„Kad visus žmones traukčiau pas save“

Vyresnysis Deilas Dž. Renlandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Jei artinsimės prie Dievo, įgalinanti Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galia ims reikštis mūsų gyvenime.

Mano mylimi broliai ir seserys, gyvendamas Afrikoje paprašiau vyresniojo Vilfordo V. Anderseno iš Septyniasdešimties patarimo, kaip padėti skurstantiems šventiesiems. Tarp kitų nepaprastų jo įžvalgų buvo ir šis patarimas man: „Kuo didesnis atstumas tarp davėjo ir gavėjo, tuo labiau gavėjas mano turįs teisę visa tai gauti.“

Šiuo principu pagrįsta Bažnyčios gerovės sistema. Kai nariai nesugeba pasirūpinti savo pačių poreikiais, pirmiausiai jie prašo savo šeimynos pagalbos. Tada, jei būtina, jie gali kreiptis pagalbos į savo vietinius Bažnyčios vadovus, kad šie padėtų patenkinti jų laikinąsias reikmes.¹ Šeimos nariai ir vietiniai Bažnyčios vadovai yra artimiausi stokojantiesiems; dažnai jie būna patyrę panašių iššūkių ir supranta, kaip geriausiai padėti. Dėl to, kad gavėjai yra artimi davėjams, gaunantys pagalbą būna dėkingi ir mažiau tikėtina, kad jie jaustųsi turį teisę į tokią pagalbą.

Suvokimas, kad „kuo didesnis atstumas tarp davėjo ir gavėjo, tuo labiau gavėjas mano turįs teisę visa tai gauti“, taip pat gali būti reikšmingai pritaikytas dvasine prasme. Mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus yra didžiausi Davėjai. Kuo labiau nuo jų nutolstame, tuo labiau manome turį teisę gauti. Imame manyti, kad nusipelnėme malonės ir privalome būti laiminami. Mes labiau linkę žvalgytis, ieškoti neteisybių ir jaustis užgauti, net įžeisti mūsų pastebėto neteisingumo. Nors neteisingumas gali būti įvairus – nuo nereikšmingo iki labai skausmingo, kai nutolstame nuo Dievo, net mažiausias šališkumo požymis gali atrodyti milžiniškas. Mums atrodo, kad Dievas privalo viską sutvarkyti – ir tai padaryti tuojau pat!

Skirtumas, kurį sąlygoja artumas Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui, Mormono Knygoje parodomas per akivaizdų kontrastą tarp Nefio ir jo vyresnių brolių, Lamano ir Lemuelio:

Nefis, „labai trokšdamas pažinti Dievo slėpinius, šauk[ėsi] Viešpaties“ ir jo širdis buvo suminkštinta.² Kita vertus, Lamanas ir Lemuelis buvo nutolę nuo Dievo – jie Jo nepažinojo.
Nefis priėmė sunkų pavedimą nesiskųsdamas, tačiau Lamanas ir Lemuelis „daug murmėjo“. Murmėjimas yra vaikiško verkšlenimo pavyzdys Raštuose. Raštuose minima, kad jie „murmėjo, kadangi nesuprato to Dievo, kuris juos sukūrė, reikalų“³.
Nefio artumas Dievui padėjo jam atpažinti ir įvertinti Dievo švelnius pasigailėjimus.⁴ Priešingai, kai Lamanas ir Lemuelis matė, kad Nefis laiminamas, jie „pyko ant jo, kadangi jie nesuprato Viešpaties darbų“⁵. Lamanas ir Lemuelis gaunamus palaiminimus laikė vertu atpildu ir aikštingai manė, kad jie turėtų gauti dar daugiau. Jiems atrodė, kad Nefio palaiminimai buvo „neteisingumas“ jų atžvilgiu. Tai nepatenkinto įnoringumo pavyzdys Raštuose.
Nefis rodė tikėjimą Dievu, kad įvykdytų tai, ko paprašytas.⁶ Tačiau Lamanas ir Lemuelis „būdami kietaširdžiai, nesikreipė į Viešpatį, kaip turėtų“ ⁷. Atrodo, kad jie manė, jog Viešpats privalo suteikti atsakymus į jų neužduotus klausimus. Jie sakė: „Viešpats tokių dalykų mums neatskleidžia“, tačiau jie net nepabandė paklausti.⁸ Tai ironiško skepticizmo pavyzdys Raštuose.

Kadangi Lamanas ir Lemuelis buvo nutolę nuo Gelbėtojo, jie murmėjo, ginčijosi ir neturėjo tikėjimo. Jie manė, kad gyvenimas neteisingas ir kad Dievas privalo juos apdovanoti savo malone. Tačiau Nefis artinosi prie Dievo, todėl suvokė, kad Jėzui Kristui gyvenimas bus neteisingiausias. Nors visiškai nekaltas, Gelbėtojas turės kentėti labiausiai.

Kuo arčiau Jėzaus Kristaus esame savo mintimis ir širdies ketinimais, tuo labiau vertiname Jo nepelnytą kančią, tuo dėkingesni esame už malonę ir atleidimą, tuo labiau norime atgailauti ir tapti tokie kaip Jis. Atstumas, skiriantis mus nuo Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus yra svarbus, bet kryptis, kuria traukiame, dar svarbesnė. Dievas būna labiau patenkintas atgailaujančiais nusidėjėliais, kurie stengiasi artintis prie Jo, nei įsitikinusiais savo teisumu, kaltės kituose ieškančiais asmenimis, kurie kaip senovės fariziejai ir Rašto aiškintojai nesuvokia, kad ir jiems labai reikia atgailauti.⁹

Vaikystėje giedodavau švedišką kalėdinę giesmę, kurioje mokoma paprastos, bet galingos pamokos, kad artinimasis prie Gelbėtojo pakeičia mus. Jos žodžiai yra maždaug tokie:

Kalėdų švintant rytui
eit noriu į tvartelį,
kur naktį gimęs Dievas
jau guli ant šiaudelių.

Toks geras, kad panoro
ateiti į žemelę!
Nuo šiol kiekvieną dieną
būt noriu be dėmelės!

Jėzau, mums reik Tavęs,
brangus mažųjų drauge.
Nenoriu liūdinti Tavęs –
nuo nuodėmių apsaugok.10

Kai perkeltine prasme persikeliame į Betliejaus tvartelį, „kur naktį gimęs Dievas jau guli ant šiaudelių“, galime geriau suvokti, kad Gelbėtojas yra gero ir mylinčio Dangiškojo Tėvo dovana. Užuot manę, kad turime teisę į Jo palaiminimus ir malonę, mes įgyjame degantį troškimą liautis skaudinę Dievą.

Kad ir kokia būtų mūsų dabartinė kryptis arba atstumas nuo Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus, mes galime pasirinkti atsigręžti į Juos ir artintis prie Jų. Jie padės mums. Kaip Gelbėtojas po savo prisikėlimo sakė nefitams:

„Ir mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus ir kad po to, kai būsiu iškeltas ant kryžiaus, visus žmones traukčiau pas save, […]

tam aš ir buvau iškeltas; todėl, sulig Tėvo galia, aš trauksiu visus žmones pas save.“¹¹

Kad priartėtume prie Gelbėtojo, turime sustiprinti savo tikėjimą Juo, sudaryti sandoras ir jų laikytis, ir turėti Šventosios Dvasios bendrystę. Taip pat turime elgtis pagal tikėjimą, atsiliepdami į gautą dvasinį raginimą. Visi šie elementai susivienija per sakramentą. Išties geriausias man žinomas būdas priartėti prie Dievo yra sąmoningas pasiruošimas kas savaitę vertai priimti sakramentą.

Mūsų draugė, gyvenanti Pietų Afrikoje, papasakojo, kaip ji tai suvokė. Kai Diana buvo nauja atsivertusioji, ji lankė už Johanesburgo miesto ribų esantį skyrių. Vieną sekmadienį ji sėdėjo susirinkime, bet dėl sakramento salės plano diakonas, dalydamas sakramentą, jos nepamatė. Diana nusivylė, tačiau nieko nesakė. Kitas narys pastebėjo, kad ji negavo sakramento, ir po susirinkimo tai paminėjo skyriaus prezidentui. Prasidėjus sekmadieninės mokyklos pamokai, Diana buvo pakviesta į tuščią klasę.

Įėjo kunigystę turintis asmuo. Jis atsiklaupė, palaimino gabalėlį duonos ir padavė jai. Ji suvalgė duonos gabalėlį. Jis vėl atsiklaupė, palaimino vandenį ir padavė jai mažą puodelį. Ji išgėrė. Tada Dianai greitai šmėstelėjo dvi mintys: Pirma: „Oi, jis [kunigystę turintis brolis] tai padarė vien dėl manęs.“ Ir tada: „Oi, Jis [Gelbėtojas] tai padarė vien dėl manęs.“ Diana pajuto Dangiškojo Tėvo meilę.

Jos suvokimas, kad Gelbėtojo auka buvo skirta jai, padėjo jai pasijusti arčiau Jo ir uždegė nenusakomą troškimą išlaikyti tą jausmą savo širdyje ne vien sekmadienį, bet ir kasdien. Ji suvokė, kad, nors priima sakramentą kartu su kitais susirinkusiaisiais, sandora, kurią ji iš naujo sudaro kas sekmadienį, yra skirta jai asmeniškai. Sakramentas padėjo, ir vis dar padeda, Dianai pajusti dieviškos meilės galią, atpažinti Viešpaties ranką jos gyvenime ir artintis prie Gelbėtojo.

Gelbėtojas sakramentą laikė nepakeičiamu dvasiniu pamatu. Jis sakė:

„Ir aš įsakau jums daryti tai [priimti sakramentą]. Ir jeigu visuomet tai darysite, palaiminti jūs, nes esate pastatyti ant mano uolos.

Bet kas iš jūsų darys daugiau ar mažiau negu tai, tie pastatyti ne ant mano uolos, bet pastatyti ant smėlio pagrindo; ir kada prapliups liūtys ir tvanai užeis, ir vėjai pūs ir daužysis į juos, jie sugrius.“¹²

Jėzus nesakė jei prapliups liūtys, „jei“ užeis tvanai ir jei vėjai pūs, bet sakė kada. Niekas nėra apsaugotas nuo gyvenimo sunkumų; visiems reikia saugumo, kurį teikia sakramentas.

Gelbėtojo prisikėlimo dieną du mokiniai keliavo į Emauso kaimą. Neatpažintas prisikėlęs Viešpats prisijungė prie jų kelionėje. Jiems keliaujant Jis mokė juos iš Raštų. Pasiekę kelionės tikslą, jie pakvietė Jį vakarienės.

„Įsitaisęs su jais prie stalo, paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems.

Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių.

O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius vienuolika su savo draugais.

Ir tada jie liudijo apaštalams, kad „Viešpats tikrai prisikėlė“. […]

O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.“¹³

Sakramentas išties padeda mums pažinti mūsų Gelbėtoją. Jis taip pat primena mums apie Jo nepelnytą kančią. Jei gyvenimas išties būtų teisingas, jūs ir aš niekada nebūtume prikelti; jūs ir aš niekada negalėtume stoti švarūs priešais Dievą. Todėl esu dėkingas, kad gyvenimas nėra teisingas.

Taip pat galiu tvirtai pasakyti, kad dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galiausiai nebus jokios neteisybės dėl to, kas yra amžina plane. „Viskas, kas gyvenime yra neteisinga, gali būti ištaisyta.“¹⁴ Mūsų dabartinės aplinkybės gal ir nepasikeis, bet per Dievo užuojautą, gerumą ir meilę visi gausime daugiau, nei esame verti, daugiau, nei galime užsitarnauti, ir daugiau, nei galėtume viltis. Mums pažadėta, kad „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“¹⁵.

Nesvarbu, kokie yra jūsų santykiai su Dievu, kviečiu jus artintis prie Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus, didžiausių viso to, kas gera, Geradarių ir Davėjų. Kviečiu jus lankytis sakramento susirinkimuose kiekvieną savaitę ir priimti šventus Gelbėtojo kūno ir kraujo simbolius. Kviečiu jus pajausti Dievo artumą, nes Jis jums apie tai pranešė, kaip tai padarė ir senovės mokiniams „laužydamas duoną“.

Jei tai darysite, pažadu, kad jausitės arčiau Dievo. Prigimtinis polinkis vaikiškai verkšlenti, nepatenkinto įnoringumo ir ironiško skepticizmo polinkis išnyks. Tuos jausmus pakeis didesnės meilės ir dėkingumo Dangiškajam Tėvui už Jo Sūnaus dovaną jausmai. Jei artinsimės prie Dievo, įgalinanti Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galia ims reikštis mūsų gyvenime. Kaip mokiniai pakeliui į Emausą mes suvoksime, kad Gelbėtojas visą tą laiką buvo šalia. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.