Visuomet Jį atminti
Vyresnysis DžeritasV. Gongas
Iš Septyniasdešimčių prezidentūros
Nuolankiai liudiju apie Jį ir meldžiuosi, kad visuomet Jį atmintume – visada, visame ir visur, kad ir kur būtume.
Brangūs broliai ir seserys, kai tarnavau Azijoje, žmonės kartais manęs klausdavo: „Vyresnysis Gongai, kiek žmonių gyvena Bažnyčios Azijos krašte?“
Atsakydavau: „Pusė pasaulio gyventojų – 3,6 milijardo žmonių.“
Kažkas paklausė: „Ar sunku prisiminti visų jų vardus?“
Atsiminimas – ir užmiršimas – tai kasdienio gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, kartą mano žmona, visur, kur tik įmanoma, ieškojusi mobiliojo telefono, nutarė paskambinti į jį iš kito telefono. Išgirdusi skambant savo telefoną ji pagalvojo: „Kas galėtų man skambinti? Niekam nedaviau savo numerio!“
Atsiminimas – ir užmiršimas – tai ir mūsų amžinosios kelionės dalis. Laikas, valios laisvė ir atmintis padeda mums mokytis, augti ir stiprėti tikėjimu.
Mėgiamos giesmės žodžiais tariant:
Kas savaitę priimdami sakramentą, sudarome sandorą visada Jį atminti. Remdamiesi beveik keturiais šimtais nuorodų į Raštų eilutes su žodžiu atminti, randame šešis būdus, kaip galime visuomet Jį atminti.
Pirma, visada Jį atminti galime pasitikėdami Jo sandoromis, pažadais ir patikinimais.
Viešpats atmena Savo amžinąsias sandoras – nuo Adomo laikų iki laikų, kai Adomo ainija „priims tiesą ir žvelgs aukštyn, tada Sionė žvelgs žemyn ir visi dangūs virpės iš džiaugsmo, ir žemė drebės iš džiaugsmo.“2
Viešpats atmena Savo pažadus, įskaitant pažadus pasitelkus Mormono Knygą, dar vieną Jėzaus Kristaus testamentą, surinkti išsklaidytą Izraelį, taip pat kiekvienam sielos vertę prisimenančiam nariui ir misionieriui duotus pažadus.3
Viešpats atsimena ir tuo patikina tautas ir liaudis. Šiais bruzdesio ir sumaišties laikais4 „vieni didžiuojasi savo karo vežimais, kiti – savo žirgais, o mes didžiuojamės Viešpaties, savo Dievo, vardu,“5 kuris „rytojun ve[s] ir niekad nepaliau[s].“6 „Sunk[iais] laikai[s]“7 mes „[atmename], kad žlunga ne Dievo darbas, o žmonių darbas.“8
Antra, visada Jį atminti galime su padėka pripažindami Jo ranką savo gyvenime.
Viešpaties ranką savo gyvenime geriausiai matome, žvelgdami praeitin. Kaip sakė krisčionių filosofas Sorenas Kyrkegardas: „Norint suprasti gyvenimą, reikia žiūrėti atgal. Bet [norint] gyventi – reikia žiūrėti pirmyn.“9
Mano mylima mama neseniai atšventė 90-ąjį gimtadienį. Su dėkingumu ji liudijo apie Dievo palaiminimus kiekvienoje svarbioje gyvenimo kryžkelėje. Šeimos istorijos, šeimos tradicijos ir šeiminiai ryšiai padeda mums mėgautis praeities prisiminimais, tuo pačiu klojant pamatą ateičiai ir vilčiai. Kunigystės įgaliojimo linijos ir patriarchaliniai palaiminimai liudija apie per kartas regimą Dievo ranką.
Ar apie save kada nors galvojote kaip apie nuosavą prisiminimų knygą – mąstydami apie tai, ką ir kodėl nutarėte įsiminti?
Pavyzdžiui, būdamas jaunesnis, aš labai norėjau žaisti mokyklos krepšinio komandoje. Treniravausi ir treniravausi. Vieną dieną treneris man parodė į valstijoje žinomą 1 metro 93 centimetrų ūgio centrą ir į valstijoje žinomą 1 metro 88 centimetrų ūgio puolėją ir tarė man: „Galiu tave priimti į šią komandą, bet ko gero niekad nežaisi.“ Pamenu, kaip maloniai jis tada paskatino mane: „Kodėl nepamėginus žaisti futbolą? Tau gerai sektųsi.“ Mano šeima netvėrė džiaugsmu, kai įspyriau pirmąjį įvartį.
Galime prisiminti tuos, kurie atvirai, maloniai, kantriai ir skatindami mums suteikė galimybę ir antrą šansą. Mes taip pat galime tapti tais, kuriuos prisimins kiti, kai jiems labiausiai reikės pagalbos. Su dėkingumu prisimindami kitų pagalbą ir vedančią Dvasios įtaką prisimename Jį. Taip mes skaičiuojame daugybę gautų palaimų ir pamatome, ką padarė Dievas.10
Trečia, visada Jį atminti galime pasitikėdami Viešpaties patikinimu: „Tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu.“11
Deramai atgailaudami, įskaitant nuodėmių išpažinimą ir jų atsisakymą, kai mūsų kaltė yra nušluota, klausiame kartu su Enosu: „Viešpatie, kaip tai padaryta?“ Ir išgirstame atsakymą: „Dėl tavo tikėjimo Kristumi“12 ir Jo kvietimą: „primink man.“13
Kai atgailaujame ir kunigijos vadovai praneša, kad esame verti, mums nebereikia vėl ir vėl išpažinti tų praeities nuodėmių. Būti vertam nereiškia būti tobulam. Dangiškojo Tėvo laimės planas skatina mus nuolankiai ir ramiai žengti gyvenimo keliu, kad vieną dieną taptume tobuli Kristuje,14 be nuolatinio nerimo, susierzinimo ar nusiminimo dėl mūsų dabartinio netobulumo. Atminkite, Jis žino viską, ko nenorime, kad apie mus žinotų kiti, ir vis vien mus myli.
Kartais gyvenimas išbando mūsų pasitikėjimą Kristaus gailestingumu, teisingumu, teismu ir Jo išvaduojančiu kvietimu leisti, kad Jo Apmokėjimas išgydytų mus, kai atleidžiame kitiems ir patiems sau.
Vienoje šalyje viena jauna moteris pateikė paraišką žurnalistės darbui gauti, bet darbus paskirstantis pareigūnas buvo negailestingas. Jis jai pasakė: „Šiuo parašu garantuoju, kad tapsi ne žurnaliste, bet kasi griovius.“ Ji buvo vienintelė griovius kasanti moteris vyrų brigadoje.
Po daugelio metų ta moteris pati tapo pareigūne. Vieną dieną pas ją atėjo vyras, kuriam reikėjo jos parašo darbui gauti.
Ji paklausė: „Ar prisimenate mane?“ Jis jos neprisiminė.
Ji tarė: „Neprisimenate manęs, bet aš jus prisimenu. Savo parašu užtikrinote, kad niekada netapčiau žurnaliste. Savo parašu pasiuntėte mane kasti griovių, būti vienintele moterimi brigadoje.“
Ji man papasakojo: „Jaučiu, kad su juo turėjau pasielgti geriau, nei jis pasielgė su manimi, bet neturiu tam jėgų.“ Kartais mes neturime tam jėgų, bet galime jų rasti prisimindami mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.
Kai išdavus pasitikėjimą žlunga svajonės, vėl ir vėl dūžta širdys, kai norime teisingumo ir trokštame gailestingumo, kai sugniaužiame kumščius ir mums rieda ašaros, kai norime žinoti, ko imtis ir ko atsisakyti, – visad galime prisiminti Jį. Gyvenimas ne toks negailestingas, kaip kartais atrodo. Jo begalinė užuojauta gali padėti mums atrasti kelią, tiesą ir gyvenimą.15
Jei atmename Jo žodžius ir pavyzdį, neįžeidinėjame kitų ir patys neįsižeidžiame.
Mano draugo tėvas dirbo mechaniku. Jo sąžiningas darbas matėsi net žiūrint į jo kruopščiai nuplautas rankas. Vieną dieną kažkas šventykloje jam pasakė, kad, prieš ten tarnaudamas, jis turėtų nusiplauti rankas. Užuot įsižeidęs, šis geras žmogus, prieš vykdamas į šventyklą, ėmė rankomis plauti šeimos indus su dar daugiau ploviklio. Jis yra pavyzdys žmonių, kurie „įkop[ia] į Viešpaties Kalną“ ir „įženg[ia] į Jo šventąją buveinę“ švariausiomis rankomis ir tyriausiomis širdimis.16
Jei jaučiame nemalonius jausmus, nepasitenkinimą ar pasipiktinimą arba jei turime priežastį prašyti kitų atleidimo, dabar pats metas tai padaryti.
Ketvirta, Jis kviečia mus atminti, kad Jis visuomet laukia mūsų sugrįžtant.
Mokomės klausinėdami ir ieškodami. Bet prašau nenustoti ieškojus iki pat kelio pabaigos – T.S. Elioto žodžiais tariant – „nuo pažįstamos vietos, kurioje pradėj[ote]“.17 Kai būsite pasirengę, vėl, tarsi pirmą kartą, atverkite širdį Mormono Knygai. Prašau, vėl, tarsi pirmą kartą, melskitės rimtai nusiteikę.
Pasikliaukite tais pirmaisiais blankiais prisiminimais. Tegu jie sustiprina jūsų tikėjimą. Dievas nesukuria negrįžtamos padėties.
Senovės ir šiuolaikiniai pranašai maldauja mus neleisti sau dėl žmogiško netobulumo, klaidų ir silpnybių – kitų žmonių, ar mūsų pačių – netekti tiesų, sandorų ir išperkančiosios Jo sugrąžintosios Evangelijos galios.18Tai ypač svarbu Bažnyčioje, kur kiekvienas augame per savo netobulą dalyvavimą. Pranašas Džozefas Smitas sakė: „Niekada jums nesakiau, kad esu tobulas; bet apreiškimuose, kurių mokiau, nėra klaidos.“19
Penkta, visada Jį atminti galime šabo dieną per sakramentą. Savo žemiškosios tarnystės pabaigoje ir tarnystės po prisikėlimo pradžioje – abu kartus – mūsų Gelbėtojas ėmė duoną ir vyną ir prašė atminti Jo kūną ir kraują20: „nes kiek tai darysite, tiek prisiminsite šią valandą, kada Aš buvau su jumis.“21
Per sakramento apeigas liudijame Dievui Tėvui, kad esame pasiryžę priimti Jo Sūnaus vardą, visuomet jį atminti ir laikytis Jo įsakymų, kuriuos Jis davė mums, kad Jo Dvasia visuomet būtų su mumis.22
Kaip moko Amulekas, Jį atsimename melsdamiesi dėl savo laukų, kaimenių, savo namiškių ir kai prisimename beturčius, nuogus, ligotus ir prislėgtus.23
Galiausiai, šešta, mūsų Gelbėtojas kviečia mus visada prisiminti Jį, kaip ir Jis prisimena mus.
Prisikėlęs Gelbėtojas apsilankęs Naujajame pasaulyje kvietė ten buvusius ateiti po vieną, įkišti savo rankas į Jo šoną ir paliesti vinių žymes Jo delnuose bei kojose.24
Prikėlimą Raštai aprašo taip: „kiekviena galūnė ir sąnarys bus sugrąžintas […] į savo deramą ir tobulą pavidalą“ ir „net galvos plaukas nebus prarastas.“25 Taigi, kviečiu pagalvoti, kodėl taip yra, kad tobulame, prikeltame mūsų Gelbėtojo kūne vis dar liko žaizdos ant Jo šono ir vinių žymės ant Jo rankų ir kojų.26
Įvairiais laikais mirtinguosius žmones bausdavo nukryžiavimu. Bet tik mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus apglėbia mus vis dar išlaikydamas Savo tyros meilės žymes. Tik Jis įvykdo pranašystę, kad bus iškeltas ant kryžiaus, kad kiekvieną iš mūsų, pakviesdamas vardu, galėtų traukti pas Save.27
Mūsų Gelbėtojas pareiškia:
„Taip, [jie] gali užmiršti, tačiau aš neužmiršiu jūsų.“
„Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne; tavo mūrus nuolat turiu prieš akis.“28
Jis liudija: „Aš esu tas, kuris buvo iškeltas. Aš esu Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas. Aš esu Dievo Sūnus.“29
Nuolankiai liudiju apie Jį ir meldžiuosi, kad visuomet Jį atmintume – visada, visame ir visur, kad ir kur būtume.30 Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.