21 skyrius

Gerumo galia

Būdami malonūs ir kantrūs galime suminkštinti širdis ir padrąsinti kitus žmones gyventi teisiai.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Džordžas Albertas Smitas tvirtai tikėjo gerumo galia suminkštinti širdis. Jis mokė, kad turime „pasitikti savo problemas meilės ir gerumo visiems žmonėms dvasia“.¹ Jo anūkė papasakojo apie tai, kaip kartą jo gerumas ir rūpestingumas kitiems žmonėms nuramino aistras įtemptoje situacijoje:

„Vieną karštą vasaros dieną gatvėje, netoli nuo senelio namų Solt Leik Sityje, nutiko kažkokia problema, ir miesto darbininkai turėjo atvykti ją sutvarkyti. Lauke buvo karšta, saulė baisiai plieskė, o darbas buvo susijęs su sunkiu kasimu, ir vyrams kasant kelią per jų veidus ir nugaras žliaugė prakaitas. Darbininkai nerinko žodžių, o galbūt jų motinos jų tinkamai ir nemokė, tačiau jie keikėsi ir negražiai kalbėjo. Netrukus jų kalba pasidarė įžeidžianti daugeliui kaimynų, kurių langai buvo praverti, kad bent koks vėjelis padėtų jiems šiek tiek atvėsti.

Kažkas nuėjo ir paprašė vyrų, kad liautųsi nešvankiai kalbėję, ir kartu parodė pirštu, kad štai čia gyvena brolis Smitas, – ar negalėtų jie parodyti šiek tiek pagarbumo ir būti tylesni? Tai išgirdę vyrai paleido seriją naujų blogų žodžių. Senelis tyliai paruošė šiek tiek limonado ir, ant padėklo padėjęs keletą stiklinių su ąsočiu, nunešė jį vargstantiems vyrams, sakydamas: „Mano draugai, atrodote labai sukaitę ir pavargę. Gal ateikite ir prisėskite čia po mano medžiais ir atsigerkite šalto gėrimo?“ Jų pyktis atlėgo, į gerumą vyrai atsakė romumu ir dėkingumu. Maloniai truputį pailsėję jie grįžo prie darbo ir kruopščiai bei tyliai jį užbaigė.“² (Žr. 1 pasiūlymą 217 puslapyje.)

Viena iš priežasčių, kodėl Prezidentas Smitas taip maloniai elgėsi su žmonėmis, buvo ta, kad jis buvo įsitikinęs, jog kiekviename žmoguje yra įgimtas gerumas. Vos keletas savaičių prieš Prezidento Smito mirtį vyresnysis Metju Kaulis, Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, aplankė jį ligoninėje. Jis sakė: „Priėjau prie jo lovos, ir jis ištiesė ranką, paėmė manąją ir tvirtai ją spausdamas tarė: „Jaunuoli, visas savo gyvenimo dienas atmink, kad kiekviename gali rasti gėrį, jeigu tik jo ieškosi.“

Tada vyresnysis Kaulis apie Prezidentą Smitą pasakė:

„Jis mylėjo kiekvieną, nes galėjo jame matyti gėrį. Jis nežiūrėjo į nuodėmę net su mažiausiu nuolaidžiavimu, bet mylėjo nusidėjėlį, nes žinojo, kad Dievas yra meilė [žr. 1 Jono 4:16] ir kad tai Dievo meilė atgaivina žmogaus sielą ir taip nusidėjėlį gali paversti šventuoju.

Gal būt buvo nusidėjėlių, kurie jo meilę palaikė pagarba. Jis negerbė nusidėjėlių, bet juos mylėjo. Esu tikras, kad jo meilė rado atgarsį jo mylimų žmonių širdyse.“³

Džordžo Alberto Smito mokymai

Viešpaties Dvasia yra gerumo, o ne grubumo ar kritikos dvasia

Kartais mane liūdina, kai girdžiu sakomus nemalonius dalykus, ne tik apie žmones mūsų Bažnyčioje, bet ir apie žmones pasaulyje. Nemalonūs dalykai paprastai nėra sakomi Viešpaties įkvėpimu. Viešpaties Dvasia yra gerumo dvasia; Ji yra kantrybės dvasia; Ji yra maloningumo, meilės, susilaikymo ir didžio kantrumo dvasia; o tarp mūsų nėra nė vieno, kuriam nereiktų visų šių dorybių, kurios kyla, jei su mumis yra mūsų Dangiškojo Tėvo Dvasia.⁴

Kiekviena taiką skatinanti įtaka turi būti panaudojama. Liuciferis naudoja visas priemones, siekdamas pražudyti žmonių šeimos sielas. Dabar jis aktyvesnis nei bet kada anksčiau ir darbuojasi labai klastingai. Negaišiu laiko vardindamas daugybę jo naudojamų būdų, tačiau yra vienas būdas, kuriuo jis veikia ir veikė nuo pasaulio pradžios, ir tas būdas – gundyti vieną žmogų sugriauti kitų žmonių reputaciją sakant apie juos nemalonius dalykus.⁵

Yra taip lengva kritikuoti kitą žmogų, taip lengva rasti ydų, ir kartais mes šiurkščiai kalbame apie savo kaimynus ir draugus. Tačiau mūsų Dangiškasis Tėvas mums davė štai ką: …

„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami.

Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.

Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?!

Arba kaip gali sakyti broliui: „Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, – kai tavo akyje rąstas?“ [Mato 7:1–4.]

Mums, kaip žmonių grupei, patariama nekritikuoti, nebūti nemaloniems, nekalbėti grubiai apie žmones, su kuriais bendraujame. Turėtume būti didžiausi tokio elgesio pavyzdžiai visame pasaulyje. Pagalvokite apie šių laikų kritiką. Paimkite laikraščius ir pamatysite nemalonius dalykus, kuriuos vieni žmonės sako apie kitus. Tačiau daug kartų kritikuojančio asmens akyje yra rąstas, ir jis nemato visko aiškiai, tačiau mano, kad jo brolio akyje yra krislas.⁶ (Žr. 2 pasiūlymą 217 puslapyje.)

Ar kartais nesame linkę labiau pastebėti savo aplinkinių trūkumus ir silpnybes? Tačiau tai prieštarauja Jėzaus Kristaus Evangelijos mokymams. Yra tokių žmonių, kurie visada destruktyviai kaltina ir kritikuoja. Yra skirtingų rūšių kritika. Jeigu galime kritikuoti konstruktyviai, būdami Viešpaties Dvasios veikiami, galime naudingai ir tinkamai pakeisti kai ką, kas yra daroma. Bet jei esame kaltės ieškojimo, destruktyvaus kitų žmonių silpnybių, trūkumų ir nesėkmių nurodinėjimo dvasioje, [prisiminkime], jog tai niekada nenutinka, kai su mumis yra mūsų Dangiškojo Tėvo Dvasia, ir tai visada kenkia.⁷

Turime kituose žmonėse ieškoti dorybių ir juos nuoširdžiai pagirti

Šįvakar stoviu prieš jus, kad kalbėčiau apie vyrą, kuris prieš keletą metų grįžo namo. […] Kalbu apie Frencį M. Laimaną [iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo] ir noriu jums pasakyti, kad tas didis žmogus buvo švelnus kaip kūdikis, toks švelnus kaip mažas vaikas, ir jo troškimas padėti bei padrąsinti buvo nuostabus. Daug kartų girdėjau, kaip jis gyrė savo brolius, padariusius kažką pagirtino – vienas pasakė gerą kalbą, kitas išsakė įtikinantį liudijimą, o dar kitas padarė dar kažką pagirtino. Mačiau jį apkabinant juos ir sakant: „Didžiuojuosi jumis ir tuo geru, ką padarėte.“ Argi tai ne pagirtinas elgesys? Taip galime tapti laimingi. Jeigu užuot pavydėję, galėtume pastebėti, padėkoti ir pagirti mūsų aplinkinių dorybes ir sugebėjimus, jeigu matytume gėrio galią [kituose], būtų daug geriau.

Daugelis mūsų gyvename tokioje aplinkoje, kad esame beveik nebyliai, kai reikia ką nors kitą pagirti. Atrodo, kad negalime pasakyti, ką turėtume pasakyti… kad palaimintume kitus. Ieškokime savo pažįstamuose dorybių ir jas pastebėję pagirdami pradžiuginkime juos.⁸

Meldžiu jūsų, mano broliai ir seserys, būkime dosnūs vieni kitiems. Būkite vieni kitiems tokie kantrūs, kokie norėtume, kad kiti būtų kantrūs mums. Pastebėkime savo kaimynų ir draugų dorybes ir kalbėkime apie jas, neieškokime ydų ir nekritikuokime. Jei taip darysime, spinduliuosime šviesą, ir tie, kas geriausiai mus pažįsta, mylės mus.⁹ (Žr. 3 pasiūlymą 218 puslapyje.)

Gerumas turi galią atitraukti žmones nuo klaidų

Yra tokių, kurie daro klaidų. Šiandien tarp mūsų yra tokių, kurie nuklydo, bet jie yra mūsų Viešpaties vaikai ir Jis myli juos. Jis jums ir man suteikė teisę eiti pas juos su gerumu ir meile, su kantrumu ir noru palaiminti, stengtis perkalbėti juos, kad paliktų daromas klaidas. Ne man teisti tuos, kurie darė ir vis dar daro klaidų, nebent tai daryti mane šauktų man suteiktas įgaliojimas. Tačiau, jeigu juos matau elgiantis neteisingai, mano privilegija tam tikru būdu, jei įmanoma, sugrąžinti juos į kelią, vedantį į amžinąjį gyvenimą Celestialinėje karalystėje.¹⁰

Nepriekaištaukime savo draugams ir kaimynams, jeigu jie nedaro to, ką norėtume, kad jie darytų. Verčiau mylėkime juos taip, kad jie darytų tai, ko iš jų nori mūsų Dangiškasis Tėvas. Mes tai galime padaryti ir niekaip kitaip negalime pelnyti jų pasitikėjimo ar meilės.¹¹

Kiek džiaugsmo, kiek paguodos, kiek pasitenkinimo gali būti pridėta mūsų kaimynų ir draugų gyvenimuose per gerumą. Kaip norėčiau tą žodį parašyti didžiosiomis raidėmis ir aukštai jį iškelti. Gerumas tai Dievo duota mums galia atverti kietas širdis ir sutramdyti užsispyrusias sielas, ir padėti jiems suprasti Jo tikslus.¹² (Žr. 4 pasiūlymą 218 puslapyje.)

Meilė ir gerumas mūsų namuose gali paskatinti mūsų vaikus klausytis mūsų patarimų

Tai yra mūsų pareiga – sakyčiau, tai mūsų privilegija ir pareiga – skirti pakankamai laiko, kad apsuptume savo vaikus saugumu ir taip juos mylėtume, ir pelnytume jų meilę, kad jie maloniai klausytųsi mūsų patarimų ir pamokymų.¹³

Gyvenkite meilėje ir gerume taip, kad ramybė, malda ir dėkingumas kartu būtų jūsų namuose. Neleiskite, kad jūsų namai būtų tik vieta, kur vakare pakabinate savo skrybėles ir pavalgote, o tada bėgate kažkur kitur, bet tegul jūsų namai būna Viešpaties Dvasios buveinė.¹⁴

Meldžiuosi, kad galėtume prisipildyti tos dvasios, kuri ateina iš [Viešpaties], kuri yra meilės, gerumo, paslaugumo, kantrybės ir pakantumo dvasia. Tuomet, jeigu išlaikysime tą dvasią savo namuose, mūsų berniukai ir mergaitės užaugs ir bus tokie, kokie norėtume, kad jie būtų.¹⁵

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus važiavau traukiniu, vykstančiu į šiaurę. To traukinio sėdimajame vagone pamačiau sėdinčią pažįstamą moterį. […] Man einant tarp vagono eilių, ji atpažino ir užkalbino mane, ir aš jos paklausiau: „Kur važiuojate?“ Ji atsakė: „Vykstu į Portlandą [Oregone]“. Žinojau, kad jos šeima nebuvo iš pasiturinčiųjų. Žinojau, kad ta moteris turėjo daug sūnų, todėl pasiteiravau: „Kokie reikalai jūsų laukia Portlande?“ Ji atsakė: „Vienas mano sūnus tenai yra ligoninėje.“

Nežinojau, kad kuris iš jos vaikų būtų išsikėlęs, todėl paklausinėjau truputį daugiau, ir tada ji man atvėrė širdį. Ji pasakė: „Mano jauniausias berniukas prieš kelias savaites išėjo iš namų ir nepasakė, kur keliauja. Iš jo negavom jokios žinutės, tačiau be abejonės jis sugalvojo eiti į pasaulį ir būti savarankiškas, ir pirmas pranešimas apie jo buvimo vietą buvo telegrama iš Portlando Gailestingumo ligoninės, kurioje buvo pranešama, kad mūsų berniukas serga ir guli toje ligoninėje.“ Ji tęsė: „Žinoma, ta žinia mus labai pribloškė. Beliko tik viena išeitis – surinkti lėšas ir iškart vykti pas mūsų berniuką.“

[…] Ji buvo nusiteikusi sėdomis iškęsti tą ilgą kelionę, dieną ir naktį, nesipiktindama dėl savo berniuko negeranoriškumo ir nerūpestingumo, bet tik galvodama, kad jis buvo jos, kad jis priklausė jai, kad Dievas jį davė jai ir kad mūsų Dangiškasis Tėvas tikisi, kad ji visomis įmanomomis priemonėmis praturtins jo gyvenimą ir paruoš jį toms jo laukiančioms galimybėms. Taigi ilgas tos nakties valandas, traukiniui riedant bėgiais, ta geroji moteris ten sėdėjo, išgyveno dėl savo berniuko, su kiekviena mylia po truputį vis artėdama prie to magneto, kuris traukė jos širdį. Galiausiai atvykusi ji kiek galėdama greičiau nuskubėjo į ligoninę. Taip jau buvo, kad ta vieta, kur turėjau būti, buvo visai netoli tos ligoninės, taigi nuvykau ten pasižiūrėti, kas nutiko.

Ten šalia lovos skausmuose gulinčio savo berniuko, kurį ištiko ūmus plaučių uždegimas, sėdėjo ta miela moteris. Ji nebarė jo už tai, kad negalvojo apie ją; ji neįsižeidė dėl jo nerūpestingumo ir nedėmesingumo, ji tiesiog buvo dėkinga, kad gali būti su savo berniuku, kurį jai davė Dievas. Ji dabar bandė susigrąžinti vaiką, dėl kurio gimimo šiame pasaulyje ji su Dangiškuoju Tėvu sudarė partnerystę. Jam, tarp kitko, buvo maždaug 16 metų, bet jis buvo jos jauniausiasis. Ji stengėsi padrąsinti jį, pasakodama apie tai, kas padės jam būti laimingam ir patenkintam, pabrėždama kokios galimybės jo laukia, kai jis pasveiks. Vietoje sielvarto ir kančios, kuri tvyrojo toje palatoje iki jai ten ateinant, dabar ten buvo šviesos, ramybės ir laimės spindesys, sklindantis nuo to berniuko veido, kai jis žiūrėjo į tą, kuri rizikavo savo gyvybe, kad jis galėtų būti, ir kuri tą kartą nuvažiavo tokį ilgą atstumą, kad sėdėtų šalia ir padėtų jam grįžti į gyvenimą.

Kartais galvoju, ar tos motinos suvokia, kokios jos nuostabios savo vaikų akyse panašiose situacijose. Tas berniukas, dar mamai nepabuvus ten nė kelių valandų, pasižadėjo, kad daugiau niekada jos neišduos, daugiau niekada nenuvertins to, ką ji jam davė, ir nutarė, kad tą jos jam kilniai suteiktą vardą jis garbingai saugos, kol bus gyvas.¹⁶ (Žr. 5 pasiūlymą 218 puslapyje.)

Meldžiuosi, kad mūsų Viešpaties evangelijos meilė degtų mūsų sielose ir praturtintų mūsų gyvenimus, kad padėtų vyrams būti malonesniems žmonoms,o žmonoms būti malonesnėms vyrams, gimdytojams – vaikams, o vaikams – gimdytojams, dėl Jėzaus Kristaus evangelijos, kuri yra meilės ir gerumo evangelija.¹⁷

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, peržvelkite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite V–VII puslapiuose.

Perskaitykite pasakojimą, kaip Džordžas Albertas Smitas pavargusiems darbininkams paruošė limonado (p. 211). Kokį matėte gerą poelgį, suminkštinusį kieno nors širdį? Kokius žinote sunkumus, kuriuos galima išspręsti su „meilės ir gerumo visiems žmonėms dvasia“?
Prezidentas Smitas mokė, kad „turėtume būti… didžiausi pavyzdžiai visame pasaulyje“, kaip vengti griežtos kritikos (p. 213). Kokias žinote situacijas, kuriose galime parodyti tokį pavyzdį? Kodėl, jūsų manymu, griežta kritika ir ydų ieškojimas yra tokie žalingi?
213–214 puslapiuose skaitome, kaip Prezidentas Smitas pasakoja apie tai, kaip vyresnysis Frencis M. Laimanas giria savo brolius. Kaip jus yra paveikęs kieno nors jums išsakytas nuoširdus pagyrimas? Pagalvokite truputį, kokį žmogų galėtumėte pagirti.
Prezidentas Smitas mokė, kad „gerumas – tai Dievo mums duota galia atverti kietas širdis“ (p. 215). Kokius žinote pasakojimus Raštuose, kurie iliustruotų tą principą? (Pavyzdžiui, žr. Mato 9:10–13; Almos 20:1–27.)
Peržvelkite pasakojimą apie motiną, ligoninėje lankančią savo sūnų (p. 215–217). Kodėl vaikui nuėjus klaidingu keliu kartais sunku elgtis taip, kaip šiame pasakojime pasielgė toji motina? Su malda apmąstykite, kaip gerumo ir kantrumo dvasia galėtų pagerinti jūsų santykius su jūsų šeimos nariais.

Susijusios Raštų ištraukos: Patarlių 15:1; Mato 18:15; Jono 8:2–11; Efeziečiams 4:29–32; 3 Nefio 12:22–24; Doktrinos ir Sandorų 121:41–46

Pagalba mokytojui: Diskusijos mažose grupelėse „suteikia galimybę dideliam skaičiui žmonių dalyvauti pamokoje. Žmonės, kurie paprastai nėra linkę dalyvauti, mažose grupelėse gali dalintis mintimis, kurių nereikštų prieš visą grupę“ (Teaching, No Greater Call, p. 161).

„Senelis tyliai paruošė šiek tiek limonado ir, ant padėklo padėjęs keletą stiklinių su asočiu, nunešė jį vargstantiems vyrams“

„Gyvenkite meilėje ir gerume taip, kad ramybė, malda ir dėkingumas … būtų jūsų namuose“