduota šeima per amžius gyventumėte kartu su Juo. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.