„23 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga. Kai vėluoja amžinosios santuokos ar vaikų palaiminimai“, Amžinoji šeima. Medžiaga mokytojui (2022)
„23 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga“, Amžinoji šeima. Medžiaga mokytojui
23 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga
Kai vėluoja amžinosios santuokos ar vaikų palaiminimai
Nemažai teisiai gyvenančių žmonių susiduria su santuokos ar vaikų palaiminimų vėlavimu, ir šis vėlavimas gali kelti nusivylimą, nerimą ar širdgėlą. Studijuodami šią medžiagą pagalvokite, dėl ko galėtume pasikliauti, kad amžinosios šeimos palaiminimus Viešpats išpildys tuomet, jei liksime Jam ištikimi. Taip pat pagalvokite, kodėl visi esame reikalingi Gelbėtojo Bažnyčiai ir Dievo planui, kad ir kokios būtų mūsų šeiminės aplinkybės.
1 dalis
Ką daryti, jei mano asmeninės aplinkybės neatitinka Pareiškime apie šeimą minimų sąlygų?
Bažnyčios vadovai moko šeiminio gyvenimo idealų. Tačiau jie pripažįsta, kad ne visi gali įgyvendinti šiuos idealus. Pavyzdžiui, Pareiškime apie šeimą pranašai moko, kad vykdant pareigas šeimoje, kai kurios aplinkybės „gali priversti atitinkamai prisitaikyti“ („Šeima. Pareiškimas pasauliui“, jezauskristausbaznycia.org).
Vyresnysis Nylas L. Andersenas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pripažino, kad ištikimi Bažnyčios nariai susiduria su įvairiomis šeiminėmis aplinkybėmis:
Yra labai daug Jėzaus Kristaus Evangelijai ištikimų jaunų ir pagyvenusių žmonių, kurių asmeninės aplinkybės neaprašytos pareiškime apie šeimą: [tėvų] ištuokas išgyvenusių vaikų; […] išsituokusių vyrų ir moterų, kuriuos sunkiai sužalojo sutuoktinio neištikimybė; vaikų negalinčių susilaukti vyrų ir žmonų; […] vienišų moterų ir vyrų, kurie dėl įvairiausių priežasčių negali tuoktis. (Tikėjimo akimi, 2019 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga)
Prezidentas M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
Šiuo metu daugiau nei pusė suaugusiųjų Bažnyčioje yra našliai, išsituokę ar dar nesusituokę. Kai kuriems kyla klausimų dėl jų galimybių ir vietos Dievo plane bei Bažnyčioje. Turėtume suprasti, kad amžinasis gyvenimas yra ne tik vedybinės padėties klausimas, bet mokinystės ir buvimo šauniais Jėzaus liudytojais klausimas [žr. Doktrinos ir Sandorų 76:79; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 121:29]. […]
[…] Visi, kurie priima maloningą Gelbėtojo dovaną – atgailos galimybę ir gyvena pagal Jo įsakymus, gaus amžinąjį gyvenimą, net jei nepasieks visų jo savybių ir tobulų bruožų mirtingajame gyvenime. (Viltis Kristumi, 2021 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga)
Kai kurie žmonės gali stebėtis, kodėl Bažnyčios vadovai ir toliau moko apie šeiminio gyvenimo idealus, kai daugeliui Bažnyčios narių jų nepavyksta patirti.
Sesuo Šeron Jubenk, buvusi visuotinės Paramos bendrijos prezidentūros narė, pasidalijo kai kuriais savo, kaip vienišos suaugusiosios, potyriais ir įžvalgomis:
Kadangi pati esu neištekėjusi, suprantu, ką jaučiate. Jūs neturite kompaniono; kartais nepatogiai jaučiatės bažnyčioje; vakarėliai gali būti kankynė; giminaičiai mano galį komentuoti tai, kas turėtų būti nutylima. […]
Pritapti Bažnyčioje, sutelktoje į šeimą, taip pat gali būti nelengva. Tačiau realybė tokia, kad didžioji Bažnyčios narių dalis negyvena tobulos šeimos aplinkybėmis. Nežinau, ar iš viso kas nors gyvena tobuloje, idealioje šeimoje. Tad kam visa tai sureikšminti? Nesvarbu, kokios yra mūsų aplinkybės, šioje žemėje esame tam, kad įgytume įgūdžių kurti stiprius šeiminius santykius, nes šeima yra mūsų lemtis. (“A Letter to a Single Sister,” Ensign, Oct. 2019, 40)
2 dalis
Kaip galėčiau eiti pirmyn su tikėjimu net tada, kai vėluoja trokštami palaiminimai?
Abraomas ir Sara asmeniškai patyrė, ką reiškia, kai vieni trokštami palaiminimai šiame gyvenime vėluoja, o kiti taip ir neateina. Sulaukęs 75 metų Abraomas su Sara vis dar neturėjo vaikų (žr. Pradžios 11:29–30; 12:4). Tačiau Viešpats jam pažadėjo: „Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės“ (Pradžios 13:16). Viešpats taip pat pažadėjo, kad Abraomas ir jo palikuonys gaus paveldėti Kanaano žemę (žr. Pradžios 17:8). Vėliau, kai Abraomui buvo 100 metų, o Sarai – 90, jiems buvo pažadėta, kad Sara pagimdys sūnų, kurį jie pavadins Izaoku (žr. Pradžios 17:17, 19). Nors šis ir kai kurie kiti jiems duoti pažadai buvo išpildyti, tačiau Viešpaties pažadai, kad jie turės nesuskaičiuojamą daugybę palikuonių ir gaus pažadėtąją žemę, nebuvo išpildyti Abraomo ir Saros gyvenime.
Laiške hebrajams apaštalas Paulius paminėjo šiuos pažadus Abraomui ir Sarai.
Prezidentas Dalinas H. Ouksas, Pirmosios Prezidentūros narys, paaiškino, kad „tikėjimas reiškia pasitikėjimą – pasitikėjimą Dievo valia, pasitikėjimą tuo, kaip Jis viską daro, ir pasitikėjimą Jo tvarkaraščiu“ (“Timing,” Ensign, Oct. 2003, 12).
Laukimas, kol Viešpats išpildys mūsų trokštamus palaiminimus, gali išbandyti mūsų kantrybę ir paklusnumą. Tarnaudamas Septyniasdešimčių kvorume, vyresnysis Spenseris Dž. Kondis pasidalijo tokiu pastebėjimu:
Kartais, dėl mūsų žemiško nekantrumo, galime pamesti iš akių brangius Viešpaties pažadus ir nebematyti ryšio tarp mūsų paklusnumo ir tų pažadų išsipildymo. (Tikėkime brangiais ir didžiais pažadais, 2007 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.)
Prezidentas Balardas taip pat mokė apie Viešpaties laukimą:
Viešpaties laukimas apima nuolatinį paklusnumą ir dvasinę pažangą link Jo. Laukti Viešpaties nereiškia nieko neveikti. Niekada neturėtumėte jaustis, tarsi esate laukiamajame. […]
Asmeninis augimas, kurį žmogus gali pasiekti dabar laukdamas Viešpaties ir Jo pažadų, yra neįkainojama, šventa Jo plano dalis kiekvienam iš mūsų. […] Viešpats gerbia tuos, kurie tarnauja ir kantriai, su tikėjimu laukia Jo [žr. Izaijo 64:4; Doktrinos ir Sandorų 133:45]. („Viltis Kristumi“, ten pat)
3 dalis
Kaip, nepaisant savo šeiminių aplinkybių, galėčiau padėti Viešpaties Bažnyčiai?
Kai kurie Bažnyčios nariai, kurių šeiminės aplinkybės šiuo metu neatitinka Pareiškime apie šeimą minimų aplinkybių, gali susimąstyti, koks galėtų būti jų vaidmuo Bažnyčioje. Norėdamas mus pamokyti, kodėl yra reikalingas kiekvienas Bažnyčios narys, apaštalas Paulius Jėzaus Kristaus Bažnyčią palygino su fiziniu kūnu.
Savo unikaliomis aplinkybėmis ir potyriais galime praturtinti savo apylinkės ar skyriaus šeimą. Prezidentas Balardas akcentavo:
Niekada neužmirškite, kad esate Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, vaikas dabar ir per amžius. Jis myli jus, ir Bažnyčia laukia jūsų, jai reikia jūsų. Taip, mums reikia jūsų! Mums reikia jūsų balsų, talentų, įgūdžių, gerumo ir teisumo. („Viltis Kristumi“, ten pat)
Vyresnysis Robertas D. Heilsas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo taip pat mokė:
Dėl savo skirtumų bet kuris iš mūsų gali izoliuotis nuo tokios apylinkės šeimos. […] Geriau imkime su kitais dalytis savo dovanomis ir talentais ir suteikime jiems vilties ir džiaugsmo, ir taip pakylėkime savo pačių dvasią. (“Belonging to a Ward Family,” Ensign, Mar. 1996, 16)