47 skyrius

Džozefas Smitas prašo prezidento pagalbos

(1839 kovas–lapkritis)

Būdamas Liberčio kalėjime, Džozefas Smitas rašė šventiesiems laiškus. Jis prašė juos aprašyti visus gaujos nusikaltimus. Tuos raštus reikėjo siųsti šalies vadovams.

D ir S 123:1, 4, 6

Džozefas prašė šventuosius surašyti susidorojimuose dalyvavusių banditų pavardes, papasakoti, kaip buvo sunaikinti jų namai ir ūkiai.

D ir S 123:1–3

Kartą Džozefas ir keturi jo draugai, lydimi sargybinių, buvo vežami į kitą kalėjimą. Jie nupirko iš sargybinių du arklius. Už vieną arklį jie sumokėjo drabužiais, už kitą pažadėjo sumokėti vėliau.

Vieną naktį keturi sargybiniai pasigėrė ir užmigo. Vienas sargybinis padėjo Džozefui ir jo draugams pabėgti.

Džozefas ir jo draugai pakaitomis jojo ant arklių. Jie atvyko į Kvinsį Ilinojujaus valstijoje. Kelionė truko dešimt dienų.

Džozefas ir jo draugai susirado savo šeimas. Jis buvo neapsakomai laimingi, galėdami vėl būti drauge.

Šventieji norėjo surasti vietą Ilinojuje, kur galima būtų pastatyti miestą. Jie nusipirko žemės prie Misisipės upės. Žemė buvo drėgna ir dumblėta. Džozefas ir jo draugai persikėlė ten. Jie sunkiai dirbo, sausindami žemę. Šventieji pasistatė namus ir pasodino sodus. Jie pastatė gražų miestą. Miestą pavadino Navū. Navū reiškia „puiki vieta“.

Vėliau Džozefas Smitas nuvyko pas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą. Džozefas papasakojo prezidentui apie Misurio gaujas. Jis papasakojo, kaip banditai sudegino šventųjų namus ir išvogė gyvulius.

Džozefas papasakojo, kad šventieji buvo žudomi, metami į kalėjimus. Jis parodė prezidentui, ką parašė šventieji. Džozefas pasakė, kad Misurio vadovai jiems nepadėjo. Jis paprašė prezidento padėti šventiesiems ir nubausti jų priešus.

Prezidentas atsakė žinąs, kad šventieji daug kentėjo. Bet jis negalįs jiems padėti. Jei jis jiems padės, supyks Misurio žmonės.

Džozefas nusiminė, nesulaukęs prezidento pagalbos šventiesiems. Tik Dangiškasis Tėvas galėjo jiems padėti.