“27 skyrius: Pranašo Džozefo Smito darbas: 1832 kovas,” Doktrinos ir Sandorų istorijos (2002), 104–7
“27 skyrius,” Doktrinos ir Sandorų istorijos, 104–7
27 skyrius
Pranašo Džozefo Smito darbas
(1832 kovas)
Džozefui Smitui ir jo žmonai Emai gimė dvynukai. Kūdikiai susirgo ir mirė. Džozefo draugams taip pat gimė dvynukai, bet mirė jų motina. Džozefas ir Ema įvaikino kūdikius ir rūpinosi jais.
Jėzus liepė Džozefui skaityti Bibliją. Žmonės buvo pakeitę Biblijoje kai kuriuos žodžius. Jėzus pasakė Džozefui teisingus Biblijos žodžius. Sidnis Rigdonas padėjo Džozefui užrašyti žodžius, kuriuos Jėzus norėjo įtraukti į Bibliją.
Džozefas Smitas nesuprato kai kurių Biblijos vietų. Jis uždavė Dievui klausimų. Viešpats Jėzus Kristus atsakė. Džozefas užrašė atsakymus, kad juos galėtų perskaityti šventieji.
Jėzus buvo patenkintas Džozefo darbu. Džozefas buvo didis pranašas. Tačiau Šėtonas nebuvo patenkintas. Jis norėjo nutraukti Džozefo darbą. Šėtonas norėjo, kad žmonės pyktų ant Džozefo.
Vieną vakarą prie Džozefo namų atėjo įtūžusių žmonių gauja. Jie išlaužė duris ir įsiveržė į vidų. Džozefas laikė rankose vieną iš mažylių. Kūdikis sunkiai sirgo.
Piktieji žmonės pačiupo Džozefą. Kūdikis liko vienas. Vėliau jis mirė. Šaltą žiemos naktį nedorėliai ištempė Džozefą lauk. Jie jį smaugė.
Vieni banditai norėjo Džozefą sumušti, kiti – visai užmušti. Jie norėjo sugirdyti jam nuodų, išmušė dantį. Nuodai jį apdegino.
Žmonės nuplėšė nuo Džozefo drabužius ir ištepė jį degutu. Paskui išvoliojo plunksnose. Plunksnos prilipo prie deguto.
Po to banditai išsislapstė. Jie manė, kad Džozefas mirs. Džozefas pabandė atsistoti, bet nepajėgė. Jis kiek pailsėjo. Paskui nušliaužė link namo.
Džozefo draugai nuvalė nuo jo degutą. Buvo sunku jį nutrinti. Oda buvo nudeginta ir skaudėjo.
Džozefas Smitas neleido, kad gauja sustabdytų jo darbą. Kita diena buvo sekmadienis. Džozefas atėjo į bažnyčią. Kai kurie banditai taip pat atėjo į bažnyčios susirinkimą. Jie nustebo, pamatę Džozefą. Susirinkime jis pasakė kalbą. Šėtonui nepavyko sustabdyti pranašo darbo.