9 skyrius

Šventi šeimyniniai ryšiai

„Jei būsime ištikimi, tai nemirtingoje ir šlovingoje būsenoje bendrausime vieni su kitais. … Čia susiformavę patys patvariausi ryšiai egzistuos ir amžinybėje.“

Iš Lorenco Snou gyvenimo

Ruošdamasis savo 70-mečio jubiliejui, Lorencas Snou susikvietė visus savo vaikus ir jų šeimas į Brigam Sitį, Jutos valstijoje, kur turėjo įvykti „didysis giminės susitikimas ir jubiliejaus šventimas“. Jis pasirūpino jų apgyvendinimu, maitinimu ir visiems, įskaitant mažus vaikus, skirtomis smagiomis programomis. Jis rašė: „Kuo daugiau mąstau apie tai [apie šeimos susitikimą], tuo labiau pradedu nerimauti ir trokšti jo, kad galėčiau jus visus pamatyti ir suteikti jums savo tėvišką palaiminimą.“ Jis ragino juos nepaisyti jokių trukdymų ir atvykti į susitikimą, „nebent iškiltų labai rimtos ir neįveikiamos kliūtys“.¹

Snou šeimos susitikimas vyko 1884 m. gegužės 7–9 dienomis, per kurias grojo smagi muzika, vyko vaidinimai, buvo sakomos kalbos, skaitoma poezija, žaidžiama, valgoma ir draugiškai kalbamasi.² Prezidento Snou sesuo Eliza Snou pranešė, kad viso renginio metu jis lankėsi „įvairiuose šeimos susirinkimuose ir, kaip patriarchas, … užsiėmė palaiminimų suteikimu nariams“ bei „gausiais tėviškais patarimais, pamokymais ir pastebėjimais“. Susitikimo pabaigoje visa šeima susirinko pasiklausyti jo kalbos. Pasak Elizos užrašų, jis išreiškė „Dievui savo pasitenkinimą ir dėkingumą už patirtos laimės džiaugsmą išvysti mielus ir besišypsančius savo didelės šeimos narių veidus, o taip pat ir už laukiamus teigiamus šio šeimos susitikimo rezultatus“. Žvelgdamas į savo šeimą Prezidentas Snou sušuko: „Mano širdis perpildyta pačių šilčiausių dėkingumo mano Dangiškajam Tėvui jausmų. … Neįmanoma apsakyti gilių mano širdies jausmų už tai, kad šią šventa proga, per mano septyniasdešimtmečio jubiliejų, galiu čia stovėti ir stebėti šį šlovingą ir dangaus įkvėptą reginį.“

Prezidentas Snou tęsė: „Tikėtina, kad šioje dvasių pasaulio pusėje tai yra mūsų paskutinis šeimos susitikimas. Meldžiu, kad mūsų protėvių Dievas padėtų mums laikytis Jo įsakymų, nugyventi garbingus gyvenimus, išsaugoti nesuterštą dorumą ir sąžinę, klausytis Šventosios Dvasios kuždesių, stropiai siekti ištyrinti save – kad nei vienas šios šeimos narys nepasimestų, nuklydęs nuo ankšto ir siauro kelio; ir kad mes visi būtume verti išeiti pirmojo prisikėlimo aušroje, būti apvainikuoti šlove, vėl susitikti kaip šeima ir toliau kartu tobulėti per nesibaigiančią amžinybę.“³ [Žr. 1 pasiūlymą 126 puslapyje.]

Lorenco Snou mokymai

Šeimyniniai ryšiai yra šventi ir gali stiprėti amžinybėje

Skatinkite santuoką, … ir skiepykite [žmonėms] supratimą apie tokio ryšio šventumą ir įsipareigojimą laikytis didžiojo įsakymo, kurį Dievas pateikė mūsų pirmiesiems gimdytojams – daugintis ir pripildyti žemę [žr. Pradžios 1:28]. Tai daryti yra labai svarbu, ypač jei atkreipsime dėmesį į dabartinę pasaulinę tendenciją nesilaikyti šio įsakymo ir laužyti santuokos sandorą. Liūdna matyti mūsų žemėje vis dažnėjančias ištuokas ir vis augantį polinkį vaikus laikyti našta, o ne brangiu palikimu iš Viešpaties.⁴

[Viešpats] mums parodė, kad, jei būsime ištikimi, tai nemirtingoje ir šlovingoje būsenoje bendrausime vieni su kitais; kad čia susiformavę patys patvariausi ryšiai egzistuos ir amžinybėje.⁵

Čia suformuoti ryšiai su mumis tęsis ir amžinuosiuose pasauliuose. Tėvai, motinos, seserys, broliai – taip, motinos, kurių akyse užgęsta mylimo žmogaus gyvybė, žino, kad tas mylimas žmogus dvasių pasaulyje bus su jomis ir kad tas žmogus bus toks pat, koks buvo prieš palikdamas šį pasaulį. Blėstančią savo vyro gyvybę matanti žmona žino, kad ji vėl jį turės, ir tai ją guodžia, ramina ir teikia džiaugsmą, nes per Visagalio apreiškimus jai duota žinoti, kad amžinuosiuose pasauliuose ji vėl turės savo vyrą. Čia esantys ryšiai egzistuos ir už uždangos; čia susiformavę saitai kitame, būsimame, gyvenime sustiprės dar labiau. Pastarųjų dienų šventieji jaučia šį patikinimą, nes jis jiems duotas Dievo.⁶ [Žr. 2 pasiūlymą 126 puslapyje.]

Ištikimi pastarųjų dienų šventieji, kurie šiame gyvenime neturėjo galimybių susituokti ar auginti vaikų, ateinančiame gyvenime galės gauti visus išaukštinimo palaiminimus

Į mūsų kabinetą kartą užėjo viena ponia ir paprašė manęs asmeniškai su ja pasikalbėti. Ji mane informavo, kad jaučiasi labai blogai, nes niekaip nepavyksta susirasti sau vyro. … Ji norėjo sužinoti, kas su ja bus kitame gyvenime, jei šiame jai nepavyks susirasti vyro. Manau, kad toks klausimas iškyla ir mūsų jaunuolių širdyse. … Noriu truputį paaiškinti, kad paguosčiau ir nuraminčiau tuos, kuriems tai aktualu. Nėra tokio pastarųjų dienų šventojo, kuris numirtų, nugyvenęs ištikimą gyvenimą, ir viską prarastų dėl to, kad nepadarė tų dalykų, kurie iš tikrųjų susiklostė ne pagal jo ar jos galimybes. Kitais žodžiais tariant, jei vaikinas ar mergina neturi galimybės susituokti, tačiau iki pat savo mirties gyvena ištikimą gyvenimą, tai jie turės visus tuos palaiminimus, išaukštinimą ir šlovę, kuriuos turi bet kuris, tokią galimybę turėjęs ir ja pasinaudojęs vyras ar moteris. Esu dėl to visiškai tikras. …

Tiems žmonėms, kurie šiame gyvenime neturėjo progos susituokti, tačiau miršta Viešpatyje, bus sudarytos tinkamos galimybės užsitikrinti visus tuos palaiminimus, kurie reikalingi susituokusiems žmonėms. Viešpats yra gailestingas ir malonus, Jis nėra neteisingas. Jame nėra jokios neteisybės; mums sunkiai pavyktų įžiūrėti teisingumą tuomet, jei mirtų galimybės susituokti neturėjusi moteris ar vyras ir tokia padėtis nebūtų ištaisyta kitame gyvenime. Tai būtų neteisybė, bet žinome, kad Viešpats nėra neteisinga Esybė. Tikiu, kad mano sesuo Eliza R. Snou buvo tokia pat gera moteris, kaip ir bet kuri kadaise gyvenusi pastarųjų dienų šventųjų moteris; tačiau ji liko vieniša iki pat to laiko, kai jau nebegalėjo auginti šeimos. … Negaliu įsivaizduoti, kad dėl to ji praras galimybę auginti šeimą. Kitame gyvenime jai bus už tai atlyginta, ir ji turės tokią pat didžią karalystę, kurią ji būtų įgijusi šiame gyvenime, jei tik būtų turėjusi galimybę auginti šeimą.⁷

Jei vyras ir žmona mėgaujasi vienybės jausmu, tai tuo jie skatina, kad namuose būtų meilė ir gerumas

Žiūrėkite, kad maži, menkaverčiai buitiniai nesusipratimai neužnuodytų jūsų laimės.⁸

Žmonos, būkite ištikimos savo vyrams. Žinau, kad jums tenka spręsti daugybę nemalonių dalykų, tačiau jūsų vyrai irgi turi savų sunkumų. Neabejotina, kad kartais jūsų išmėginimai ateina per jūsų vyrus, galbūt dėl jų abejingumo, tačiau kartais jie ateina ir dėl jūsų pačių abejingumo. …

… Nesakau, kad jūsų vyrai yra blogi – kaip ir jūs pačios; galbūt kai kurie iš jų yra blogesni; bet tiek to: bandykite ištverti kartais nutinkančius nemalonumus, o kai vienas kitą sutiksite kitame gyvenime, tai džiaugsitės, kad tuos dalykus išsprendėte.

O vyrams sakau: dauguma jūsų nevertinate savo žmonų taip, kaip turėtumėte. … Būkite joms malonūs. Kai jos eina į susirinkimą, bent pusę laiko paneškite kūdikį. Kai jį reikia pasūpuoti, ir nesate labai užimti, pasūpuokite jį. Būkite malonūs, net jei tam reikės truputį pasiaukoti; būkite malonūs, kad ir kokios aukos tam prireiktų.⁹

Namuose vyrai turėtų būti labiau tėviški, būti geresni savo žmonoms ir vaikams, kaimynams ir draugams, būti malonesni ir panašesni į Dievą. Kai lankausi šeimoje, man žavu matyti šeimos galvą, kuri su savo šeima elgiasi kaip Dievo vyras, malonus ir švelnus, pripildytas Šventosios Dvasios bei Dangaus išminties ir supratimo.¹⁰

Jei kurioje nors Sionės šeimoje norima įtvirtinti vienybę, jei norima įtvirtinti tokią dangišką vienybę, kuri yra būtina tai šeimai egzistuoti ten, tai tokią šeimą būtina surišti į viena, o tos šeimos galva turi turėti Viešpaties Dvasios bei tokios šviesos ir tokio proto, kad kasdieninis šeimos narių gyvenimas ir elgesys užtikrintų tos šeimos išgelbėjimą, nes jų išgelbėjimas jo rankose.

Jis kiek pajėgdamas stengiasi savo jausmus ir prieraišumą susieti su savo šeima ir užtikrinti tai, kas būtina jos patogumui ir gerovei, o šeima savo ruožtu išreiškia tokius pačius jausmus, tokį patį gerumą ir tokį patį nusiteikimą ir iš visų jėgų parodo dėkingumo jausmus už visus gautus palaiminimus.

Viso to reikia tam, kad būtų vienybės jausmas, arba vieningas požiūris ir su tuo susijęs prieraišumas, nes tik būdami vieningi jie galės drauge susisaistyti.¹¹

Kai [vyrai] atsiklaupia savo žmonų ir vaikų akivaizdoje, jie turėtų būti įkvėpti Šventosios Dvasios dovanos ir galios tam, kad vyras galėtų būti toks vyras, kurį gerbtų jo geroji žmona, ir kad su jais nuolatos būtų Dievo dovana ir galia. Jie turėtų būti vieningi savo šeimoje, idant ant jų galėtų nusileisti Šventoji Dvasia; jie turėtų gyventi taip, kad per maldą žmona galėtų būti pašventinta, kad ji matytų būtinybę pasišvęsti savo vyro ir savo vaikų akivaizdoje ir susivienyti tam, kad su vyru pasiektų visišką vienybę; nes būdami tokie jie bus tinkami užimti vietą kuriamoje ir statomoje Dievo karalystėje, nes būdami tokie jie galės savo vaikams ir tų vaikų vaikams įkvėpti tyrą dvasią bei pamokymus.¹² [Žr. 3 pasiūlymą 126 puslapyje.]

Vaikai Evangelijos geriausiai išmoksta tuomet, kai jų tėvai ieško įkvėpimo ir rodo gerą pavyzdį

Darbas, kurį mes dirbame, nėra mūsų, – tai Dievo darbas. Mūsų veiksmams vadovauja aukštesnis protas. … Šios karalystės ateitis priklauso nuo mūsų palikuonių; o jos galia ir galiausiai pasiekta pergalė priklauso nuo jų išsilavinimo ir tinkamo ugdymo. Jei norime savo šeimoms daryti tinkamą įtaką, jos nariams turime rodyti gerus pavyzdžius ir mokyti gerų principų. Turėtume sugebėti pasakyti: „daryk, kaip darau aš“, o ne vien: „daryk, kaip liepiu aš“.¹³

Stenkitės savo vaikus per pavyzdį ir per principą mokyti taip, kad jie nesidrovėtų sekti jūsų pėdomis ir tapti tokiais šauniais tiesos skleidėjais, kokie buvote jūs.¹⁴

Vyrai, kurie turėdami šventą kunigystę nori išsilaikyti verti priešais Dievą, turi turėti pranašystės dvasią ir būti pasiruošę darbuotis žmonių gyvenimo bei išgelbėjimo labui; ir [net] jei negalės to padaryti pasaulyje, jie tai turi daryti savo namuose, šeimoje, parduotuvėje ir gatvėje, ir tai tam, kad jų širdys būtų įkvėptos gyvenimo žodžiais, kuriais galėtų pasidalinti sėdėdami prie židinio, mokydami Evangelijos savo vaikus ir savo kaimynus arba kreipdamiesi į savo brolius nuo šios sakyklos. Nepriimtina, jei su kuo nors pasidalinę Dvasia, vėliau atidedate Ją į šalį. Kai kurie vyrai pakalba su žmonėmis ir nueina namo … ir, užuot pasiėmę gyvenimo žodžius su savimi, jie tampa visiškai sausi ir mirę, bet to daugiau neturi būti.

Būtina, kad tėvai Izraelyje pabustų ir imtų vykdyti savo pareigą būti žmonių gelbėtojai ir vaikščioti priešais Viešpatį su tokiu tikėjimo stiprumu ir tokia nepalenkiama energija, kuri užtikrintų jiems Visagalio įkvėpimą apie tai, kaip savo šeimą mokyti gyvenimo žodžių. …

Taip pamatysime pasiryžimo dvasią, kurios dėka galėsime tapti vieningi, kurios dėka išmoksime vienas kitą mylėti; tad meldžiu Viešpaties, kad Jis į visų jūsų širdis įdėtų tos meilės, kurios Jis įdėjo Savo Sūnui Jėzui, ir kad Jis nesiliautų tiekęs pažinimą apie tai, kas yra gera.¹⁵

Tėvo pareiga yra žinoti, kaip ugdyti savo vaikus ir mokyti tų principų, kurių laikydamiesi jie būtų patys laimingiausi vaikai vaikystėje; tuo pačiu metu jie turi mokytis ir tokių principų, kurių laikymasis jiems, jau suaugus, atneš daug laimės ir džiaugsmo.¹⁶

Jei mes stropiai laikysimės tyrųjų gyvenimo ir išgelbėjimo principų, tai mūsų vaikai augs šių dalykų pažinime ir labiau nei mes patys gebės prisidėti prie dangaus tvarkos ir laimės bei ramybės įtvirtinimo aplink save.¹⁷ [Žr. 4 ir 5 pasiūlymus žemiau.]

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi jį mokyti, atsižvelkite į šias idėjas. Daugiau pasiūlymų rasite v–vii puslapiuose.

Apžvelkite Prezidento Snou jausmus apie visos savo šeimos suvienijimą (p. 119 ir 121). Kokių gerų rezultatų galima pasiekti, kai suvienijame savo šeimas? Kaip galime padėti savo šeimoms išlikti vieningoms?
Kaip su mūsų dienomis susijęs 121 puslapyje prasidedantis skyrelis? Kaip galime padėti Bažnyčios jaunimui suprasti santuokos sandoros šventumą? Kaip galime jiems padėti, kad jie noriai lauktų santuokos ir tėvystės ar motinystės?
Prezidentas Snou pasakė, kad „maži, menkaverčiai nesusipratimai“ gali „užnuodyti [mūsų] laimę“ namuose (p. 123). Kaip konkrečiai galėtume išvengti tokių „nuodų“? (Kelis pavyzdžius rasite p. 123–124.)
Perskaitykite skyrelį, kuris prasideda 124 puslapyje. Kodėl, jūsų manymu, tėvai turėtų sakyti „daryk, kaip darau aš“, o ne „daryk, kaip liepiu aš“? Kokiais būdais tėvai gali mokyti pavyzdžiu? Kokių principų išmokote iš savo tėvų rodomų gerų pavyzdžių?
Prezidentas Snou išreiškė susirūpinimą tais tėvais, kurie galingai moko bažnyčioje, bet ne namuose (p. 124–125). Pagalvokite, kaip savo šeimoje galėtumėte dalintis „gyvenimo žodžiais“?

Susijusios Raštų ištraukos: 1 Nefio 8:10–12; Helamano 5:12; DS 68:25–28; 93:40–50; 132:19–20

Pagalba mokytojui: „Turėtumėte būti atsargūs, kad nekalbėtumėte daugiau nei reikia arba nereikštumėte savo nuomonės per dažnai. Dėl tokių mūsų veiksmų klausytojai gali prarasti susidomėjimą… Jūsų pagrindinis rūpestis turėtų būti padėti mokiniams mokytis Evangelijos, o ne pateikti įspūdingą prezentaciją. Taip suteiksime galimybių mokiniams mokyti vieniems kitus.“ (Teaching, No Greater Call, p. 64.)

Vaikai yra „brangus palikimas iš Viešpaties“

Tėvai turėtų stengtis „surišti [savo] šeimą į viena“