Sakramentas – atgaiva sielai

Šerilė A. Esplin

Antroji patarėja Pradinukų organizacijos visuotinėje prezidentūroje

Dvasia gydo ir atgaivina mūsų sielas. Per sakramentą mums žadama, kad „jo Dvasia visada [bus] su [mumis]“.

Kartą merginų grupelė manęs paklausė: „Ką norėtumėt, kad būtumėt žinojusi būdama mūsų amžiaus?“ Jeigu dabar galėčiau atsakyti į tą klausimą, įterpčiau tokią mintį: „Norėčiau, kad būdama jūsų amžiaus, būčiau geriau supratusi sakramento svarbą. Norėčiau, kad būčiau supratusi sakramentą taip, kaip jį apibūdino vyresnysis Džefris R. Holandas. Jis sakė: „Vienas iš neatsiejamų sakramento apeigų kvietimų yra tai, kad jos turi būti išties dvasinis patyrimas, šventas bendravimas, atgaiva sielai.“¹

Kaip sakramentas gali „būti išties dvasinis patyrimas, šventas bendravimas, atgaiva sielai“ kiekvieną savaitę?

Sakramentas tampa dvasią stiprinančiu patyrimu, kai įsiklausome į sakramento maldas ir iš naujo įsipareigojame laikytis savo sandorų. Kad tai pasiektume, turime būti pasiryžę priimti Jėzaus Kristaus vardą.² Kalbėdamas apie šį pažadą, prezidentas Henris B. Airingas mokė: „Tai reiškia, kad turime matyti save priklausančius Jam. Savo gyvenime turime iškelti Jį į pirmą vietą ir norėti to, ko Jis nori, o ne to, ko norime mes, ar to, ko pasaulis mus moko norėti.“³

Priimdami sakramentą taip pat sudarome sandorą „visuomet atminti“⁴ Jėzų Kristų. Vakarą prieš nukryžiavimą Kristus sukvietė savo apaštalus ir įsteigė sakramentą. Jis laužė duoną, laimino ją ir sakė: „Imkite, valgykite; tai yra mano kūno, kurį atiduodu kaip išpirką už jus, atminimui.“⁵ Tada jis paėmė vyno taurę, padėkojo, davė savo apaštalams gerti ir tarė: „Tai yra atminimui mano […] kraujo, kuris išliejamas už visus tuos, kurie tikės mano vardą.“⁶

Tiek būdamas tarp nefitų, tiek per savo Bažnyčios sugrąžinimą pastarosiomis dienomis Jis pakartojo, kad turime priimti sakramentą Jo atminimui.⁷

Priimdami sakramentą mes liudijame Dievui, kad visuomet atminsime Jo Sūnų, – ne tik per trumpas sakramento apeigas. Tai reiškia, kad visuomet vadovausimės Gelbėtojo pavyzdžiu ir mokymais, padėsiančiais nukreipti mūsų mintis, pasirinkimus ir poelgius teisinga linkme.⁸

Sakramento malda taip pat mums primena, kad turime „laikytis Jo įsakymų“.⁹

Jėzus sakė: „Jei mane mylite, laikysitės mano įsakymų.“¹⁰ Sakramentas suteikia mums galimybę ištirti savo vidų ir atgręžti savo širdį bei valią į Dievą. Paklusnumas įsakymams suteikia mums Evangelijos galios bei didesnę ramybę ir dvasingumą.

Iš tiesų dvasiniu patyrimu sakramentas tampa, kai jo metu mąstome apie išperkančią ir stiprinančią Gelbėtojo Apmokėjimo galią. Merginų organizacijos vadovė neseniai sužinojo apie galią, kurią gauname, kai stengiamės pamaldžiai priimti sakramentą. Stengdamasi įvykdyti Asmeninio tobulėjimo programos reikalavimą, ji užsibrėžė tikslą – dėmesį sutelkti į sakramento giesmių ir maldų žodžius.

Kas savaitę per sakramentą ji įvertindavo savo pastangas. Ji prisimindavo padarytas klaidas ir pasižadėdavo dar labiau pasistengti ateinančią savaitę. Ji buvo dėkinga, kad galėjo ištaisyti savo klaidas ir vėl apsivalyti. Prisimindama šį potyrį, ji sakė: „Aš naudojausi Apmokėjimo dalimi, susijusia su atgaila.“

Vieną sekmadienį, įvertinusi savo pastangas, ji nuliūdo ir ją užliejo pesimizmo banga. Ji matė, jog, savaitė po savaitės, kartoja tas pačias klaidas. Tačiau tuomet ji pajuto Dvasios balsą, mokantį, kad ji nesiremia labai svarbia Apmokėjimo dalimi, t. y. stiprinančia Kristaus galia. Ji buvo pamiršusi visus atvejus, kai Gelbėtojas jai padėjo būti tokia, kokia turi būti, ir tarnauti daugiau, negu tai leidžia jos jėgos.

Turėdama tai omeny ji vėl apmąstė praėjusią savaitę. Ji pasakė: „Mano melancholiją išsklaidė džiaugsmas, nes pastebėjau, kad Gelbėtojas man suteikė daug galimybių ir jėgų. Su dėkingumu pamačiau, kad suvokiau savo vaiko poreikius, kai šie net nebuvo akivaizdūs. Prisiminiau, kad vieną dieną, kai maniau, jog visai neturiu laiko, galėjau pastiprinti savo draugę. Situacijoje, kai dažnai prarasdavau kantrybę, sugebėjau pasielgti priešingai.“

Ji baigė sakydama: „Dėkodama Dievui už Gelbėtojo stiprinančią galią mano gyvenime, pajutau daugiau optimizmo dėl savo atgailos proceso ir į ateinančią savaitę žvelgiau su nauja viltimi.

Vyresnysis Melvinas J. Balardas mokė, kaip sakramentas gali tapti gydančia ir apvalančia patirtimi. Jis sakė:

„Kuris iš mūsų nuo šabo iki šabo nesužalojame savo sielos žodžiu, mintimi ar poelgiu? Mes pasielgiame taip, kad tenka gailėtis ir trokšti atleidimo. […] Atleidimą galime gauti, jeigu […] atgailausime dėl savo nuodėmių, nueisime pas tuos, kuriems nusidėjome ar prasižengėme, ir gausime jų atleidimą, o tada sugrįšime prie sakramento stalo, kur, jeigu nuoširdžiai atgailavome ir pasiruošėme, mums bus atleista, ir mūsų siela pagis.

Liudiju, – sakė vyresnysis Balardas, – kad pateikiant sakramentą vyrauja dvasia, šildanti sielą nuo galvos iki pirštų galiukų; galima jausti, kaip sielos žaizdos užsitraukia ir nuo mūsų pečių paimama sunki našta. Sielą užlieja paguoda ir laimė, sielą, kuri verta ir tikrai trokšta paragauti dvasinio maisto.“¹¹

Mūsų žaizdotos sielos pagyja ir atgaivinamos ne vien dėl to, kad duona ir vanduo mums primena Gelbėtojo kūno ir kraujo auką, bet ir dėl to, kad šie simboliai mums primena, jog Jis visuomet bus mūsų „gyvybės duona“¹² ir „gyvasis vanduo“¹³.

Padalinęs sakramentą nefitams Jėzus tarė:

„Tas, kuris valgo šitą duoną, valgo mano kūno savo sielai; ir tas, kuris geria šito vyno, geria mano kraujo savo sielai; ir jo siela niekada nealks ir netrokš, bet bus pripildyta.

Dabar, kada visa minia suvalgė ir išgėrė, štai, jie buvo pripildyti Dvasios.“¹⁴

Šiais žodžiais Kristus mus moko, kad Dvasia gydo ir atgaivina mūsų sielas. Per sakramentą mums žadama, kad „jo Dvasia visada [bus] su [mumis]“¹⁵.

Priimdama sakramentą kartais įsivaizduoju paveikslą, kuriame pavaizduotas prisikėlęs Gelbėtojas ištiestomis rankomis, lyg jis būtų pasiruošęs meiliai priimti mus į savo glėbį. Man labai patinka šis paveikslas. Kai galvoju apie jį per sakramentą, mano siela nudžiunga ir, atrodo, galiu girdėti Gelbėtojo žodžius: „Štai, mano gailestingumo ranka ištiesta į jus, ir kiekvieną ateinantį aš priimsiu; ir palaiminti tie, kas ateina pas mane.“¹⁶

Ruošianti, laiminanti ir dalinanti sakramentą Aarono kunigija atstovauja pačiam Gelbėtojui. Kai kunigystę turintis asmuo ištiesia savo ranką, kad paduotų sakramento simbolius, galima sakyti, kad pats Gelbėtojas tiesia mums savo gailestingumo ranką kviesdamas mus pasinaudoti dėl Jo apmokančios aukos prieinamomis brangiomis Jo meilės dovanomis – atgailos, atleidimo, paguodos ir vilties dovanomis.¹⁷

Kuo daugiau mąstome apie sakramento svarbą, tuo šventesnis ir prasmingesnis jis mums tampa. Štai ką 96-erių metų tėvas pasakė savo sūnui paklaustas: „Tėti, kodėl eini į bažnyčią? Juk negali nei matyti, nei girdėti ir net vaikščioti tau sunku. Kodėl eini į bažnyčią?“ Tėvas atsakė: „Dėl sakramento. Einu priimti sakramentą.“

Kviečiu kiekvieną iš mūsų į sakramento susirinkimą ateiti pasiruošus patirti „išties dvasin[į] patyrim[ą], švent[ą] bendravim[ą], atgaiv[ą] savo sielai“¹⁸.

Žinau, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus gyvas. Esu dėkinga už sakramento teikiamą galimybę pajusti Jų meilę ir pasisotinti Dvasia. Jėzaus Kristaus vardu, amen.