23 skyrius

„Iš jūsų reikalaujama atleisti“

Atleisdami kitiems išsilaisviname iš neapykantos naštos ir pasiruošiame amžinajam gyvenimui.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

1897 m., dar būdamas jaunas vyras, Džordžas Albertas Smitas užsirašė į Jutos Nacionalinę gvardiją. Kai kurių tarnybos draugų paskatintas, jis išstatė savo kandidatūrą į renkamą Gvardijos postą, tačiau priešrinkiminių savaičių metu jo konkurentas gvardietis pradėjo skleisti melagingus gandus, kaltinančius Džordžą Albertą Smitą neetišku elgesiu. Dėl to seržantas Smitas pralaimėjo rinkimus, kuriuos, jo nuomone, turėjo laimėti. Situaciją dar labiau sunkino tai, kad tas melagingus gandus skleidęs vyras kadaise buvo draugas.

Nors Džordžas Albertas Smitas ir bandė tai pamiršti, ta skriauda pripildė jo širdį kartėlio. Kitą sekmadienį jis nuėjo į Bažnyčią, bet nejautė, kad galėtų priimti sakramentą. Jis meldėsi prašydamas pagalbos ir suvokė, kad turi atgailauti dėl jaučiamo įsižeidimo. Jis nusprendė susirasti savo draugą ir su juo susitaikyti.

Džordžas Albertas Smitas nuėjo tiesiai į to vyro kabinetą ir švelniu balsu pasakė: „Mano broli, noriu, kad atleistum man už tai, jog pastarąsias kelias savaites taip nekenčiau tavęs.“

Draugo širdis kaip mat atsileido. Jis pasakė: „Broli Smitai, tau nereikia atleidimo. Tai man reikia tavo atleidimo.“ Jie paspaudė rankas ir nuo to laiko liko geri draugai.¹ (Žr.1 pasiūlymą 238 puslapyje.)

Po kelių metų Džordžas Albertas Smitas, rašydamas savo asmeninį tikėjimo išpažinimą, išsikėlė gyvenimo tikslą atleisti kitiems: „Neužgausiu jokio žmogaus jausmų tyčia, netgi to žmogaus, kuris gal būt įskaudino mane, bet sieksiu su juo elgtis gerai ir padaryti jį savo draugu.“²

Artimas Prezidento Smito pažįstamas pastebėjo, kad gebėjimas atleisti buvo išties viena iš jo charakterio savybių: „Jis iš tiesų atleido visiems žmonėms. Visą savo gyvenimą jis suprato Dievo įsakymą: Dievas atleidžia tam, kuriam atleidžia. O mes turime atleisti visiems žmonėms. Jis tai sugebėdavo padaryti ir tada viską palikdavo Dievui. Esu tikras, kad atleisdamas jis pamiršdavo. Kai atleidžiantysis gali pamiršti, tada tas žmogus tikrai yra nepaprastas žmogus, išties Dievo žmogus!“³

Džordžo Alberto Smito mokymai

Jeigu suprantame Jėzaus Kristaus Evangeliją, esame labiau linkę atleisti kitiems

Yra vienas dalykas, kurį turėtume labai puoselėti, ir tai yra polinkis atleisti vieni kitiems mūsų nusižengimus. Atlaidumo dvasia yra dorybė, be kurios niekada pilnai nesuvoksime palaiminimų, kuriuos tikimės gauti.⁴

Pasaulio žmonės nesupranta… kaip jautėsi Gelbėtoas, kai sielos agonijoje sušuko savo Dangiškajam Tėvui, ne kad pasmerktų ir sunaikintų tuos, kurie buvo beatimą jo gyvybę, bet sakydamas:

„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“ (Luko 23:34.)

Taip turėtų būti nusiteikę visi Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai. Taip turėtų būti nusiteikę visi Dievo sūnūs ir dukros ir, man atrodo, būtų taip nusiteikę, jeigu pilnai suvoktų išgelbėjimo planą. […] Pyktis ir neapykanta mūsų širdyse neatneš mums ramybės ir laimės.⁵

Viešpats mums patikėjo daug informacijos, Jis mums apreiškė Savo mintį ir valią, mokė mus to, ko pasaulis nežino, ir Jis laiko mus atsakingais pagal tą mūsų gautą informaciją, ir tikisi, kad gyvensime kilniau, laikysimės idealų labiau nei tie, kurie nesupranta Evangelijos taip pilnai, kaip mes. Atlaidumo dvasia yra kažkas, ką pastarųjų dienų šventieji turi prasmingiau tarp savęs demonstruoti. […] Turime pasiekti būseną, kurioje galėtume atleisti savo broliams.⁶ (Žr. 2 pasiūlymą 238 puslapyje.)

Kai atleidžiame kitiems, rodome dėkingumą už Dangiškojo Tėvo mums suteiktą atleidimą

Apie tai [atleidimą kitiems] aš perskaitysiu keletą eilučių iš Mato aštuonioliktojo skyriaus, pradėdamas dvidešimt pirmąja eilute. Panašu, kad tą kartą apaštalai buvo su Mokytoju, ir Petras priėjęs paklausė:

„Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?

Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“ [Mato 18:21–22.]

Tada Gelbėtojas pateikė palyginimą… apie du žmones. Vienas žmogus savo valdovui buvo skolingas didelę sumą pinigų. Atėjęs pas jį pasakė, kad negali grąžinti skolos, ir paprašė, kad skola jam būtų dovanota. Tarno valdovą užliejo gailestingumo banga, ir jis dovanojo skolą. Vos išėjęs žmogus, kuriam buvo atleista, susirado savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas nedidelę sumą, ir pareikalavo sumokėti. Vargšas žmogus negalėjo sumokėti savo įsiskolinimo ir taip pat paprašė, kad skola jam būtų dovanota. Tačiau jam nebuvo atleista; priešingai, jį įmetė į kalėjimą tas, kuriam valdovas buvo dovanojęs. Kai kiti tarnybos draugai pamatė, kas buvo padaryta, jie nuėjo pas to žmogaus valdovą ir papasakojo jam, šis supyko ir atidavė jį budeliams iki atiduos visą skolą. Jo siela nebuvo pakankamai kilni, kad būtų dėkinga už jam parodytą gailestingumą, ir dėl tikrosios meilės stokos jis prarado viską. [Žr. Mato 18:23–35.]

Kartais pastebime tarp mūsų kylančius nedidelius sunkumus ir pamirštame mūsų Tėvo danguje mums rodomą kantrybę, ir savo širdyse išpučiame kai kuriuos nežymius dalykus, kuriuos mūsų broliai ar seserys gal būt padarė ar pasakė mums. Ne visada gyvename pagal tą įstatymą, kurio Viešpats nori, kad laikytumėmės tokiose situacijose. Mes pamirštame Jo maldos žodžiuose apaštalams duotą įsakymą, kuriame jiems buvo liepta melstis, kad būtų atleistos jų kaltės, kaip ir jie atleidžia savo kaltininkams [žr. Mato 6:12]. Jaučiu, kad šiuo klausimu turime daug ko pasimokyti. Mes nesilaikėme mūsų Dangiškojo Tėvo reikalavimų taip uoliai, kaip turėtume.⁷ (Žr. 3 pasiūlymą 238 puslapyje.)

Pasirinkdami neįsižeisti, galime iš savo širdžių išvalyti negerus jausmus

Mes esame mokomi mylėti savo priešus ir melstis už tuos, kurie nesiskaitydami mus išnaudoja ir šmeižia [žr. Mato 5:44]. […] Kai jus užgaulioja, neatsakykite užgauliojimu. Kai kiti jus šmeižia, gailėkitės jų ir melskitės už juos. Atminkite Dieviško Mokytojo pavyzdį, kuris, pakabintas ant žiauraus medžio, sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą.“⁸

Kartais įgaliojimą turintis brolis kaip nors įžeidžia vieną iš Bažnyčios narių, gal būt to nežinodamas, ir tas mūsų Tėvo vaikas ir toliau paslapčia jaučiasi įžeistas, užuot padaręs, kaip Viešpats įsakė, – nuėjęs pas jį įžeidusį vyrą ir švelniai atskleidęs jam savo širdies jausmus, ir suteikęs tam broliui galimybę jam pasakyti: „Aš atsiprašau, kad įžeidžiau jus, ir trokštu jūsų atleidimo.“ Todėl kai kuriais atvejais mes aptinkame Šėtono kurstomą apmaudo jausmą.⁹ (Žr. 4 pasiūlymą 238 puslapyje.)

Mes nejaučiame blogų jausmų nė vienam iš savo aplinkinių; neturime tam priežasties. Jeigu jie mūsų nesupranta, neteisingai supranta mūsų žodžius ir mus persekioja, turėtume atminti, kad jie yra Viešpaties rankose. […] Todėl priimdami Viešpaties vakarienės sakramentą, …iš savo širdžių išvalykime visus nemalonius jausmus vieni kitiems ir mūsų broliams bei seserims, nepriklausantiems mūsų tikėjimui.¹⁰

Atleisdami kitiems, prasiruošiame celestialinei karalystei

Tegu kiekvienas iš mūsų gyvena taip, kad priešininkas neturėtų mums galios. Jeigu tarp jūsų yra skirtumų, jeigu tarp jūsų ir jūsų kaimynų buvo nesutarimų, išspręskite juos kiek galite greičiau Viešpaties Dvasios įtakoje, kad atėjus laikui tiek jūs, tiek jūsų palikuonys, kurie galbūt seks jumis, būtų pasiruošę gauti paveldą celestialinėje karalystėje.¹¹

Doktrinos ir Sandorų knygoje randame nuorodą dėl atleidimo, kur Viešpats duoda įsakymą; jis yra šešiasdešimt ketvirtajame skyriuje ir skirtas mums šiais laikais. Jame taip parašyta:

„…Iš tiesų sakau jums: aš, Viešpats, atleidžiu nuodėmes tiems, kurie išpažįsta savo nuodėmes prieš mane ir prašo atleidimo, kurie nusidėjo ne iki mirčiai.

Mano mokiniai senovės dienomis ieškodavo dingsties vienas prieš kitą ir neatleisdavo vienas kitam savo širdyse; ir dėl šio blogio jie būdavo spaudžiami ir skaudžiai drausminami.

Todėl sakau jums, kad jūs turite vienas kitam atleisti; nes tas, kuris neatleidžia savo broliui jo prasižengimų, stovi pasmerktas priešais Viešpatį; nes jame pasilieka didesnė nuodėmė.“

Norėčiau pabrėžti paskutinę perskaitytą eilutę.

„Aš, Viešpats, atleisiu tam, kuriam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms.

Ir jūs turėtumėte sakyti savo širdyse: tegul Dievas teisia mane ir tave ir atlygina tau pagal tavo darbus.“ [DS 64:7–11.]

Jeigu gyventume taip, kad, nesutardami su kaimynais, užuot ėmęsi vieni kitus teisti, mes galėtume sąžiningai ir dorai kreiptis į mūsų Tėvą danguje ir sakyti: „Viešpatie, teisk tarp manęs ir mano brolio; Tu žinai mano širdį; Tu žinai, kad nejaučiu jam pykčio; padėk mums vienodai matyti ir suteik mums išminties, kad galėtume teisiai vienas su kitu pasielgti“, kiek mažiau būtų skirtumų ir koks džiaugsmas ir palaimos mus užlietų! Tačiau kartas nuo karto iškyla nedideli sunkumai, kurie sugriauna mūsų kasdienio gyvenimo pusiausvyrą, ir mes liekame nelaimingi, nes puoselėjame netinkamą įtaką ir neturime tikrosios meilės. […]

[…] „Dabar aš kalbu jums dėl jūsų šeimų – jei žmonės sumuš jus ar jūsų šeimas kartą, ir jūs kantriai tai iškęsite ir neburnosite prieš juos bei nesieksite atkeršyti, jums bus atlyginta;

Bet jeigu to kantriai neiškęsite, tai jums bus užskaityta kaip atseikėtas jums deramas saikas.“ [DS 98:23–24.]

Tai taip pat yra Mokytojo žodžiai mums. Jeigu gyvensime pagal šį įstatymą, diena iš dienos augsime malonėje, stiprybėje ir mūsų Dangiškojo Tėvo palankume. Mūsų vaikų širdyse sustiprės tikėjimas. Jie mylės mus už mūsų gyvenimo dorumą ir sąžiningumą, ir jie džiūgaus, kad gimė tokiems gimdytojams. Sakau jums, kad šitas įsakymas duotas ne tuščiai; nes Viešpats pareiškė, kad neduoda nesvarbių įstatymų, bet kiekvienas įstatymas duodamas, kad jo laikytumėmės ir pagal jį gyventume.

Šiame pasaulyje būsime tik trumpą laiką. Jauniausi ir stipriausi iš mūsų tiesiog ruošiasi kitam gyvenimui, ir prieš mums patenkant į Tėvo šlovę ir džiaugiantis palaiminimais, kurių tikimės gauti per ištikimybę, turime laikytis kantrybės įstatymų ir rodyti atlaidumą nusižengiantiesiems prieš mus, ir iš savo širdžių pašalinti visus neapykantos jiems jausmus.

„Ir dar, jeigu jūsų priešas sumuš jus antrą kartą, ir jūs neburnosite prieš savo priešą, ir kantriai tai iškęsite, jūsų atlygis bus šimteriopas.

Ir dar, jeigu jis sumuš jus trečią kartą, ir jūs kantriai tai iškęsite, jūsų atlygis bus jums padaugintas keturgubai.“ [DS 98:25–26.] […]

Tegu Mokytojo Dvasia būna su mumis, kad galėtume atleisti visiems žmonėms, kaip Jis įsakė, atleisti ne tik lūpomis, bet ir širdžių gilumoje, atleisti kiekvieną nusižengimą, kuris būtų padarytas prieš mus. Jeigu visą gyvenimą taip darysime, Viešpaties palaimos bus mūsų širdyse ir namuose.¹² (Žr. 5 pasiūlymą, esantį žemiau.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite V–VII puslapiuose.

Apmąstykite 231 puslapyje esantį pasakojimą ir perskaitykite 3 Nefio 12:22–24. Kodėl, jūsų manymu, Viešpats reikalauja, kad prieš ateidami pas Jį susitaikytume su savo broliais ir seserimis?
233 puslapyje Prezidentas Smitas paaiškina, kad mūsų išgelbėjimo plano pažinimas turėtų mums padėti būti atlaidesniems. Kodėl, jūsų manymu, taip yra? Kaip mes „pasiekiame būseną“, kurioje galime atleisti kitiems?
Studijuodami 234 puslapyje prasidedantį poskyrį, prisiminkite laiką, kada Dangiškasis Tėvas atleido jums. Kodėl, jūsų manymu, nesugebėjimas atleisti kitiems padarys mus nevertus mūsų siekiamo atleidimo?
Perskaitykite visą antrą pastraipą 235 puslapyje. Kas mums neleidžia susitaikyti su Bažnyčios vadovu ar kuo kitu, kuris suvokdamas ar nesuvokdamas mus įžeidė? Ką galime padaryti, kad įveiktume tokius sunkumus?
Peržvelkite paskutinį mokymų poskyrį (p. 235–238). Kaip mūsų pasiryžimas atleisti ruošia mus celestialinei karalystei? Kokiais būdais yra laiminamos mūsų šeimos, kai mes atleidžiame kitiems?

Susijusios Raštų ištraukos: Mato 5:23–24, 38–48; 6:12, 14–15; 7:1–5; 18:15; 1 Nefio 7:16–21; Doktrinos ir Sandorų 42:88

Pagalba mokytojui: „Kai asmuo užduoda klausimą, galite pakviesti kitus atsakyti, užuot atsakęs pats. Pavyzdžiui, galite pasakyti: „Tai įdomus klausimas. Ką galvoja likusieji?“ arba „Gal kas nors galite padėti atsakyti į šitą klausimą?“ (Teaching, No Greater Call, p. 64.)

„Atminkite Dieviško Mokytojo pavyzdį, kuris, pakabintas ant žiauraus medžio, sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“

„Jeigu tarp jūsų yra skirtumų, jeigu tarp jūsų ir jūsų kaimynų buvo nesutarimų, išspręskite juos kiek galite greičiau Viešpaties Dvasios įtakoje“