Brigamas Jangas žvelgia į šventuosius, paliekančius Navū.

25 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga

Tęstinumas Prezidentūroje ir kelionė į Vakarus

Paskelbus apie Džozefo ir Hairumo Smitų mirtį, vienas laikraštis padarė išvadą: „Ir taip baigiasi mormonizmas“ (Weekly Herald, July 13, 1844, 220). Mirus pranašui Džozefui, daugelis stebinčių iš šalies manė, kad Bažnyčia sugrius. Patys Bažnyčios nariai nežinojo, kas jiems vadovaus. Studijuodami šios pamokos medžiagą atkreipkite dėmesį į tai, kaip po pranašo mirties Viešpats nesiliauja vadovavęs Savo Bažnyčiai.

1 dalis

Kas vadovauja Viešpaties Bažnyčiai, mirus pranašui?

Atlikite vieną iš toliau pateiktų šios dalies užduočių:

1. Pažiūrėkite vaizdo įrašą „The Succession Crisis after Joseph Smith’s Murder“ (liet. „Tęstinumo krizė po Džozefo Smito nužudymo“) (8:03) ir atlikite apmąstymui skirtą užduotį, kurią rasite šios dalies pabaigoje.

2. Išstudijuokite toliau pateiktą medžiagą, o tada atlikite apmąstymui skirtą užduotį.

Mirus Džozefui ir Hairumui Smitams, Navū užvaldė slogi nuotaika. Tuo sąmyšio metu keletas žmonių tvirtino, kad turi teisę vadovauti Bažnyčiai. Vienas iš tų žmonių buvo Sidnis Rigdonas.

Kai mirė Džozefas, Brigamas Jangas ir kiti apaštalai tarnavo misijoje Jungtinių Valstijų rytuose. Brigamas Jangas laiško, kuriame buvo aprašytas Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymas, negavo iki 1844 m. liepos 16 d.

Perskaitęs laišką, Brigamas pasijuto taip, tarsi sprogtų jo galva. Jis niekada nebuvo jautęs tokios nevilties.

Jo mintys bemat nukrypo į kunigystę. Džozefas turėjo visus raktus, būtinus suteikti šventiesiems endaumentą ir užantspauduoti juos amžinybei. Be tų raktų Viešpaties darbas negalėjo tęstis. Akimirką Brigamas baiminosi, kad Džozefas tuos raktus pasiėmė su savimi į kapą.

Tada per staigų apreiškimą Brigamas prisiminė, kad Džozefas tuos raktus suteikė Dvylikai Apaštalų. Smarkiai pliaukštelėjęs sau per kelius, Brigamas tarė: „Karalystės raktai yra čia, su bažnyčia.“ (Saints: The Story of the Church of Jesus Christ in the Latter Days, vol. 1, The Standard of Truth, 1815–1846 [2018], 559)

1844 m. rugpjūčio 7 d. Dvylika ir kiti Bažnyčios vadovai susirinko į tarybą. Per šį susirinkimą Sidnis Rigdonas, tuo metu jau nelojalus Bažnyčiai, remdamasis tuo, kad kadaise buvo pašauktas ir įšventintas būti Džozefo Smito atstovu (žr. Doktrinos ir Sandorų 100:9), tvirtino, kad jo pareiga buvo „prižiūrėti, kad bažnyčiai būtų tinkamai vadovaujama“ (iš History, 1838–1856 [Manuscript History of the Church], volume F-1, 295, josephsmithpapers.org).

Sidniui baigus savo kalbą, Brigamas Jangas pareiškė:

Džozefas ant [Dvylikos Apaštalų] galvų perdavė visus apaštalystei priklausančius raktus ir galias, kurias jis turėjo iki tol, kol buvo paimtas. (Brigham Young, in History, 1838–1856, volume F-1, 296, josephsmithpapers.org)

Kitą dieną šventieji Navū mieste susirinko, kad išklausytų Sidnio Rigdono argumentus, kodėl jis turėtų būti vadovas. Po jo kalbos trumpai pasisakė Brigamas Jangas teigdamas, kad kol kas Bažnyčiai vadovauja Dvylikos Kvorumo nariai, visi kartu turintys visus kunigystės raktus, sugrąžintus pranašui Džozefui Smitui.

Klausydamasi Brigamo, Emilė Hoit vis žvilgtelėdavo į jį, kad įsitikintų, jog tai kalba ne Džozefas. Jo išraiška, mąstymo būdas buvo kaip Džozefo ir net balsas skambėjo kaip Džozefo. […]

Praėjus septyneriems metams Emilė aprašė savo patirtį, kai stebėjo Brigamą, kalbantį šventiesiems, ir paliudijo, koks jis buvo panašus (išvaizda ir balsu) į ant pakylos stovintį Džozefą. Bėgant metams dešimtys šventųjų pritarė jos liudijimui sakydami, kad matė, kaip Džozefo pranašo mantija tądien krito ant Brigamo pečių. (Saints, 1:565–566)

Vilfordas Vudrafas rašė: „Jei nebūčiau savo akimis jo matęs, niekas nebūtų manęs įtikinęs, kad tai nebuvo Džozefas Smitas“ (iš History of the Church, 7:236).

Brigamui Jangui pareiškus, kad Džozefas kunigystės raktus bei galias suteikė Dvylikai, ir paliudijus Šventajai Dvasiai, šventieji suprato Viešpaties valią ir Dvylikos Apaštalų Kvorumą palaikė sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Bažnyčios vadovais.

Ruošdamiesi pamokai apmąstykite

Apmąstykite, kaip Dangiškasis Tėvas apreiškė Savo valią ir meilę šventiesiems parodydamas, kad Brigamas Jangas ir Dvylika turi vadovauti Bažnyčiai. Kaip sužinojote, kad šiandien Bažnyčiai vadovaujantys žmonės yra išrinkti ir pašaukti Dievo?

2 dalis

Kaip Viešpats gali mus vesti, kai ateitis atrodo neaiški?

1846 m. sausį, stiprėjant šventųjų persekiojimui, Dvylika Apaštalų baigė rengti planus palikti Navū ir traukti į vakarus. 1842 m. Džozefas Smitas pranašavo, kad „šventieji ir toliau patirs daug suspaudimų ir bus išvaryti į Uolinius kalnus, […] [ir padės] kurti gyvenvietes ir statyti miestus bei […] [taps] galinga liaudimi Uoliniuose kalnuose“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 496–497).

Brigamas Jangas veda šventuosius iš Navū.

Šventieji, ruošdamiesi palikti Navū, baiginėjo Navū šventyklos statybas. Priartėjus prie statybų pabaigos, tūkstančiai šventųjų dieną ir naktį plūdo į šventyklą, kad gautų endaumento ir užantspaudavimo apeigas. Sesuo Sara Rič pasakojo:

Jei ne toje šventykloje Viešpaties Dvasios mums suteiktas tikėjimas ir pažinimas, mūsų kelionė būtų tarsi šuolis į tamsą. […] Bet mes tikėjome mūsų Dangiškuoju Tėvu ir pasitikėjome Juo jausdami, kad esame Jo išrinkta tauta. (Sarah Rich, in Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society [2011], 30)

Vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kalbėjo apie tuo metu Navū šventykloje buvusius šventuosius.

Navū šventykloje su Viešpačiu sudarytos sandoros jiems tapo apsauga keliaujant į Vakarus, jos tokios tampa ir mums šiandien ir per visą mūsų gyvenimą. (Robert D. Hales, “Temple Blessings,” New Era, Feb. 2014, 4)

Nuožmėjant persekiojimams, šventieji užbaigė savo planus ir pirmasis didelis šventųjų būrys 1846 m. vasarį pradėjo kelionę per Ajovą. Jų laukė žvarbi žiema. Šventieji buvo netinkamai pasiruošę ir neorganizuoti. Pavasarį nuolat lijo, patvino upeliai, kelias buvo dumblinas, todėl šventieji per 131 dieną nukeliavo tik 483 kilometrus. Dėl tokių užlaikymų ir pasibaigusių atsargų Brigamas Jangas sustabdė kelionę ir įkūrė tarpinę stotelę, kurią pavadino Vinter Kvotersu. Iki rudens į Vinter Kvotersą prigužėjo daugiau nei 7000 žmonių.

Dėl prastos mitybos ir atšiaurių sąlygų daugelis sirgo, jų tikėjimas buvo išbandomas. Šios sunkios aplinkybės 1846–1847 m. žiemą pavertė vienu iš sunkiausių Brigamo Jango gyvenimo laikotarpių. Jis jautėsi „tarsi didelės šeimos tėvas su [jį] supančiais vaikais“ ir vėliau pasakojo, kad jį atsakomybės slėgė tarsi „dvidešimt penkios tonos“ (“This Shall Be Our Covenant,” Revelations in Context [2016], 307–308; taip pat žr. Saints: The Story of the Church of Jesus Christ in the Latter Days, vol. 2, No Unhallowed Hand, 1846–1893 [2020], 40–44, 46–51).

Taip slegiamas Brigamas Jangas maldavo Viešpaties pagalbos ir gavo apreiškimą, kuriame buvo „Viešpaties žodis ir valia dėl Izraelio stovyklos jų kelionėse į Vakarus“ (Doktrinos ir Sandorų 136:1). Studijuodami toliau pateiktas šio apreiškimo ištraukas galite pasižymėti Viešpaties nurodymus ir pažadus šventiesiems.

Studijuokite ruošdamiesi pamokai

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 136:2, 8, 10–11, 21–22.

Prezidentas Dalinas H. Ouksas iš Pirmosios Prezidentūros pasidalijo svarbia įžvalga apie apreiškimo, užrašyto Doktrinos ir Sandorų 136 skyriuje, laiką. Jis pasakoja:

Stengiantis gauti apreiškimą svarbiausia yra pasiryžimas daryti viską, kas tavo galioje. Tai reiškia, kad turime tarnauti ir darbuotis.

Norint būti vertiems apreiškimo svarbu, kad nenustotume tarnauti ir darbuotis. Studijuodamas Raštus pastebėjau, kad dauguma apreiškimų Dievo vaikams ateina tada, kai jie imasi darbo, o ne kai sėdi savo komforto zonoje, laukdami, kol Viešpats jiems pasakys, kokį pirmą žingsnį žengti.

Pavyzdžiui, svarbu pažymėti, kad apreiškimas, žinomas kaip „Viešpaties žodis ir valia dėl Izraelio stovyklos“ (Doktrinos ir Sandorų 136:1), nebuvo duotas Navū, kai Dvylikos Kvorumas planavo išėjimą iš Navū; […] ir nebuvo jis duotas vakarinėje Misisipės upės pakrantėje. […] Apreiškimas vesti šventuosius per lygumas buvo duotas 1847 m. sausio 14 dieną, kai šventieji jau buvo nukeliavę trečdalį kelio į slėnius ir kalnus. (Dallin H. Oaks, “In His Own Time, in His Own Way,” Ensign, Aug, 2013, 22, 24)

Minutėlę susimąstykite, kaip ši prezidento Oukso įžvalga galėtų būti pritaikyta jūsų klausimams ir sprendimams, susijusiems su jūsų ateitimi.

1847 m. balandžio pradžioje Brigamas Jangas Vinter Kvotersą paliko su pirmu šventųjų būriu. Per keturis mėnesius jie nukeliavo 1 660 kilometrų ir į Solt Leiko slėnį atvyko 1847 m. liepos 24 dieną. Vilfordas Vudrafas rašė, kad Brigamas Jangas, pamatęs slėnį, „keliom minutėm buvo pagautas regėjime. […] Regėjimui pasibaigus jis pasakė: „Pakanka. Tai ta vieta. Važiuokite pirmyn“ (iš Teachings of Presidents of the Church: Wilford Woodruff [2004], 146). Spalį Jutoje jau buvo įsikūrę maždaug 1 700 šventųjų. Tačiau maždaug 10 000 kitų tebegyveno palei Misūrio upės krantus Ajovoje ir Nebraskoje ir per ateinančius penkerius metus nukeliaus į vakarus. (žr. “Sustaining a New First Presidency in 1847,” ChurchofJesusChrist.org).

Daugiau nei trejus metus, neturint Pirmosios Prezidentūros, Bažnyčiai vadovavo Dvylika Apaštalų. 1847 m. gruodį apaštalai susitiko Kaunsil Blafse, Ajovoje, kur tebegyveno daug šventųjų. Jie susirinko mažame rąstiniame namelyje, kad aptartų Pirmosios Prezidentūros reorganizaciją. „Dalyvaujantieji pajuto didžiulį Šventosios Dvasios antplūdį“ ir Dvylika vienbalsiai Brigamą Jangą, vyriausiąjį apaštalą, palaikė Bažnyčios prezidentu (Autobiography of Bathsheba W. Smith, 12, Church History Library, Salt Lake City; rašyba taisyta; taip pat žr. Saints, 2:87–89, 92–95).

Ruošdamiesi pamokai apmąstykite

Pagalvokite, kaip Viešpats vedė šventuosius šiems keliaujant į Solt Leiko slėnį. Kaip jūs savo gyvenime jautėte Viešpaties vedimą? Kas jums padėtų susitelkti į tai, kaip gauti daugiau nurodymų iš Viešpaties?

Norite daugiau? (Pasirinktinai)

Ką Viešpats patarė ir pažadėjo šventiesiems, besiruošiantiems migruoti į vakarus?

Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 136 skyrių, kad daugiau sužinotumėte apie tai, kaip Viešpats subūrė šventuosius ir jiems vadovavo emigruojant į Solt Leiko slėnį.

Kaip šventyklos apeigos ir sandoros padeda mane sustiprinti?

Pažiūrėkite filmuką „Endowed with Power“ (liet. „Apdovanoti galia“) (12:17), kuriame rodoma apie nuoširdžių šventųjų troškimą gauti šventyklos palaiminimus prieš paliekant Navū.