11 skyrius

Dievo apreiškimai Savo vaikams

Mūsų Dangiškasis Tėvas mus asmeniškai ir kaip Bažnyčią veda per Šventąją Dvasią.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Mokydamas apie Bažnyčią vedančių apreiškimų svarbą, Džordžas Albertas Smitas papasakojo apie įvykį, kurį patyrė skrisdamas lėktuvu iš Los Andželo Kalifornijoje į Solt Leik Sitį Jutoje.

„Netoli Milfordo Jutoje staiga įskridome į tirščiausią rūką, kokį tik teko matyti gyvenime. Mėginau pažvelgti pro lėktuvo iliuminatorių, bet per rūką nieko negalėjau matyti. Aplink lėktuvą bet kuria kryptimi nieko nesimatė.

Žinojau, kad apytiksliai penkių kilometrų per minutę greičiu artėjame prie kalnų, kad reikės perskristi juos, kad patektume į Druskos ežero slėnį. Sunerimau ir savęs paklausiau: „Kaip pilotas gali rasti kelią, kai nieko negali matyti?“ Jis turi kompasą, bet lėktuvas galėjo nukrypti nuo kurso. Jis turi prietaisus, rodančius mūsų aukštį virš jūros lygio, bet jis niekaip negali žinoti, kokiu atstumu esame nuo žemės. Pamaniau, kad jis gali skristi pakankamai aukštai virš kalnų, esančių tarp mūsų ir Druskos ežero slėnio, ir, jei priskristume pakankamai arti, pagal žybčiojančius signalinius žibintus mėginti rasti nusileidimo taką, bet mane nupurtė šiurpas nuo minties apie pavojų pamesti kelią ir nepastebėti signalinių žibintų ir oro uosto.

Susirūpinęs nuėjau į kabiną, kur sėdėjo pilotas ir antrasis pilotas, kad pažiūrėčiau, kaip jie žino, kur skrendame. Negalėjau pasakyti, ar esame trisdešimties, trijų šimtų ar trijų tūkstančių metrų aukštyje virš žemės, ir nežinojau, iš kur jie gali žinoti, nebent apytiksliai. Pastebėjau, kad pilotas prie ausies pridėjęs nedidelį aparatėlį, panašų į ausines, kokias dirbdamos naudoja telefonų operatorės. Paklausiau antrojo piloto, kaip jie gali žinoti, ar skrendame teisinga kryptimi, ar nukrypome nuo kurso. Jis atsakė: „Kai negalime matyti, mus veda radijo signalas.“

„Kas tai?“ – paklausiau aš. Jis paaiškino, kad tą siaura juosta siunčiamą radijo signalą galima palyginti su elektrine magistrale tarp dviejų taškų, mūsų atveju, tie taškai buvo Milfordas ir Solt Leik Sitis. Jis pasakė, jog prietaisas prie piloto ausies veikia taip, kad, lėktuvui skrendant to signalo juosta, galima nuolat girdėti žemą murkiantį garsą. Tačiau, jeigu lėktuvas nukrypsta į dešinę ar į kairę, tas garsas pasikeičia ir pilotą įspėja tarsi telegrafo rakto tarškėjimas. Jeigu jis… grįžta atgal į signalo juostą, arba magistralę, ar į saugų kelią, tarškėjimas liaujasi ir vėl pasigirsta murkimas. Jei toliau laikysimės to radijo signalo, saugiai pasieksime paskirties vietą.

Į savo vietą grįžau labai nuramintas žinojimo, kad, nepaisant mus apgaubusio rūko, tamsos ir to, kad negalime nei matyti, nei jausti, kur esame, pilotas nuolat gauna informaciją, jog esame magistralėje, ir žino, kad netrukus atvyksime į paskirties vietą. Po kelių minučių pajutau, kad lėktuvas leidžiasi. Perskridome kalnų viršūnes ir artėjome prie oro uosto. Beveik nusileidę galėjome matyti ryškias nusileidimo tako šviesas, rodančias, kur leistis, ir lėktuvas su savo brangiu kroviniu palietė žemę taip švelniai, kaip ant vandens nusileidžia žuvėdra, lėtai sustojo, ir mes išlipome iš savo transporto priemonės, džiaugdamiesi, kad grįžome į namus. […]

Daug kartų mąsčiau apie tai, ko išmokau tame lėktuve, ir pritaikiau tai narystei Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. […]

Kad vestų mus, Viešpats davė ne tik jau Raštuose užrašytus patarimus, bet paskyrė vadovą šiai Bažnyčiai, vieną iš Savo sūnų, kuris buvo pasirinktas, įšventintas ir paskirtas būti Prezidentu. Jis yra mūsų pilotas ir yra vadovaujamas balso, kuris padės jam vesti mus ten, kur mums reikia eiti. Jei būsime išmintingi, neleisime, kad mūsų sprendimai prieštarautų jo sprendimams, bet, Viešpačiui jį palaikant, su džiaugsmu rodysime jam su jo pareigomis susijusią pagarbą.“

Prezidentas Smitas taip pat naudojo tą atvejį lėktuve mokydamas, kad, jei esame verti, kiekvienas galime gauti apreiškimą, vedantį mus gyvenime:

„Jei gyvename taip, kaip žinome, kad turėtume gyventi, turime teisę girdėti švelnaus tylaus balso kuždesį, įspėjantį apie pavojų, sakantį: „Štai saugus kelias! Juo eikite!“ […] Jei klydome savo poelgiuose, balsas kuždės mums: „Suk atgal, tu suklydai, nepaisei savo Dangiškojo Tėvo patarimo.“ Nusisukite nuo savo klaidingo kelio, kol dar yra laiko, nes nuėję per toli nuo teisingo kelio, nebegirdėsite to balso ir galite beviltiškai paklysti. […]

Patariu jums gauti Dievo Dvasią ir laikytis Jos, ir vienintelis būdas Ją išlaikyti yra gyventi arti Jo, laikantis Jo įsakymų. […] Klausykitės švelnaus tylaus balso, kuris, jei esate jo verti, visada ves jus keliu, reiškiančiu amžinąją laimę.“¹ (Žr. 1 pasiūlymą 113 puslapyje.)

Džordžo Alberto Smito mokymai

Dievas apreiškia Save Savo vaikams mūsų dienomis, kaip tai darė ir praėjusiais amžiais

Kokia tai privilegija – gyventi tokiame pasaulio amžiuje, kai žinome, jog Dievas gyvas, kai žinome, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas ir mūsų Išpirkėjas, ir kai žinome, kad Viešpats toliau apreiškia Save pasiruošusiems gauti Jo palaimas Savo vaikams! Šį rytą žvelgiu į veidus daugybės klausytojų [visuotinės konferencijos sesijoje], dauguma kurių džiaugiasi Visagalio įkvėpimais, ir kai meldžiasi, jie meldžiasi savo Tėvui danguje žinodami, kad į jų maldas bus atsakyta palaimomis ant jų galvų. […] Žinome, kad Dievas yra danguje, kad Jis – mūsų Tėvas, kad Jis domisi mūsų reikalais ir tai darė nuo pat pasaulio pradžios, kai žemėje buvo apgyvendinti Jo pirmieji vaikai.²

Skirtumas tarp šios didžios Bažnyčios ir visų kitų bažnyčių nuo pat pradžios buvo toks, kad mes tikime dievišku apreiškimu; tikime, kad mūsų Tėvas kalba žmogui šiais laikais, kaip kalbėjo nuo Adomo laikų. Tikime ir žinome – o tai daugiau nei vien įsitikinimas – kad mūsų Tėvas pajudino ranką šiame pasaulyje, kad išgelbėtų žmonių vaikus.³

Ne vien dėl to, kad tikime šiomis knygomis [Mormono Knyga, Doktrina ir Sandoromis bei Brangiuoju Perlu], esame laikomi savotiška liaudimi, bet ir dėl to, kad tvirtai tikime, jog mūsų Tėvas danguje kalba šiais laikais ir šiame amžiuje. Iš tiesų žinome, kad su dangumis galima bendrauti. Tikime, kad Jehova mums jaučia tokius pat jausmus ir daro mums tokią pat įtaką, kokius jausmus jautė ir kokią įtaką darė šiame pasaulyje gyvenusiems Savo vaikams praeities laikais.

Netikintieji Jėzaus Kristaus Bažnyčios narius visais pasaulio amžiais laikė savotiška liaudimi. Kai Viešpats prabildavo per savo tarnus, skirtingais pasaulio laikais daugelis žmonių žemėje sakydavo: „Netikiu apreiškimu.“ Šis amžius nėra išimtis iš taisyklės. Tūkstančiai, taip, milijonai gyvenančių žemėje mūsų Tėvo vaikų tik kartoja praeities istorijos klaidas, kai neigia, jog Dievas vėl apreiškė Savo valią žmonių vaikams, ir sako, kad jiems daugiau nebereikia tolesnių apreiškimų.⁴

Mes netikime, kad dangūs virš mūsų galvų yra užantspauduoti, bet tikime, jog tas Tėvas, kuris mylėjo bei brangino Izraelio vaikus, myli bei brangina ir mus. Tikime, kad lygiai taip, kaip reikėjo jiems, ir mums reikia mūsų Dangiškojo Tėvo pagalbos vadovaujant savo gyvenimams. Žinome, kad mūsų gyvenamais laikais ir amžiuje antspaudas buvo sulaužytas ir Dievas vėl prakalbo iš dangaus.⁵ (Žr. 2 pasiūlymą 113 puslapyje.)

Viešpats veda Savo žmones per apreiškimus Bažnyčios Prezidentui

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia buvo įkurta tiesioginiu mūsų Dangiškojo Tėvo įsakymu. Ši Bažnyčia įkurta ant apreiškimo uolos ir yra vedama apreiškimu.⁶

Šiais laikais unikalu priklausyti bažnyčiai, kurios nariai tiki, kad Viešpats kalba per jų vadovus. Kai šios Bažnyčios Prezidentas mus moko, tikime, kad jis kalba mums tai, ką Viešpats norėtų, kad darytume. Mums tai kažkas daugiau nei tik žmogaus patarimas. Tikime tuo, ir tai ištiria mūsų sielas, ir esame raginami atnaujinti savo pasiryžimą būti tokie, kokie Dievas nori, kad būtume.⁷

Bažnyčioje esame turėję suklaidintų sielų, kurios dėl savo neišmanymo priešinosi [Bažnyčios Prezidento] patarimui, nesuprasdamos fakto, kad priešinasi Viešpačiui, ir jos įpuolė į tamsą bei sielvartą, ir, jeigu neatgailaus, neras vietos celestialinėje karalystėje.

Atminkime, kad šios Bažnyčios Prezidentas buvo oficialiai paskirtas būti Bažnyčios pilotu čia, mirtingajame gyvenime, kad atstovautų dangaus ir žemės Viešpačiui.⁸

Kai asmenys ateina pas žmogų ar žmones, kaip kartais jie daro vienu ar kitu būdu siekdami savų tikslų, ir sako: „Aš sapnavau tokį sapną, ir štai ką Viešpats nori, kad darytume“, galite žinoti, kad jie ne Viešpaties pusėje. Sapnai, regėjimai ir apreiškimai iš Dievo žmonių vaikams visuomet ateina per deramai paskirtus Jo tarnus. Jums gali ateiti sapnas ar pasireiškimas jūsų pačių paguodai ar pasitenkinimui, bet jūs negausite jų Bažnyčiai. […] Mums nereikia apsigauti.⁹

Šiandien mano siela kupina dėkingumo už žinojimą, kad, jei liekame Bažnyčios nariais, turime pilotą, kuris žino kelią, ir jei seksime jo nurodymais… nesusidursime su dvasinėmis nelaimėmis, su kuriomis susiduria pasaulis, bet vaikščiosime darydami gera, laimindami žmoniją ir džiaugdamiesi mylimų žmonių draugija.¹⁰ (Žr. 3 pasiūlymą 113 puslapyje.)

Kiekvienas turime teisę gauti asmeninį įkvėpimą iš Šventosios Dvasios, jei paklustame įsakymams

Tikiu jumis, mano broliai ir seserys. […] Turite teisę į tokį pat žinojimą, kaip ir žmogus, kuris pirmininkauja Bažnyčiai. Turite teisę į tokį pat įkvėpimą, koks liejasi tiems, kuriuos Dievas paliepė įšventinti kaip Jo vadovus. Turite teisę į Dvasios įkvėpimą ir žinojimą, kad Jis yra jūsų Tėvas, o kai sakau „jūs“, kalbu apie visus žmones, paklususius mūsų Tėvo įsakymams ir paragavusius saldžios Viešpaties Dvasios įtakos Kristaus Bažnyčioje. […] Kiekvienas iš mūsų įgyjame teisę į Viešpaties įkvėpimą tiek, kiek gyvename dievobaimingą gyvenimą.¹¹

Kad ir kur beeitumėte, niekur nerasite kitos tokios surinktos grupės, iš kurios kiekvienas tiki Dievą; ir jeigu paklaustume jūsų visų, kiek iš jūsų turite liudijimą, ne nuomonę, nes kažkas kitas taip pasakė, bet kiek iš jūsų turite tvirtą įsitikinimą, jog tai Dievo darbas, kad Jėzus yra Kristus, kad mes gyvename amžinai, kad Džozefas Smitas buvo Gyvojo Dievo pranašas, atsakytumėte, kad turite šį liudijimą, palaikantį, stiprinantį jus ir suteikiantį pasitenkinimą, kai pasaulyje einate pirmyn. […]

[…] Dar būdamas berniukas, sužinojau, kad tai Viešpaties darbas. Sužinojau, kad žemėje gyvena pranašai. Sužinojau, kad Visagalio įkvėpimas veikia tuos, kurie gyvena taip, kad džiaugtųsi tuo, todėl mes nepriklausome nuo vieno ar dviejų, ar pusės tuzino asmenybių. Yra tūkstančiai šios Bažnyčios narių, žinančių – ir tai visai ne įsivaizdavimas – tikrai žinančių, kad Dievas gyvas, kad Jėzus yra Kristus ir kad mes esame Dievo vaikai.¹²

Jūsų žinojimas, jog tai yra Viešpaties darbas, nepriklauso vien nuo istorijos ar nuo bet kurio žmogaus mokymų, kadangi Šventosios Dvasios dovana išdegino tai jūsų sielose. Jūsų protuose nėra jokios abejonės apie jūsų kilmę ar apie tai, kur eisite, kai šis gyvenimas baigsis, jei būsite ištikimi jums suteiktam pasitikėjimui.¹³

Niekas kitas negali mums duoti liudijimo. Tas įtikinimas ateina iš mūsų Dangiškojo Tėvo.¹⁴

Šiandien stoviu čia didžiai dėkingas už gautą žinojimą. Esu dėkingas, kad mano turimas liudijimas nepriklauso nuo jokio žmogaus. Žinoma, esu dėkingas už paraginimus, kuriuos gaunu iš kitų turinčiųjų šviesą ir tiesą, kurie tuos raginimus pateikia savo teisumo gyvenimu, bet mano žinojimas, kad Dievas gyvas, kad Jėzus Kristus yra žmonijos Išpirkėjas ir kad Džozefas Smitas yra Viešpaties pranašas, nepriklauso nuo bet kurio iš jų. Visa tai žinau pats.

[…] Džiaugiuosi liudydamas, kad žinau, jog evangelija yra tikra, ir visa siela dėkoju savo Dangiškajam Tėvui, kad man tai apreiškė.¹⁵

Iš visų į mano gyvenimą atėjusių palaimų visų vertingiausia palaima yra žinojimas, kad Dievas gyvas ir kad tai – Jo darbas, kadangi tai apima visas kitas palaimas, kuriomis aš viliuosi džiaugtis šiame gyvenime arba ateinančiame gyvenime.¹⁶ (Žr. 4 pasiūlymą 113 puslapyje.)

Šventoji Dvasia yra patikimas vedlys mirtingojo gyvenimo kelyje

[Dievo] Dvasios bendrystė… yra patikimas vedlys mirtingojo gyvenimo kelyje ir tvirtas pasiruošimas namams Jo celestialinėje karalystėje.¹⁷

Jobo knygoje skaitome, kad žmoguje yra dvasia ir Visagalio įkvėpimas teikia jam supratimo [žr. Jobo 32:8]. Jei laikomės Dievo įsakymų, turime teisę į tą įkvėpimą, ir jei gyvename taip, kaip turi gyventi Dievo sūnūs, turėsime tą įkvėpimą ir niekas negalės tam sukliudyti, o to pasekmė bus mūsų fizinis, protinis ir moralinis vystymasis mirtingajame gyvenime ir tolimesnis vystymasis per visus amžinybės amžius.¹⁸

Viešpaties Dvasios bendrystė yra priešnuodis nuovargiui… baimei ir visam tam, kas kartais gyvenime mus užklumpa.¹⁹

Būdami su Gelbėtoju mokiniai žavėjosi Juo nežinodami, koks iš tiesų didis Jis yra, bet tik priėmę ugnies krikštą, Šventosios Dvasios galiai nusileidus ant jų, jie sugebėjo drąsiai sutikti problemas ir ištverti persekiojimus, padariusius jų gyvenimą beveik nepakeliamą. Kai Visagalio įkvėpimas suteikė jiems supratimo, jie žinojo, kad gyvena amžiną gyvenimą, ir žinojo, kad, jei pasirodys ištikimi, atgulę į kapą bus prikelti iš jo į šlovę ir nemirtingumą.

Tai buvo ant jų nusileidusios Dievo Dvasios įkvėpimo rezultatas, Visagalio įkvėpimo, suteikusio jiems supratimą, rezultatas. […]

Meldžiu, kad Dvasia, laikanti mus tiesos ir teisumo kelyje, galėtų pasilikti su mumis. Meldžiu, kad iš mūsų Dangiškojo Tėvo įkvėpimo ateinantis noras vestų mus tuo gyvenimo keliu.²⁰

Linkiu, kad gyvenimo triūsui pasibaigus, sužinotume, jog klausėmės kuždesių to švelnaus tylaus balso, visuomet vedančio mus teisumo keliu, ir žinotume, kad tai atidarė celestialinės karalystės duris mums ir mūsų mylimiems žmonėms, kad eitume pirmyn per amžius… amžinai laimingi.²¹ (Žr. 5 pasiūlymą šiame puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Skaitydami poskyrį „Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo“ (p. 105–108), apsvarstykite, kaip Prezidento Smito analogija pritaikoma mūsų gyvenimo kelionei per mirtingumą. Ką galėtų reikšti rūkas, radijo signalas ir tarškesys? Kaip Viešpats įspėja jus apie pavojus ir padeda pasilikti kelyje į amžinąjį gyvenimą?
108–109 puslapiuose Prezidentas Smitas pareiškia, kad apreiškimas šiais laikais reikalingas tiek pat, kiek ir bibliniais laikais. Ką pasakytumėte žmogui, sakančiam, kad mūsų laikams pakanka Raštuose užrašytų apreiškimų? Kokie patyrimai pamokė jus, kad Dangiškasis Tėvas „domisi mūsų reikalais“?
Peržvelkite 109 puslapyje prasidedantį poskyrį. Kaip sužinojote, kad pranašo pamokymas ateina iš Viešpaties ir yra „daugiau nei tik žmogaus patarimas“ (p. 109)? Kaip asmeninis apreiškimas gali padėti jums priimti ir pritaikyti per pranašą suteiktą apreiškimą?
Studijuodami 110 puslapyje prasidedantį poskyrį, pagalvokite, kaip įgijote liudijimą apie Evangeliją. Kaip jums padėjo kitų žmonių liudijimai? Ką darėte, kad pats pažintumėte tiesą?
Paskutiniame mokymų poskyryje (p. 112–113) ieškokite žodžių ar frazių, apibūdinančių tai, kaip Šventoji Dvasia gali mums padėti. Apsvarstykite, ką galite daryti, kad gyvenime dažniau būtumėte verti Šventosios Dvasios bendrystės.

Susijusios Raštų ištraukos: Jono 15:26; 1 Nefio 10:17–19; 2 Nefio 32:5; Moronio 10:3–5; Doktrinos ir Sandorų 1:38; 42:61; 76:5–10; Tikėjimo Teiginiai 1:9

Pagalba mokytojui: „Nesijaudinkite, jei mokiniai, jums uždavus klausimą, kelias sekundes tyli. Neatsakinėkite į savo klausimą pats; duokite mokiniams laiko sugalvoti atsakymus. Tačiau užsitęsusi tyla gali rodyti, kad jie nesupranta klausimo ir kad jums reikia paklausti kitais žodžiais.“ (Teaching, No Greater Call, p. 69.)

Džordžas Albertas Smitas su žmona Liuse. Prezidentas Smitas atvejį lėktuve panaudojo mokydamas apie apreiškimo svarbą

„Kiekvienas iš mūsų įgyjame teisę į Viešpaties įkvėpimą tiek, kiek gyvename dievobaimingą gyvenimą“