„8 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga. Jėzaus Kristaus Bažnyčios organizavimas“, Sugrąžinimo pagrindai. Medžiaga mokytojui (2019)
„8 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga“, Sugrąžinimo pagrindai. Medžiaga mokytojui
8 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga
Jėzaus Kristaus Bažnyčios organizavimas
Ką jums reiškia jūsų narystė atkurtoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje? Studijuodami šią pamoką apsvarstykite, kaip jūsų dalyvavimas Viešpaties Bažnyčioje gali jums ir jūsų šeimai bei kitiems gyvenime sutiktiems žmonėms atnešti daugiau palaiminimų.
1 dalis
Kuo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia išsiskiria iš kitų bažnyčių ir religijų?
1830 m. balandžio 6 d., stovėdamas prie upokšnio, Džozefas Smitas „stebėjo savo mamos ir tėvo krikštą. Po daugybės metų klajojimo skirtingais keliais ieškant tiesos, galiausiai jie buvo suvienyti tikėjime. Kai jo tėvas išbrido iš vandens, Džozefas paėmė jį už rankos, padėjo išlipti ant kranto ir apkabino.
„Dieve mano, – pravirko jis ir įsikniaubė į savo tėvo krūtinę, – pagaliau sulaukiau dienos, kai mano paties tėvas pasikrikštijo tikroje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje!“ (Šventieji. Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią pastarosiomis dienomis, 1-as tomas, „Tiesos vėliava“, 1815–1846 m. [2018 m.] p. 86)
Po to, kai Džozefas Smitas išvertė Mormono Knygą ir iš dangiškų pasiuntinių gavo kunigystės įgaliojimą, Viešpats jam nurodė „pranašystės ir apreiškimo dvasia […] ir vėl čia, žemėje, suorganizuoti [Jėzaus Kristaus] Bažnyčią“ (Joseph Smith, in History, circa June 1839–circa 1841 [draft 2], 29, josephsmithpapers.org). 1830 m. balandžio 6 d. maždaug 60 žmonių susirinko Piterio Vitmerio Vyresniojo namuose Fajete, Niujorko valst., kad paliudytų „iškilim[ą] Kristaus Bažnyčios šiomis paskutinėmis dienomis“ pagal „Dievo valią ir jo įsakymus“ (Doktrinos ir Sandorų 20:1).
Kai buvo suorganizuota Bažnyčia, šventieji Džozefą Smitą ir Oliverį Kauderį palaikė savo vadovais, priėmė sakramentą, matė, kaip vyrai buvo įšventinami į kunigystės pareigybes ir kaip anksčiau pakrikštyti asmenys gavo Šventosios Dvasios dovaną ir buvo patvirtinti Bažnyčios nariais.
Apie tą dieną pranašas Džozefas Smitas pasakojo:
Po laimingų akimirkų, kurias praleidome matydami ir jausdami per Dievo malonę suteiktas mums Šventosios Dvasios galias ir palaimas, mes išsiskirstėme su džiugiu žinojimu, kad dabar kiekvienas esame narys Dievo pripažintos Jėzaus Kristaus Bažnyčios, suorganizuotos pagal Jo duotus mums įsakymus ir apreiškimus. (Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas [2010], p. 133)
Viešpats per apreiškimą paskyrė konkrečią dieną, kada ir vėl žemėje bus suorganizuota Jo Bažnyčia (žr. Doktrinos ir Sandorų 20 skyriaus įvadą), o vėliau davė pavadinimą, kuriuo Bažnyčia turėtų būti vadinama.
Maždaug po pusantrų metų Viešpats paskelbė, kad Jis Džozefui Smitui ir kitiems suteikė galią „padėti šitos bažnyčios pagrindą ir išvesti ją iš nežinios ir tamsos – vienintelę tikrą ir gyvą bažnyčią ant visos žemės veido, kuria aš, Viešpats, esu labai patenkintas, kalbant bažnyčiai bendrai, o ne pavieniui“ (Doktrinos ir Sandorų 1:30).
2 dalis
Įvardykite keletą priežasčių, kodėl Viešpats pareiškė, kad tai „vienintel[ė] tikr[a] ir gyv[a] Bažnyči[a]“?
Prezidentas Dalinas H. Ouksas iš Pirmosios Prezidentūros mokė:
Trys jos savybės: 1) doktrinos pilnatvė, 2) kunigystės galia ir 3) Jėzaus Kristaus liudijimas – paaiškina, kodėl Dievas pareiškė ir kodėl mes, Jo tarnai, tvirtiname, kad ji yra vienintelė tikra ir gyva Bažnyčia ant visos žemės veido. […]
Kadangi per atsimetimą buvo tiek daug prarasta, reikėjo, kad Viešpats sugrąžintų Savo doktrinos pilnatvę. […]
Jėzaus Kristaus doktrina, suprasta jos pilnatvė, yra tas planas, pagal kurį mes galime tapti tokie, kokie turi būti Dievo vaikai. […]
Antra ir visiškai būtina savybė […] yra kunigystės įgaliojimas. […]
Dėl to, kad turime kunigystės galią, vadovai ir deramai įgalioti nariai […] turi galią atlikti būtinas kunigystės apeigas. […]
Trečia priežastis, dėl kurios esame vienintelė tikra Bažnyčia, yra ta, kad turime apreikštą tiesą apie Dievo prigimtį ir mūsų santykį su Juo, ir dėl to turime išskirtinį liudijimą apie Jėzų Kristų. Svarbu tai, kad būtent mūsų tikėjimas Dievo prigimtimi išskiria mus iš daugumos kitų formalių krikščioniškų denominacijų įsitikinimų. (Dallin H. Oaks, “The Only True and Living Church,” New Era, Aug. 2011, 3–5)
Vyresnysis Deividas A. Bednaris iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo dar paaiškino, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia „yra gyvoji Bažnyčia dėl Šventosios Dvasios poveikio ir dovanų“ (Priimk Šventąją Dvasią, 2010 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
Brolis Tedas R. Kalisteris, buvęs Sekmadieninės mokyklos visuotinis prezidentas, taip pat mokė:
[Viešpaties pareiškimas Doktrinos ir Sandorų 1:30 eilutėje] nereiškia, kad kitos bažnyčios neturi dalelės tiesos, nes taip nėra. Tai nereiškia, kad kitos bažnyčios nedaro gera, nes jos išties daro daug gera. Tai reiškia, kad tai yra vienintelė bažnyčia, kurioje yra visa tiesa, kuri iki šiol buvo apreikšta šitame Evangelijos laikotarpyje – vienintelė bažnyčia, kurioje yra išaukštinimui būtinos apeigos, ir vienintelė bažnyčia, kurioje yra Dievo kunigystė, reikalinga toms apeigoms atlikti su dievišku antspaudu. Kokius šio teiginio įrodymus turime? […]
Jei kas nors galėtų pirminės Kristaus Bažnyčios projektą palyginti su kiekviena dabar pasaulyje egzistuojančia bažnyčia, pamatytų, kad […] jį atitinka tik viena – Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia. (Tedas R. Kalisteris, Koks yra Kristaus Bažnyčios projektas?, [2014 m. sausio 12 d. Bažnyčios švietimo sistemos dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems]; ChurchofJesusChrist.org)
Svarbu suprasti, kad būti vienintelės tikros ir gyvos Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu nereiškia, kad tikime, jog esame geresni už kitus. Visgi, būdami nariai, turime pareigą mylėti kitus ir kviesti juos ateiti pas Kristų ir gauti Jo sugrąžintosios Evangelijos palaiminimus.
3 dalis
Ką galėčiau papasakoti žmogui, kuris mano, kad gali būti religingas ar dvasingas nedalyvaudamas Viešpaties Bažnyčios gyvenime?
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
Būna tokių, kurie save laiko religingais ar dvasingais, tačiau atsisako dalyvauti Bažnyčioje ar net nepripažįsta tokios institucijos svarbos. Jiems religinė praktika yra išimtinai asmeninis reikalas. Bet Bažnyčią įkūrė Tas, į kurį mes sutelkiame savąjį dvasingumą, – Jėzus Kristus. […]
Išliko senoji paskirtis – skelbti gerąją Jėzaus Kristaus Evangelijos žinią ir atlikti išgelbėjimo apeigas, kitaip tariant, vesti žmones pas Kristų. […]
Svarbu pripažinti, kad pats didžiausias Dievo tikslas yra mūsų pažanga. Jis trokšta, kad eitume „iš malonės į malonę, kol gausime pilnatvę“ [Doktrinos ir Sandorų 93:13] viso to, ką Jis gali duoti. Ir tam reikia daugiau, nei vien būti maloniam ar jaustis dvasingam. Tam reikia tikėjimo Jėzumi Kristumi, atgailos, krikšto vandeniu ir Dvasia bei ištvėrimo tikint iki galo [žr. 2 Nefio 31:17–20]. Viso to vienas žmogus negali pasiekti, tad viena didžiausių priežasčių, kodėl Viešpats turi bažnyčią, yra ta, kad įkurtų šventųjų bendruomenę, kurioje vieni kitus palaikytų „ankštame ir siaurame kelyje, kuris veda į amžinąjį gyvenimą“ [2 Nefio 31:18]. […]
Jei kas mano, kad visi keliai veda į dangų ar kad išgelbėjimui nėra konkrečių reikalavimų, tai tas nesupras, kam reikia skelbti Evangeliją ar atlikti apeigas ir sudaryti sandoras gyviesiems ar mirusiesiems išpirkti. Tačiau mes kalbame ne tik apie nemirtingumą, bet ir apie amžinąjį gyvenimą, o tam būtinai reikia Evangelijos kelio ir Evangelijos sandorų. Gelbėtojui bažnyčia reikalinga, kad tai taptų pasiekiama visiems Dievo vaikams – tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems. (D. Todas Kristofersonas, Kodėl reikia Bažnyčios, 2015 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga)
Sesuo Bonė L. Oskarson, buvusi Merginų organizacijos visuotinė prezidentė, mokė, kad dalyvavimas Bažnyčioje taip pat padeda tapti panašesniems į Gelbėtoją, nes mums suteikia galimybių tarnauti kitiems:
Tiesa, kad sekmadieniais ateiname į Bažnyčios susirinkimus, kad dalyvautume apeigose, mokytumės doktrinos ir būtume įkvėpti, bet dar viena labai svarbi atėjimo priežastis yra ta, kad mes, kaip apylinkės šeima ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus mokiniai, rūpinamės vieni kitais, padrąsiname vieni kitus ir randame, kaip galime vieni kitiems tarnauti ir stiprinti vieni kitus. Esame ne tik tam, kad gautume ir imtume tai, ką siūlo bažnyčia; mes reikalingi, kad duotume ir teiktume. […]
Paprašykite savo Dangiškojo Tėvo parodyti jums tuos šalia esančius žmones, kuriems reikia jūsų pagalbos, ir įkvėpti jus, kaip geriausiai jiems tarnauti. Atminkite, kad Gelbėtojas dažniausiai vienu metu tarnaudavo vienam asmeniui. (Bonė L. Oskarson, Poreikiai yra tiesiai prieš mus, 2017 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga)