15 skyrius

Viešpaties darbo vedimas į priekį

Dievas vadovauja savo darbui ir kviečia kiekvieną Bažnyčios narį prisidėti prie jo pažangos.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Kai 1903 m. Džordžas Albertas Smitas buvo pašauktas į Dvylikos Apaštalų Kvorumą, Bažnyčioje buvo šiek tiek daugiau nei 300 tūkstančių narių. Jam baigiant tarnauti Bažnyčios prezidentu, jos narių skaičius viršijo 1 milijoną. Prezidentas Smitas džiūgavo tokiu augimu, nes tai reiškė, kad išgelbėjimo žinia pasiekia vis daugiau ir daugiau žmonių. 1950 m. visuotinės konferencijos dalyviams jis pasakė: „Kokie laimingi turėtume būti, ne todėl, kad padidinome organizacijos, kuriai priklausome, narių skaičių, bet todėl, kad daugiau mūsų Tėvo vaikų, daugiau Jo sūnų ir dukterų, buvo atvesti prie tiesos pažinimo ir ateina į Jo organizaciją, kurią Jis paruošė, kad galėtume būti mokomi, kaip gyventi, ir būtume vedami amžinosios laimės keliu.“¹

Nuo 1903 m. iki Prezidento Smito mirties 1951 m. Bažnyčia susidūrė su daugybe pasaulinio jos augimo trukdžių. Tokie įvykiai, kaip Pirmasis, Antrasis pasauliniai karai ir Didžioji depresija (plačiai paplitusi ekonominė krizė), smarkiai apribojo svetur siunčiamų tarnauti misionierių skaičių. Nežiūrint tų sunkumų, Džordžas Albertas Smitas liko įsitikinęs, jog Bažnyčia augs toliau ir įvykdys tai, kas jai lemta – „pripildys visą žemę“ (Danieliaus 2:35). 1917 metais, įsisiautėjus Pirmajam pasauliniui karui, šventiesiems jis sakė: „Manęs neliūdina tai, jog tiesa nesklinda greičiau. Priešingai, šių dienų įvykiuose pastebiu visažinančio Tėvo įtaką ruošiant kelią evangelijos, kurią Jis sugrąžino į žemę mūsų laikais, skleidimui.“²

Nors pirmoji dvidešimtojo amžiaus pusė pateikė didelių iššūkių, ji taip pat atnešė ir naujas technologijas, kurios, prezidento Smito įsitikinimu, turėjo paremti Viešpaties darbą. Jis buvo karštas aviacijos pramonės šalininkas ir matė ją kaip priemonę efektyviau vykdyti savo kelionių užduotis tarnaujant visuotiniu įgaliotiniu. Jis taip pat pritarė, jog Bažnyčia naudotųsi radijumi ir televizija, kad Viešpaties žodis pasiektų daugiau žmonių. Jis sakė: „Turime šiuos [išradimus] priimti kaip Viešpaties palaimas. Jie stipriai praplečia mūsų galimybes. Jie iš tiesų gali tapti palaimomis, jei teisiai pasinaudosime jais, skleisdami tiesą ir tęsdami Viešpaties darbą tarp žmonių. Pasaulis šiais laikais susiduria su dideliu iššūkiu – kaip panaudosime daugelį tų išradimų. Galime jais pasinaudoti naikindami, kaip kartais elgėmės praeityje, arba galime panaudoti juos žmonijos švietimui ir laiminimui, kaip to iš mūsų norėtų mūsų Dangiškais Tėvas.“³

Prezidentas Smitas, kalbėdamas 1946 m. visuotinėje konferencijoje, taip pranašavo apie tokių technologijų panaudojimą: „Jau greitai nuo šios sakyklos ir kitų parūpintų vietų Viešpaties tarnai galės išsakyti žinias atskiroms grupėms, kurios yra taip toli, kad jų negalima pasiekti. Tokiu ir kitais būdais Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, evangelijos – vienintelės Dievo galios išgelbėjimui ruošiantis celestialinei karalystei, bus klausomasi visose pasaulio dalyse, ir daugelis iš jūsų, esančių čia, sulauksite tos dienos.“⁴ (Žr. 1 ir 4 pasiūlymus 156–157 puslapiuose.)

Prezidentas Smitas suprato, kad Bažnyčia dirba sėkmingai, nes tai yra Viešpaties darbas, ir mokė šventuosius, kad galimybė dalyvauti tame darbe yra palaiminimas, kurį Viešpats siūlo kiekvienam Savo Bažnyčios nariui. Pirmoje visuotinėje konferencijoje, po paskyrimo būti Bažnyčios prezidentu, jis sakė: „Suvokiu, kad ant mano pečių gula didelė atsakomybė. Žinau, kad be mūsų Dangiškojo Tėvo pagalbos organizacijai, su kuria esame susiję, negali pasisekti. Joks žmogus ar žmonių grupė negali užtikrinti jai sėkmės, tačiau jei šios Bažnyčios nariai toliau laikysis Dievo įsakymų, gyvens pagal savo religiją, rodys pasauliui pavyzdį [ir] mylės savo artimą kaip save patį, mes eisime pirmyn ir į mus plūs vis auganti laimė.“⁵

Džordžo Alberto Smito mokymai

Yra begalė galimybių kiekvienam nariui dalyvauti Viešpaties darbe

Atsakomybė vadovauti šiam darbui nėra pavesta vien [Bažnyčios prezidentui] ar jo patarėjams, ar Dvylikos Kvorumui; bet ir kiekvienam vyrui ir moteriai, kurie Dievo tarnų buvo pakrikštyti ir tapo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariais. […] Negalime panorėję nusimesti atsakomybės; mūsų Tėvas uždėjo ją ant mūsų pečių, ir mes turime suremti pečius, ir prisidėti prie sėkmingo šio darbo vykdymo.⁶

Tikiu jumis, mano broliai ir seserys. Pasitikiu jūsų tikėjimu ir dorumu. […] Kiekvienas iš jūsų atsakote [Viešpačiui] už šio darbo rėmimą taip pat kaip ir jums pirmininkaujantieji. Negaliu pasakyti: „Argi aš savo brolio sargas?“ Negaliu nusimesti atsakomybės […], bet, stovėdamas mūsų Tėvo vaikų gretose, privalau nešti savąją dalį, turiu nešti tą naštos dalį, kurią Viešpats uždėjo man, ir jei išsisukinėsiu, žinau, kad neteksiu palaiminimo, kurio susilaukčiau paklusęs mūsų Tėvo įsakymams.⁷

Su kokiu troškimu turėtume vaikščioti darydami gera. Tik tingus tarnas laukia, kol jam visame bus įsakoma. [Žr. DS 58:26–27.] Mūsų Dangiškasis Tėvas tikisi, kad aukštinsime savo pašaukimus, kad ir kur tai būtų, kad ir kokia kukli gyvenime būtų mūsu dalia.⁸

Kad žmogus galėtų gauti didžiausią palaiminimą mūsų Dangiškojo Tėvo karalystėje, jam nebūtina būti Dvylikos Kvorumo ar Bažnyčios Prezidentūros nariu. Tai tik Bažnyčiai reikalingos pareigybės, ir yra daug ištikimų ir pasišventusių, vertų užimti tas pareigas vyrų, kurių laiko ir talentų reikia visoje Bažnyčioje. […] Atminkite, kad, būnant nariu ir bendrai Bažnyčioje, yra daug galimybių kiekvienam vyrui ir moteriai daryti kažką, kas laimintų aplinkinius ir prisidėtų prie Viešpaties darbo pažangos.⁹

Kai kurie, turintys kunigystę ar užimantys tam tikras pareigas Bažnyčioje, yra linkę apleisti sakramento susirinkimus bei kitas svarbias pareigas ir apsiriboti darbu tam tikrame pašaukime. Jie gali būti Sekmadieninės mokyklos tarnautojai ar mokytojai ir, atlikdami savuosius Šabo dienos mokyklos darbus, mano, kad to pakanka; arba jie gali būti [Vaikinų, Merginų] ar Pradinukų organizacijos, ar geneologinio darbo, ar gerovės programos tarnautojai arba turi kokį kitą svarbų paskyrimą ir, jei atlieka su tuo susijusius įsipareigojimus, mano, kad savo pareigą atliko.

Kad ir kaip mylėtume ir laimintume juos už didžią jų atliekamą tarnystę, privalome prisiminti, kad visi turime gyventi kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš mūsų Dangiškojo Tėvo burnos [žr. DS 84:44]. Kalbant bendrai, ypatingi pavedimai neatleidžia mūsų nuo kitų įsipareigojimų; o ypatingi susirinkimai paprastai nepakeičia visuotinių Bažnyčios susirinkimų. Turime ne tik vykdyti savo ypatingus įsipareigojimus ar pavedimus, bet diena iš dienos elgtis kaip pastarųjų dienų šventieji plačiausia prasme, kad bet kokioje situacijoje pastebėję nelaimę ar nepriteklių, ar patarimo ir pamokymo poreikį, mes tuoj pat veiktume kaip tikri Viešpaties tarnai.

Taip pat yra tokių, kurie priima formalią narystę Bažnyčioje, bet mano, jog yra atleisti nuo bet kokios tarnystės vykdymo. Tačiau anksčiau ar vėliau jie sunerimsta širdyje ir pajunta abejones, kaip nutinka mums visiems, kai nevykdome to, ką žinome esant mūsų pareiga. Žmogus, gyvenantis pagal Jėzaus Kristaus evangeliją, niekada neabejos jos sėkme; tačiau žmogus, vengiantis savo pareigų, nesilaikantis savo sandorų, netenka Viešpaties Dvasios ir pradeda abejoti Sionės likimu. […]

Kai tik vykdote visas savo pareigas, žinote, kad tai mūsų Tėvo darbas ir kad Jis sėkmingai jį užbaigs, lygiai taip, kaip žinote, jog gyvenate.¹⁰

Argi nematote, kaip tas nuostabus darbas ir stebuklas juda pirmyn? Argi nematote, kaip mes asmeniškai prisidėjome tik savo skatikais, tačiau visi susivienijome ir Viešpaties žodis pasklido tarp žmonių vaikų; ne karingai, bet geranoriškai ir su meile, su noru palaiminti visą žmoniją?¹¹ (Žr. 2 pasiūlymą 156 puslapyje.)

Pasipriešinimas nesustabdys Bažnyčios pažangos, nes tai yra Dievo darbas, o ne žmogaus

Bažnyčia prasidėjo vos nuo šešių narių. Diena iš dienos ji augo, nepaisant priešininko pasipriešinimo. Tačiau be galingos teisingumo rankos, be mūsų Dangiškojo Tėvo priežiūros ši Bažnyčia seniai būtų sutraiškyta kaip kriauklelė. Tačiau Viešpats pasakė, kad Jis mus apsaugos, ir pažadėjo mus saugoti, jei gerbsime Jį ir laikysimės Jo įsakymų.¹²

Šita Bažnyčia augo ne todėl, kad buvo populiari. Tai vyko nežiūrint pasaulio protingųjų pasipriešinimo; tai vyko nežiūrint religijos mokytojų pasipriešinimo, ir ji ir toliau rinko čia ir ten rinktines dvasias, kurios gyveno taip, kad galėjo suvokti tiesą.¹³

Pastaruoju metu skaičiau savo senelio Džordžo A. Smito dienoraštį. […] Perskaičiau apie jo asmeninius patyrimus, kai kurie iš jų buvo skausmingiausi, kiti – stebuklingi. Jaunystėje jis buvo pasiųstas skelbti mūsų Viešpaties Evangelijos. Jis patyrė tai, ką patyrė ir kiti tarnystėn pašaukti vyrai. Piktai nusiteikę žmonės neteisingai kaltino jį ir jo bendražygius, tačiau jis išliko ištikimas, ir Viešpats apgynė juos žmonių akyse ir suteikė jiems liudijimą apie šio darbo dieviškumą, kuris buvo toks neabejotinas, kad jokia užduotis skleidžiant tiesą nebuvo jiems per sunki.

Senelis buvo tarp tų, kurie 1839 m. buvo pasiųsti į Angliją skelbti Evangelijos. Ten priešininkas, kaip tik galėjo, stengėsi atimti jiems drąsą. Tuo metu jų rašyti dienoraščiai rodo, kad juos šmeižė pikti žmonės ir puolė piktosios dvasios, tačiau Viešpats apsaugojo juos, ir jie nuveikė didį darbą. Tuo metu tenai buvo aštuoni Dvylikos Kvorumo nariai. Tarp pašauktų į Angliją vyrų buvo tokių, kurie neturėjo lėšų savo kelionės išlaidoms padengti, tačiau jie išvyko iš namų pėsčiomis. Vienas tų vyrų dėl užsitęsiusios ligos neturėjo jėgų nueiti 3 kilometrus iki pašto karietos, ir įveikti tą kelią jam padėjo draugas. Jie tikėjo Dievą; jie žinojo, kad tai Jo Bažnyčia, ir todėl iškeliavo, ir atsirado Bažnyčiai nepriklausančių draugų, parūpinusių jiems pinigų ir apmokėjusių jų persikėlimą per vandenyną, kur nuvykę jie pateikė savo žinią, ir dėl jų tarnystės daug dorų žmonių priėmė tiesą.¹⁴

Tai Dievo darbas. Tai nėra žmonių darbas. Joks žmogus ar žmonių grupė, susidūrę su pasaulio pasipriešinimu, nebūtų galėję toliau jo sėkmingai vykdyti. Daug kartų tie, [kurie priešinosi tam darbui], juto, kad Bažnyčiai atėjo galas, ir kas kart Savo galios didybe Viešpats ją pakylėdavo, ir ji judėjo pirmyn iš miesto į miestą, iš kaimo į kaimą, iš tautos į tautą.¹⁵

Žinau, kad yra daug sunkumų ir kad laikui bėgant bus dar didesnių, tačiau tas pats Tėvas, esantis Danguje, kuris vedė Izraelio vaikus, kuris išgelbėjo Danielių ir tris hebrajų vaikus nuo sunaikinimo, tas pats Dangiškasis Tėvas, kuris apsaugojo mūsų protėvius, atvykusius į [Druskos ežero slėnį], ir įtvirtino juos čia, ir laimino juos, ir padarė, kad skurstančiai liaudžiai būtų įmanoma turėti šią didingą [Solt Leiko] šventyklą ir kitas didžias šventyklas, …tas pats Tėvas, jūsų ir mano Tėvas, dabar yra pasiruošęs išlieti Savo palaimas ant mūsų.¹⁶

Nėra pagrindo nusivilti. Jėzaus Kristaus evangelija toliau ritasi pirmyn. Dangiškasis Tėvas mums pažadėjo, kad ji risis toliau. Jokiame kitame Evangelijos laikotarpyje nebuvo tokio patikinimo, kokį turime mes. Praeitais Evangelijos laikotarpiais evangelija būdavo paimama nuo žemės. Kai ji buvo sugrąžinta mūsų laikais, kartu buvo duotas pažadas, kad ji daugiau niekada nebebus paimta nuo žemės ar duota kitiems žmonėms. Todėl maldauju jūsų, kurie kibote į plūgą, nesigręžiokite atgal. Tarnaukite Dievui ir laikykitės Jo įsakymų.¹⁷

Neturime nerimauti dėl Sionės pažangos, nes senas patikimas laivas išdidžiai plauks toliau, o atsidavę ištikimieji saugiai išsilaipins Dievo uoste, apvainikuoti šlove, nemirtingumu ir amžinuoju gyvenimu. Nebijau dėl tų pagyvenusių vyrų ir moterų, kurie išlaikė tikėjimą. Nebijau dėl berniukų ir mergaičių, kurie paklusniai laikosi Viešpaties įsakymų. […] Tačiau bijau, kad tie pastarųjų dienų šventieji, kurie, žinodami mūsų Tėvo valią, jos nevykdo, kurie kartas nuo karto girdi Viešpaties mokymus ir nusigręžia nuo jų, nepasieks tikslo, jeigu neatsigręš ir neatgailaus visa širdimi.¹⁸

Jo darbas progresuoja, turime būti aktyvūs, jei norime žengti kartu su juo. Nuo pat įkūrimo Bažnyčia kiekvienais metais auga stipriau nei praėjusiais metais. Šiais laikais nuolatinės pažangos perspektyva geresnė nei bet kada anksčiau. Daugiau žmonių mokosi tiesos apie mus ir apie mūsų požiūrį į juos. Šviesai sklindant tarp žmonių yra įveikiama dėl nežinojimo susidariusi išankstinė nuomonė. […]

Visiems turėtų būti akivaizdu, o vieną dieną taip ir bus, kad pasipriešinimas šiam darbui būtų jį seniai įveikęs, jei jis nebūtų dieviškas. Te žino visas pasaulis, kad jo neįmanoma sunaikinti, nes jis „yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“. [Žr. Romiečiams 1:16.]¹⁹ (Žr. 3 pasiūlymą 157 puslapyje.)

Dievas reguliuoja pasaulio sąlygas, kad Jo darbas galėtų plėstis žemėje

[Dievas] nusprendė, kad žinia, kurią Jo tarnai skelbė praeitais amžiais, atnaujinta ir išplatinta Jo tarnų šiomis pastarosiomis dienomis, bus išgirsta, ir Savo stiprybės galia Jis sulygins šio pasaulio sąlygas ir nužemins žmonių vaikus, kol jie neatgailaus ir nenorės klausyti. Tiesos, kurių mokome, tai yra tiesos, kurių Dievas reikalauja mokyti pasaulyje, skinasi kelią.²⁰

Vienam iš Savo pranašų Viešpats apreiškė, jog pasirodžius Mormono Knygai Jis pradės Savo darbą tarp tautų, kad sugrąžintų Savo liaudį. [Žr. 2 Nefio 30:3–8; 3 Nefio 21:1–14; 29:1–2.] Kai suvokiame, kokiu greičiu, palyginus su 1830 metais, Jėzaus Kristaus evangelija gali būti skleidžiama dabar, galime pamatyti, kad Viešpats ištiesė savo ranką ir žmonėms suteikiama galimybė žinoti. Visai netrukus, Viešpaties tarnams su galia skelbiant evangeliją, jos bus klausomasi visose šio pasaulio dalyse. Mūsų Dangiškasis Tėvas pritaikys pasaulio sąlygas, kad evangelija galėtų būti skelbiama.²¹

Gelbėtojas sakė, jog šita karalystės evangelija bus skelbiama visame pasaulyje, kaip liudijimas visoms tautoms, o tada ateis galas! [Žr. Džozefas Smitas–Mato 1:31.] Viešpats nereikalautų to, kas neįmanoma. Jis pašalina kliūtis, ir evangelija „bus skelbiama“.²²

Sionė bus išpirkta, ir pasaulis, kuris dabar nesupranta „mormonizmo“ darbo, dar įsitikins, jog tai yra Dievo galia išgelbėjimui tiems, kurie laikosi mūsų Tėvo įsakymų. Liudiju, kad darbas sparčiai auga, o žmonių vaikai priima „mormonizmą“ savo sielose; tai yra mūsų Tėvo darbas. Patys iš savęs galime būti menki ir silpni, tačiau jei gyvensime dorai ir tyrai, jei darysime tai, ką žinome esant teisinga, bus suburti vyrai ir moterys, kurie tęs Viešpaties darbą, kol mūsų Tėvo darbas bus atliktas taip, kaip to nori Jis. Tie, kurie dabar mūsų nesupranta, pažins mus geriau. Tiems, kurie tiki, jog remiamės savanaudiškomis paskatomis, bus atvertos akys, ir tų mūsų brolių bei seserų pasaulyje, kurie trokšta tiesos ir nori žinoti, ko Viešpats tikisi iš jų, širdys bus pervertos ir jie priims Evangeliją. Sionė kelsis, suspindės ir taps visos žemės šlove, nes taip paskelbė Viešpats, Izraelio Dievas.²³ (Žr. žemiau pateiktą 4 pasiūlymą.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite V–VII puslapiuose.

Prezidentas Smitas pranašavo, kad „[mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus evangelijos] bus klausomasi visose pasaulio dalyse“ (p. 150). Kokios technologijos padeda tai įgyvendinti? Kokiais dar būdais naujos technologijos ar mokslo pasiekimai prisideda prie Viešpaties darbo?
Skaitydami pirmąjį mokymų poskyrį (p. 151–153), pagalvokite apie jūsų dabartinį pašaukimą arba paskyrimą Bažnyčioje. Kaip, vykdydami savo pašaukimą, prisidedate prie „Viešpaties darbo pažangos“? Kaip jūsų, kaip namų mokytojo arba lankančiosios mokytojos, pastangos prisideda prie šito darbo? Kokiais būdais, be savo formalių pašaukimų ir paskyrimų, visi galime prisidėti?
153–155 puslapiuose pateiktas prezidento Smito liudijimas, kad Viešpats vadovauja Savo Bažnyčios darbui. Kokie patyrimai jums parodė, jog tai tiesa? Kaip, gyvendami pagal Evangeliją ir mokydami Evangelijos savo namuose, parodome savo tikėjimą Viešpaties darbu?
150 ir 155–156 puslapuose ieškokite tai, ką, pasak prezidento Smito, darys Viešpats, kad paruoštų kelią Savo Evangelijos skelbimui. Kokius matote įrodymus, jog tai įvyko arba dabar vyksta pasaulyje?

Susijusios Raštų ištraukos: Danieliaus 2:44–45; Joelio 2:27–28; Mozijo 27:13; Doktrinos ir Sandorų 64:33–34, 65:1–6, 107:99–100; Mozės 1:39

Pagalba mokytojui: „Gali būti […] akimirkų, kai nežinote atsakymo į klausimą. Jei tai nutinka, tiesiog pasakykite, jog nežinote. Galite pasakyti, kad pasistengsite rasti atsakymą. Arba galite pakviesti mokinius ieškoti atsakymo, skirdami jiems laiko kitoje pamokoje pateikti ataskaitą apie tai, ką sužinojo.“ (Teaching, No Greater Call, p. 64.)

Prezidentas Smitas tikėjo, kad technologijos pasiekimai „iš tiesų gali tapti palaimomis, jei teisiai pasinaudosime jais, skleisdami tiesą ir tęsdami Viešpaties darbą tarp žmonių“

„Bažnyčioje yra daug galimybių kiekvienam vyrui ir moteriai daryti kažką, kas laimintų jų aplinkinius ir prisidėtų prie Viešpaties darbo pažangos“