“62 skyrius: Pionieriai keliauja į Didžiojo Druskingojo ežero slėnį: 1846 birželis–1847 liepa,” Doktrinos ir Sandorų istorijos (2002), 224–29
“62 skyrius,” Doktrinos ir Sandorų istorijos, 224–29
62 skyrius
Pionieriai keliauja į Didžiojo Druskingojo ežero slėnį
(1846 birželis–1847 liepa)
Pionieriai vis dar tebegyveno Kaunsel Blafse. Kelionei jiems reikėjo daug stiprių vyrų. Dauguma jaunų vyrų iškeliavo su Mormonų batalionu, todėl pionieriai nusprendė nekeliauti į Uolėtuosius kalnus iki pavasario.
Indėnai leido šventiesiems užimti šiek tiek žemės kitoje upės pusėje. Ten šventieji pastatė miestelį, kurį pavadino Vinter Kvortersu. Jie nutiesė gatves ir pastatė namus. Kiti būstai buvo įrengti kalnų šlaituose, olose. Pionieriai augino javus.
Brigamas Jangas padalino miestelį į apylinkes. Jis išrinko vyskupus. Kai kurie indėnai nedavė šventiesiems ramybės. Gindamiesi nuo jų, pionieriai apjuosė miestelį siena.
Kol pionieriai buvo Vinter Kvorterse, Brigamas Jangas gavo apreiškimą. Viešpats pamokė, kaip žmonės turi pasiruošti kelionei. Jis nurodė Brigamui Jangui, ką žmonės turi daryti kelionės metu.
Viešpats sakė, kad žmones reikia padalinti į mažas grupeles. Kiekviena grupelė turės savo vadovą. Žmonės turės klausyti vadovų, padėti vieni kitiems, turės rūpintis šeimomis, kuriose nėra tėvo ar motinos.
Kiekviena grupė turės savo vežimus ir maisto. Kiekvienoje grupėje turi būti žmonių, išmanančių, kaip taisyti vežimus, statyti namus, auginti javus ir statyti tiltus.
Viešpats pasakė ir daugiau dalykų, kuriuos turi daryti šventieji. Jie turi laikytis jo įsakymų. Jie turi laikytis pažadų vieni kitiems. Negalima blogai kalbėti vienam apie kitą. Šventieji turi būti dori. Jie turi grąžinti pasiskolintus ar rastus daiktus.
Viešpats norėjo, kad pionieriai būtų laimingi. Jis liepė jiems kartu dainuoti ir šokti. Jie neturi bijoti. Dievas jiems padės. Viešpats sakė, kad jie turės daug rūpesčių. Bet tie rūpesčiai padarys juos geresniais žmonėmis. Jie bus palaiminti.
Brigamas Jangas darė tai, ką įsakė Viešpats. Jis padalino žmones į mažas grupeles. Kiekviena grupelė turėjo visko, ko reikėjo, kad būtų galima pastatyti miestą kalnuose.
Šventieji susirinko į konferenciją. Brigamas Jangas išrinko grupę, kuri turėjo iškeliauti pirmoji. Joje buvo 143 vyrai, trys moterys ir du vaikai. Kitą dieną pirmoji grupė išvyko iš Vinter Kvorterso.
Kelyje kiekvienas turėjo savo darbą. Moterys prižiūrėjo vaikus. Jos virė maistą. Vyrai turėjo šautuvus žmonėms ir gyvuliams apginti.
Dienomis pionieriai keliaudavo, o vakarais apsistodavo nakčiai, sustatydami vežimus ratu. Žmonės ir gyvuliai būdavo rato viduryje. Jie susikurdavo laužus ir virdavo valgį.
Jie šokdavo ir dainuodavo. Viena daina vadinosi „Šventieji, šen“. Tai pakeldavo žmonėms nuotaiką.
Vienas šventasis sutrimituodavo, kai būdavo metas eiti miegoti. Šventieji pasimelsdavo ir suguldavo.
Pionieriai keliavo ilgą kelią per lygumas. Jie keliavo keturis mėnesius. Pakeliui sutikdavo žmonių. Tarp jų buvo ir medžiotojų. Jie patardavo Brigamui Jangui neiti į Uolėtuosius kalnus. Jie sakė, kad javai ten neaugs.
Kiti žmonės patardavo Brigamui Jangui keliauti į Kaliforniją. Bet Brigamas Jangas atsakydavo, kad Viešpats nurodė šventiesiems, kur reikia eiti. Jis klausė Viešpačio.
Pagaliau pionieriai pasiekė kalnus. Keliauti per juos buvo sunku.
Brigamas Jangas susirgo. Jis negalėjo greitai eiti. Jis išrinko kelis vyrus eiti priekyje. Brigamas liepė jiems keliauti į Didžiojo Druskingojo ežero slėnį. Jie turi pradėti sėti javus.
Vyrai persikėlė su vežimais per kalnus. Jie nusileido į slėnį ir apsistojo prie upės.
Jie meldėsi Viešpačiui, prašydami, kad jis palaimintų sėklas, o po to pasėjo javus.
Kitą dieną slėnį pasiekė ir Brigamas Jangas su pionieriais. Brigamas Jangas pažvelgė į jį nuo savo vežimo. Jis žinojo, kad tai ta viena, kurioje Viešpats nurodė šventiesiems apsigyventi. Brigamas Jangas pasakė: „Tai ta vieta. Pirmyn!“ Šventieji nusileido su vežimais į slėnį. Buvo 1847 metų liepos 24 diena.