„22 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga. Daugpatystė“, Sugrąžinimo pagrindai. Medžiaga mokytojui (2019)
„22 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga“, Sugrąžinimo pagrindai. Medžiaga mokytojui
22 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga
Daugpatystė
Viešpats mokė Abraomą, kad vienas iš šio mirtingojo gyvenimo tikslų yra „išmėgin[ti]“ Dievo vaikus, „pamatyt[i], ar jie darys viską, ką Viešpats, jų Dievas, jiems įsakys“ (Abraomo 3:25). Kai kurių Dievo įsakymų gali būti sunku laikytis, ypač jei jie prieštarauja kultūrinėms normoms arba mūsų pačių lūkesčiams. Studijuodami, apmąstykite, ko galite pasimokyti iš nepaprasto pranašo Džozefo Smito bei pirmųjų šventųjų tikėjimo ir paklusnumo Viešpaties įsakymui praktikuoti daugpatystę.
1 dalis
Kodėl pranašas Džozefas Smitas ir daugelis kitų pirmųjų šventųjų praktikavo daugpatystę?
1831 m. pradžioje, kai Džozefas Smitas ruošė įkvėptą Senojo Testamento vertimą, jis meldėsi norėdamas suprasti, kodėl kai kurie pranašai ir Izraelio karaliai senovėje praktikavo daugpatystę (žr. Doktrinos ir Sandorų 132 skyriaus įvadą ir 1 eilutę). Viešpats pranašui davė apreiškimą.
Studijuokite ruošdamiesi pamokai
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 132:34–37.
37 eilutėje žodžiu sugulovė vadinama moteris, kuri Senojo Testamento laikais buvo teisiškai susituokusi su vyru, bet turėjo už žmoną žemesnį socialinį statusą. Sugulovių nebuvo praktikuojant daugpatystę mūsų Evangelijos laikotarpiu.
Kažkada po to, kai Viešpats Džozefui Smitui apreiškė šį daugpatystės principą, Jis pranašui įsakė pagal jį gyventi ir jo mokyti kitus. Nors nesuprantame visų Dievo priežasčių, kodėl buvo pradėta praktikuoti daugpatystę pirmosiomis Bažnyčios dienomis, jos įvedimas buvo „visko“ atstatymo pastarosiomis dienomis dalis (Doktrinos ir Sandorų 132:40, 45; taip pat žr. Apaštalų darbų 3:19–21).
2 dalis
Ką žinome apie pranašo Džozefo Smito patirtį praktikuojant daugpatystę?
Džozefo Smito artimieji pasakojo, jog jis sakė, kad per laikotarpį nuo 1834 iki 1842 m. Dievo angelas jam pasirodė tris kartus ir įsakė gyventi pagal daugpatystės principą. „Pavieniai įrodymai leidžia manyti, kad Džozefas Smitas pakluso pirmajam angelo įsakymui 1830-ųjų viduryje Kertlande, Ohajo valst., susituokdamas su Fene Alger, kuri tapo dar viena jo žmona. […] Apie šią santuoką mažai žinoma, nieko nežinoma ir apie Džozefo ir Emos pokalbius dėl Alger. Santuokai su Alger pasibaigus išsiskyrimu, Džozefas, rodės, šį daugpatystės klausimą atidėjo į šalį iki tol, kai Bažnyčia persikėlė į Navū Ilinojaus valst. (“Plural Marriage in Kirtland and Nauvoo,” Gospel Topics, topics.ChurchofJesusChrist.org).
1841 m. pradžioje, paklusdamas Viešpaties įsakymui, pranašas Džozefas Smitas susituokė su kitomis moterimis ir su daugpatystės principu supažindino kelis kitus Bažnyčios narius.
Eliza R. Snou, kuri buvo užantspauduota su pranašu Džozefu Smitu ir vėliau tarnavo antrąja visuotine Paramos bendrijos prezidente, pasakojo:
Pranašas Džozefas […] nusakė, kaip sunkiai jam sekėsi nugalėti auklėjimo ir socialinės tvarkos natūraliai sukeltą pasibjaurėjimą daugpatystės įtvirtinimu. Jis žinojo Dievo balsą – žinojo, kad Visagalis įsakė imtis veiksmų. […] Jis žinojo, kad teks atlaikyti ne vien savo paties prietarus ir išankstinius [įsitikinimus], ir kad jį stebi visas krikščioniškasis pasaulis. Bet Dievas, esantis aukščiau visko, davė įsakymą, kuriam reikėjo paklusti. (Eliza R. Snow, in Biography and Family Record of Lorenzo Snow [1884], 69)
Ruošdamiesi pamokai apmąstykite
Ką pranašo Džozefo Smito pasiryžimas paklusti tokiam sunkiam įsakymui atskleidžia apie jo tikėjimą ir charakterį?
Viena iš priežasčių, kodėl ribotai suprantame Džozefo Smito praktikuotą daugpatystę, yra ta, kad jis ir kiti žmonės, Navū praktikavę daugpatystę, retai ją minėjo metraščiuose. Dauguma daugpatystės detalių buvo konfidencialios, todėl istoriniai šaltiniai neatsako į visus mūsų klausimus.
Iš „Evangelijos temų“ straipsnio apie daugpatystę sužinome:
Tuo laikotarpiu, kai buvo praktikuojama daugpatystė, pastarųjų dienų šventieji skyrė užantspaudavimą laikui ir amžinybei ir užantspaudavimą tik amžinybei. Užantspaudavimas laikui ir amžinybei reiškė įsipareigojimą bei santykius šiame gyvenime, apskritai kalbant, ir galimus lytinius santykius. Vien amžinybei skirti užantspaudavimai reiškė tik kito gyvenimo santykius. […]
Kai kurios su Džozefu Smitu užantspauduotos moterys vėliau liudijo, kad jų santuokos buvo ir laikui, ir amžinybei, o kitos nurodė, kad jų santykiai buvo tik amžinybei.
Dauguma su Džozefu Smitu užantspauduotų moterų, užantspaudavimo metu buvo nuo 20 iki 40 metų amžiaus. Vyriausia iš jų buvo 56-erių metų Fenė Jang. Jauniausioji buvo Helena Mar Kimbol, […] kuri su Džozefu Smitu buvo užantspauduota likus keliems mėnesiams iki jos 15-ojo gimtadienio. Santuoka esant tokio amžiaus nėra priimtina šiais laikais, tačiau seniau tai buvo teisėta, ir kai kurios moterys susituokdavo dar paauglystėje. Helena Mar Kimbol kalbėdama apie savo santuoką su Džozefu sakė, kad jų santuoka buvo tik amžinybei, t. y. tarp jų nebuvo lytinių santykių. […]
Džozefas Smitas buvo užantspauduotas su moterimis, kurios jau buvo ištekėjusios. Nei tos moterys, nei Džozefas daug apie tuos užantspaudavimus nekalbėjo, tačiau kelios iš jų teigė, kad tie užantspaudavimai buvo tik amžinybei. […]
Šią praktiką galima paaiškinti keleriopai. Šie užantspaudavimai galėjo suteikti amžino ryšio galimybę tarp Džozefo šeimos ir kitų šeimų Bažnyčioje. […]
Šiais užantspaudavimais taip pat galima paaiškinti Džozefo nenorą pradėti santuoką, paremtą daugpatystės principu, nes ji jo žmonai Emai sukeltų sielvartą. Gali būti, kad jis manė, jog užantspaudavimas su jau ištekėjusiomis moterimis įvykdys Viešpaties įsakymą ir jam nereikės palaikyti normalių santuokinių santykių. […]
Dar viena galima priežastis: laikotarpiu, kai žmogaus gyvenimo trukmė buvo daug trumpesnė nei šiandien, ištikimos moterys jautė būtinybę būti užantspauduotos kunigystės įgaliojimu. Keletas šių moterų buvo ištekėjusios už Bažnyčiai nepriklausančių asmenų arba buvusių narių ir ne viena vėliau pasakojo, kad jų santuoka buvo nelaiminga. Laikais, kai buvo sunku išsiskirti, šios moterys galėjo manyti, kad užantspaudavimas su Džozefu Smitu joms suteiks palaiminimus, kurių kitaip negautų kitame gyvenime. […]
Po Džozefo mirties daugelis su juo užantspauduotų moterų drauge su šventaisiais persikėlė į Jutą, buvo ištikimos Bažnyčios narės ir gynė tiek daugpatystę, tiek ir Džozefą. (“Plural Marriage in Kirtland and Nauvoo,” topics.ChurchofJesusChrist.org)
3 dalis
Kaip Bažnyčios nariai reagavo į daugpatystės principą?
Daugeliui pirmųjų šventųjų daugpatystė buvo svetimas ir sunkus principas, ir toks būtų dabartiniams Bažnyčios nariams. „Daugelyje pasaulio kraštų daugpatystė buvo socialiai priimtina ir leidžiama įstatymų. Tačiau Jungtinėse Valstijose daugelis manė, kad tokia praktika amorali“ (“The Manifesto and the End of Plural Marriage,” Gospel Topics, topics.ChurchofJesusChrist.org). Įsakymas praktikuoti daugpatystę „buvo vienas iš sunkiausių sugrąžinimo aspektų tiek pačiam Džozefui, tiek ir Bažnyčios nariams. […] Džozefo Smito žmonai Emai tai buvo skausmingas išbandymas. […] Jos nuomonė apie daugpatystę keletą kartų keitėsi, vienu metu ji ją palaikė, o kitu – smerkė (“Plural Marriage in Kirtland and Nauvoo,” topics.ChurchofJesusChrist.org).
Nebuvo tikimasi, kad visi pastarųjų dienų šventieji praktikuos daugpatystę. Kai kurie Bažnyčios nariai, kuriems buvo sunku priimti daugpatystę, buvo palaiminti dvasiniu liudijimu, suteikusiu drąsos ją praktikuoti. Štai dviejų narių išgyvenimų aprašymas:
Brigamas Jangas sakė, kad, sužinojęs apie daugpatystę, „pirmą kartą gyvenime panor[o] atsigulti į kapą“. Jis sakė: „Turėjau be perstojo melstis ir panaudoti tikėjimą. Viešpats man apreiškė šio principo tiesą, ir man to pakako.“ […]
Liusi Voker prisimindama stiprų sukrėtimą, kurį patyrė Džozefui Smitui jai pasiūlius tapti jo žmona, rašė: „Visa savo sielos esybe tam prieštaravau.“ Tačiau po keleto bemiegių naktų, kurias praleido klūpodama ir melsdamasi, ji rado paguodą, kai jos kambarį „užpildė šventa galia“, tarsi „spindinti saulės šviesa“. Ji sakė: „Mano sielą užpildė giedra maloni taika, kurios dar nebuvau patyrusi, […] mano visa esybė prisipildė didžiulės laimės.“
Ne visų patirtys buvo tokios. Kai kurie pastarųjų dienų šventieji atmetė šį daugpatystės principą ir paliko Bažnyčią, o kiti nesutiko ją praktikuoti, tačiau liko ištikimi. Nepaisant to, daugeliui moterų ir vyrų pradinį pasibjaurėjimą ir gėlą pakeitė pastangos, pasiryžimas ir galiausiai šviesa ir ramybė. Šventi išgyvenimai padėjo šventiesiems žengti pirmyn su tikėjimu. (“Plural Marriage in Kirtland and Nauvoo,” topics.ChurchofJesusChrist.org)
Ruošdamiesi pamokai apmąstykite
Kaip šios pirmųjų Bažnyčios narių patirtys galėtų padėti žmogui, kuris svarsto, ar Džozefas Smitas, pradėjęs praktikuoti daugpatystę, veikė kaip įkvėptas Dievo pranašas?
4 dalis
Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje baigėsi daugpatystės praktikavimas?
Netrukus po pranašo Džozefo Smito mirties 1844 m. šventieji migravo į Solt Leiko slėnį Jungtinių Valstijų vakaruose. Ten Bažnyčios nariai galiausiai pradėjo atvirai praktikuoti daugpatystę. Nuo 1860-ųjų iki 1880-ųjų Jungtinių Valstijų vyriausybė išleido įstatymus, draudžiančius tokią praktiką, ir galiausiai už tai nustatė rimtas bausmes asmenims, kurie šiam įstatymui nepaklūsta. Įkalinimas buvo viena iš tų bausmių. Po to, kai prezidentas Vilfordas Vudrafas pasiteiravo Viešpaties ir gavo Jo nurodymus, 1890 m. rugsėjį buvo paruoštas pareiškimas, dabar žinomas kaip manifestas (1 oficialus pareiškimas), kuriuo galiausiai tarp Bažnyčios narių buvo nutraukta daugpatystės praktika.
Paskelbus manifestą, nedidelis Bažnyčios narių skaičius toliau sudarinėjo poligamines santuokas. 1904 m. balandžio visuotinėje konferencijoje prezidentas Džozefas F. Smitas išleido antrąjį manifestą ir paskelbė, „kad visos [poligaminės] santuokos yra draudžiamos ir, jeigu kuris nors Bažnyčios pareigūnas arba narys bandys tokią santuoką patvirtinti arba sudaryti, jis bus […] pašalintas iš Bažnyčios“ (iš Conference Report, Arp. 1904, 75). Tokios taisyklės tebegalioja šiais laikais.
5 dalis
Ar daugpatystė būtina išaukštinimui?
Vyresnysis Markusas B. Nešas iš Septyniasdešimties mokė:
Kai kurie [klaidingai suprasdami Raštus] mano, kad daugpatystė būtina išaukštinimui. […] Tačiau tai neparemta apreiškimais. […] Amžinasis gyvenimas pažadėtas monogaminėms poroms, užantspauduotoms kunigystės įgaliojimu ir besilaikančioms sandoros, – nekeliant jokios papildomos sąlygos ar reikalavimo [žr. Doktrinos ir Sandorų 132:19]. […] Bažnyčia tvirtina, kad monogamija yra Dievo taikomas santuokos standartas, išskyrus atvejus, kai Jis per Savo pranašą įgalioja arba įsako priešingai. Bažnyčia nemoko, kad daugpatystės praktikavimas būtinas išaukštinimui. (“The New and Everlasting Covenant,” Ensign, Dec. 2015, 44, 46)
Vėlgi, nesuprantame visų Dievo priežasčių, dėl kurių Jis ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis įsakė praktikuoti daugpatystę. Tačiau mūsų laikais gyvenantys pastarųjų dienų šventieji gerbia praktikavusiųjų daugpatystę, paklūstant Dievo įsakymui, pasiaukojimą ir pasišventimą.
Užsirašykite kilusias mintis
Remdamiesi tuo, ką sužinojote, atsakykite, kaip tai, kad pirmieji šio Evangelijos laikotarpio šventieji praktikavo daugpatystę, parodo jų tikėjimą, pasitikėjimą ir meilę Viešpačiui?