„19 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga. Mirusiųjų išpirkimas“, Sugrąžinimo pagrindai. Medžiaga mokytojui (2019)
„19 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga“, Sugrąžinimo pagrindai. Medžiaga mokytojui
19 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga
Mirusiųjų išpirkimas
Pagalvokite apie atvejį, kai kas nors už jus padarė tai, ko patys negalėjote padaryti. Ką jautėte tam žmogui? Studijuodami apmąstykite, ką jūsų mirę artimieji jums jaučia, kai už juos padarote tai, ko jie negali padaryti patys, – atliekate jų išgelbėjimui būtinas apeigas.
1 dalis
Kas nutinka tiems, kurie mirė nepažinę Evangelijos?
Pastaba. Užuot skaitę pamokos pirmąją dalį, galite pasižiūrėti šį filmuką, o po to apmąstyti šios dalies pabaigoje pateiktus klausimus.
Septyniolikmečiui Džozefui Smitui iš skausmo plyšo širdis, kai netikėtai mirė jo brolis Alvinas, kurį jis be galo mylėjo ir kuriuo žavėjosi. Smitų šeima „paprašė Palmyroje, Niujorko valst., tarnaujantį presbiterionų dvasininką patarnauti laidotuvėse. Kadangi Alvinas nebuvo to dvasininko parapijietis, dvasiškis savo pamoksle pareiškė, kad Alvinas negali būti išgelbėtas. Viljamas Smitas, jaunesnis Džozefo brolis, pasakojo: „[Dvasininkas] … labai stipriai pabrėžė, kad [Alvinas] nuėjo į pragarą“, nes nebuvo pakrikštytas (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 387).
Dvasininko komentaras apie Alvino mirtį galbūt nuskambėjo griežtai. Visgi jo mokymas buvo paremtas tiesa, jog visi žmonės, kad būtų išgelbėti, turi priimti Kristų ir būti pakrikštyti (žr. Jono 3:5).
1836 m. sausį, praėjus daugiau nei 12 metų po Alvino mirties, pranašas Džozefas Smitas drauge su savo tėvu ir kitais Bažnyčios vadovais susirinko aukštutiniame beveik užbaigtos Kertlando šventyklos kambaryje. Per šį susirinkimą pranašas Džozefas Smitas gavo apreiškimą, bylojantį apie ateitį, kuris dabar užrašytas Doktrinos ir Sandorų 137 skyriuje.
Studijuokite ruošdamiesi pamokai
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 137:1, 5–8.
Džozefas stebėjosi matydamas savo brolį Alviną celestialinėje karalystėje, nes Alvinas buvo nepakrikštytas. Po ketverių metų, 1840 m. rugpjūtį, pranašas pradėjo mokyti šventuosius krikšto už mirusiuosius doktrinos. Apaštalas Paulius šios doktrinos mokė Naujojo Testamento laikais, prieš Viešpačiui sugrąžinant ją mūsų laikais (žr. 1 Korintiečiams 15:29).
Laiške savo vyrui Vilatė Kimbol rašė apie šventųjų džiaugsmą išgirdus šią ką tik sugrąžintą doktriną:
Prezidentas Smitas kalbėjo nauja ir šlovinga tema. […] Jis sako, kad tai šios Bažnyčios privilegija krikštytis už artimuosius, kurie numirė prieš pasirodant šiai Evangelijai. […] Tokiu būdu veikiame kaip jų įgaliotiniai ir suteikiame jiems galimybę būti prikeltiems per pirmąjį prisikėlimą. Jis sakė, kad kalėjime jie bus mokomi Evangelijos. […] Nuo tada, kai šis nurodymas buvo paskelbtas, vandenys čia nuolat judinami. Per konferenciją upėje kartais buvo krikštijama nuo aštuonių iki dešimties vyresniųjų vienu metu. […] Argi tai ne šlovinga doktrina? (Vilate Kimball, iš Janiece Johnson and Jennifer Reeder, The Witness of Women: Firsthand Experiences and Testimonies from the Restoration [2016], 181)
Smitų šeima neabejotinai pajuto didį džiaugsmą, kai Hairumas buvo pakrikštytas už savo brolį Alviną.
Ruošdamiesi pamokai apmąstykite
Kodėl, jūsų manymu, mirusiųjų išpirkimas yra tokia „šlovinga doktrina“? Ką iš šios doktrinos sužinome apie Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus būdą ir troškimus?
Kitais metais, 1841-aisiais, Viešpats pareiškė, kad „ši apeiga priklauso mano namams“ ir po to, kai bus paruošta šventyklos krikštykla, šventieji turės liautis krikštus už mirusiuosius atlikinėti upėje (žr. Doktrinos ir Sandorų 124:29–34). Džozefas Smitas davė daugiau nurodymų dėl mirusiųjų išpirkimo dviejuose laiškuose, kuriuos jis šventiesiems parašė slapstydamasis dėl melagingų kaltinimų. Šių laiškų turinį rasite Doktrinos ir Sandorų 127 ir 128 skyriuose. Pranašas mokė, jog tam, kad Evangelijos apeigos, pvz., krikštas už mirusiuosius, būtų surišančios tiek žemėje, tiek ir danguje, jos turi būti atliekamos kunigystės įgaliojimu ir deramai įforminamos (žr. Doktrinos ir Sandorų 127:5–7; 128:1–9).
2 dalis
Ką Viešpats apie mirusiųjų išpirkimą apreiškė regėjime prezidentui Džozefui F. Smitui?
Mirus pranašui Džozefui Smitui, Viešpats ir toliau „eilutę po eilutės“ (Doktrinos ir Sandorų 98:12) apreiškė Savo plano išpirkti mirusiuosius tiesas. 1918 m. prezidentas Džozefas F. Smitas matė regėjimą, kuriame buvo apreikštos tiesos apie mirusiųjų išpirkimą. Jo regėjimas užrašytas Doktrinos ir Sandorų 138 skyriuje.
Prezidentas M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo paaiškino, kaip prezidentas Džozefas F. Smitas buvo paruoštas gauti šį nepaprastą regėjimą:
Gyvenime prezidentas Smitas prarado tėvą [būdamas penkerių], motiną [būdamas trylikos], vieną brolį, dvi seseris, dvi žmonas ir trylika vaikų. Jis gerai žinojo, ką reiškia sielvartauti ir prarasti mylimus žmones. […]
[1918] metai jam buvo ypač skausmingi. Jis sielvartavo dėl žuvusiųjų Pirmajame pasauliniame kare, kurių jau buvo daugiau nei 20 milijonų. Be to, pasaulyje plito gripo pandemija, kuri nusinešė apie 100 milijonų žmonių gyvybių.
Tais metais prezidentas Smitas taip pat prarado […] tris brangius šeimos narius. Jo pirmagimis sūnus ir mano senelis, vyresnysis Hairumas Mekas Smitas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, staiga mirė dėl plyšusio apendicito.
Prezidentas Smitas rašė: „Negaliu kalbėti – [be žado] iš sielvarto! […] Mano širdis sudaužyta, vos beplaka! […] Ak! Aš mylėjau jį! […] Iš pačių sielos gelmių aš dėkoju Dievui už jį! Bet… Ak! Man reikia jo! Mums visiems jo reikia! Jis buvo toks naudingas Bažnyčiai. […] O dabar […]. Ak! Ką galiu padaryti? […] Ak! Dieve, padėk man! […]“
Ir taip, 1918 m. spalio 3 d., patyręs daug sielvarto dėl milijonų, žuvusių pasaulyje dėl karo ir ligų, taip pat dėl savo šeimos narių mirčių, prezidentas Smitas gavo tą dangišką apreiškimą, žinomą kaip „regėjimas apie mirusiųjų išpirkimą“. (M. Raselas Balardas, Regėjimas apie mirusiųjų išpirkimą, 2018 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga)
Džozefas F. Smitas dievišką regėjimą gavo apmąstydamas Gelbėtojo apmokančiąją auką ir skaitydamas apaštalo Petro žodžius apie Jėzaus tarnystę dvasių pasaulyje po to, kai Jis buvo nukryžiuotas (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:1–11).
Prezidentas Džozefas F. Smitas su savo sūnumi Hairumu ir anūku Džozefu.
Studijuokite ruošdamiesi pamokai
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 138:30, 33–34, 57. Galite pasižymėti, ko Viešpats mokė prezidentą Smitą apie tai, kaip Evangelija buvo skelbiama dvasių pasaulyje.
Kitomis aplinkybėmis prezidentas Smitas mokė, kad ištikimos moterys taip pat gauna pašaukimą skelbti Evangeliją dvasių pasaulyje (žr. Gospel Doctrine, 5th ed. [1939], 461).
3 dalis
Kaip dalyvavimas mirusiųjų išpirkimo darbe padeda man artintis prie Gelbėtojo?
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
Prezidentas Gordonas B. Hinklis yra pasakęs: „Manau, kad vikarinis darbas už mirusiuosius primena vikarinę Gelbėtojo auką labiau, nei koks kitas man žinomas darbas. […]“ [“Excerpts from Recent Addresses of President Gordon B. Hinckley,” Ensign, Jan. 1998, 73]
Mūsų troškimas išpirkti mirusiuosius ir tam pasišventimui skiriamas laikas ir pastangos, be viso kito, yra ir mūsų liudijimo apie Jėzų Kristų išraiška. Tai toks galingas pareiškimas, kokį tik galime pateikti apie Jo dieviškas savybes ir misiją. […]
Nustatę savo protėvius ir atlikę už juos išgelbėjimo apeigas, kurių jie patys negalėjo atlikti, paliudijame, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra beribis. (D. Todd Christofferson, “The Redemption of the Dead and the Testimony of Jesus,” Ensign, Nov. 2000, 10)
Ruošdamiesi pamokai apmąstykite ir aptarkite
Kodėl dalyvavimas šventyklos darbe mirusiesiems išpirkti yra jūsų liudijimo apie Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą išraiška?
Jeigu galite, paprašykite šeimos nario arba draugo papasakoti apie savo patirtį dirbant šeimos istorijos darbą. Paklauskite, kaip pradėti arba kaip veiksmingiau atlikti šeimos istorijos darbą. Į pamoką ateikite pasiruošę pasidalyti tuo, ką sužinojote.