3 skyrius

Mūsų liudijimas apie Jėzų Kristų

Sugrąžintoji evangelija suteikia pastarųjų dienų šventiesiems papildomą liudijimą, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Keliaudamas kaip vyriausiasis įgaliotinis, Džordžas Albertas Smitas retkarčiais susitikdavo tokių, kurie galvodavo, kad pastarųjų dienų šventieji netiki Jėzų Kristų. Šis neteisingas manymas stebindavo ir neramindavo Prezidentą Smitą. Jis mėgindavo jį pataisyti išsakydamas savo asmeninį liudijimą apie Gelbėtoją.

Kartą Kardstone, Kanadoje, Bažnyčios susirinkime jis kalbėjo apie Kristaus gyvenimą ir misiją. Kitą rytą jis nuvyko į geležinkelio stotį nusipirkti traukinio bilietą. Laukdamas eilėje jis nugirdo vienos moters ir bilietų pardavėjos pokalbį. Moteris paminėjo, jog praėjusį vakarą ji nusprendė apsilankyti pastarųjų dienų šventųjų pamaldose.

Bilietų pardavėja atrodė nustebusi. „Jergutėliau, – pasakė ji. – Norite pasakyti, kad nuėjote į jų bažnyčią?“

„Taip, nuėjau, – atsakė moteris. – Kodėl gi ne?“

Bilietų pardavėja tarė: „Jie netgi netiki Jėzų Kristų.“

Tada moteris pasakė: „Vos praeitą vakarą klausiausi vieno iš tos Bažnyčios vyresniųjų, kalbėjusio apie Jėzaus iš Nazareto gyvenimą. Niekada nesu girdėjusi jokio kito žmogaus, kuris būtų atrodęs giliau paveiktas pažinimo, jog Jėzus tikrai yra Kristus, negu buvo tas kalbėtojas.“¹ (Žr. 1 pasiūlymą 28 puslapyje.)

Džordžas Albertas Smitas iš savo liudijimo apie Jėzų Kristų įgydavo stiprybės. Jam būdavo malonu dalintis juo su kitais. Būdamas 44 metų amžiaus, pratarnavęs savo apaštališkame pašaukime 11 metų, jis sakė:

„Buvau pakeltas aukštyn, ir mane tarsi padarė didesnį, nei buvau, ir suteikė ne mano paties galią, kad mokyčiau šlovingų pasaulio Išpirkėjo paskelbtų tiesų. Nemačiau Jo veidas į veidą, bet džiaugiausi Jo dvasios bendryste ir taip jaučiau Jo akivaizdą, jog neįmanoma suklysti. Žinau, kad mano Išpirkėjas gyvas, ir su džiaugsmu skiriu savo kuklias pastangas, kad būtų įtvirtinti Jo mokymai. […] Kiekviena mano esybės gyslelė virpa nuo žinojimo, kad Jis gyvas, ir vieną dieną tai žinos visi žmonės.

Gelbėtojas mirė, kad mes gyventume. Jis nugalėjo mirtį bei kapą ir visiems, kurie paklūsta Jo mokymams, tiesia šlovingo prisikėlimo viltį. […] Žinau, tai – Viešpaties darbas; tas Jėzus tikrai buvo mūsų Gelbėtojas.“²

Prezidentas Smitas mirė per savo 81-ąjį gimtadienį, 1951 m. balandžio 4 d. Paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis šeimos apsuptyje sūnus paklausė jo: „Tėve, ar norėtum šeimai ką nors pasakyti, ką nors ypatingo?“

Šypsodamasis jis dar kartą patvirtino savo liudijimą, kurį gyvenime buvo išsakęs daugybę kartų: „Taip, pasakysiu tik štai ką: žinau, kad mano Išpirkėjas gyvas; žinau, kad mano Išpirkėjas gyvas.“³

Džordžo Alberto Smito mokymai

Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, ir šiandien Jis gyvena kaip mūsų prisikėlęs Gelbėtojas

Pasaulyje sutikau daugelį žmonių, nežinančių, jog tikime dieviškąja mūsų Viešpaties misija, ir tikrai ne vienai progai pasitaikius buvau skatinamas pasakyti, kad pasaulyje nėra kitų žmonių, taip gerai suvokiančių dieviškąją Jėzaus Kristaus misiją, taip giliai tikinčių, kad Jis yra Dievo Sūnus, taip įsitikinusių, jog šiuo metu Jis šlovėje išaukštintas savo Tėvo dešinėje, kaip pastarųjų dienų šventieji.⁴

Kaip žinau, jog esu gyvas, taip žinau, kad Jis buvo Dievo Sūnus, kad išaukštinimą celestialinėje karalystėje įgysime per Jį ir vien per Jį, ir visi, sekantieji Jo pėdomis ir gyvenantieji pagal Jo duotus mokymus, bus laimingi šiame gyvenime ir paruoš sau buveinę Jo celestialinėje karalystėje, kur gyvens su Juo per amžius.⁵

Žmonijos Išpirkėjas buvo daugiau nei vien geras žmogus, atėjęs į pasaulį mus mokyti moralės normų. Žmonijos Išpirkėjas turėjo daugiau nei vien įprastą išmintį. Jis iš tiesų buvo Dievo Sūnus, Dievo viengimis kūne. […] Jis atėjo šaukti žmones į atgailą, pasukti juos nuo klaidingo kelio. Jis išėjo tarp jų atstovaudamas Dievą, Amžinąjį Tėvą, skelbdamas esąs pagal savo Tėvo atvaizdą, ir kad mačiusieji Jį, matė Tėvą. Jis sakė jiems esąs pasiųstas vykdyti savo Tėvo valios ir šaukė visus žmones nusisukti nuo tarp jų įsigavusių klaidų, atgailauti dėl savo nuodėmių ir įbristi į krikšto vandenis.⁶

Gelbėtojo dienomis priešininkas šnibždėjo žmonėms: „Jis nėra Dievo Sūnus, tikrai jūs jo nepriimsite, jis tiesiog paprastas žmogus, jis tėra Marijos ir Juozapo sūnus, ir jis ne ką didesnis Dievo Sūnus, nei jūs esate.“ Ir žmonės to klastingo nelabojo klausėsi ir nukryžiavo žmonijos Išpirkėją.⁷

Jis iš tiesų buvo Dievo Sūnus. Jis darbavosi tarp [žmonių] su meile ir gerumu, bet jie tarė Jo vardą kaip blogį. […] Jis buvo Dievo Sūnus ir tikrai turėjo teisę kalbėti Tėvo vardu. Jo į žemę atneštos tiesos buvo iš Tėvo; ir nors jie prikalė Jį prie kryžiaus, nors uždėjo Jam ant galvos pintą erškėčių vainiką ir įdėjo į rankas pašaipos skeptrą, nors ietimi žiauriai praliejo Jo kraują, vis dėlto žodžiai, kuriuos Jis jiems perdavė, buvo Viešpaties žodžiai. Jis tikrai buvo Dievo Sūnus.⁸

Mes ne tik tikime, kad Jėzus iš Nazareto gyveno žemėje, bet tikime, jog Jis ir toliau gyvas, ne kaip dvasia, ne kaip kažkas nematerialus ar neapčiuopiamas, bet tikime Jį kaip išaukštintą žmogų; nes Jis kėlėsi su tuo pačiu kūnu, kuris buvo paguldytas į Juozapo iš Arimatėjos kapą, su tuo pačiu kūnu, kurį Jį mylintys žmonės ten padėjo. Tas pats Jėzus Kristus iš kapo išėjo su tuo kūnu, kuris buvo išskaistintas ir apvalytas, …ir Jis su tuo kūnu dingo iš žmonijos Jeruzalėje akių, kai du vyrai baltais drabužiais pasakė: „[Jis] sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų.“ [Žr. ApD 1:10–11.]

Štai tokį Jėzų iš Nazareto tiki pastarųjų dienų šventieji. Taip pat tikime, kad duoti, su žmonija susiję pažadai bus išpildyti, kad reikiamu laiku, kai evangelija bus paskelbta visoje žemėje, kiekvienai tautai, giminei, liežuviui ir liaudžiai, kai žmonės liks be su tuo susijusio pasiteisinimo, tikime, kad per mūsų Dangiškojo Tėvo galią žmonija įgys tą nuostabią prisikėlimo iš mirusiųjų palaimą ir kad žmonijos Išpirkėjas ateis dangaus debesyse su galia ir šlove gyventi šioje žemėje. Tikime, kad Jėzus iš Nazareto ateis gyventi su vertaisiais celestialinės šlovės.⁹ (Žr. 2 pasiūlymą 28 puslapyje.)

Mes priimame Biblijos liudijimą apie dieviškąją Jėzaus Kristaus misiją

Jėzus iš Nazareto įžengė į vandenį ir buvo Jono pakrikštytas, o kai išbrido iš vandens, Šventoji Dvasia atsklendė ir nusileido ant Jo it balandis. Ir balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ [Žr. Mato 3:13–17.]

Ar begali būti kas nors labiau neabejotina nei tai? Visa ta informacija ir, žinoma, dar daugiau yra mūsų nuostabioje Biblijoje. Kai žmonės sako ar galvoja, kad mes netikime dieviškąja Jėzaus Kristaus misija, padėkite jiems sužinoti, jog tikime viskuo, ko apie Jį mokoma Biblijoje. Tikime istorijomis apie tai, kaip Jis organizavo savo žmones ir juos mokė, ir kaip galiausiai… Jis buvo nukryžiuotas.¹⁰

Be jokių išlygų priimame visų evangelistų liudijimus, esančius Naujajame Testamente, apie žmonijos Išpirkėjo prisikėlimą. Tai taip akivaizdu, jog man atrodo, kad joks mąstantis žmogus negali to nesuvokti. Tai yra faktas, kad po to, kai buvo nukryžiuotas ir paguldytas kape, Gelbėtojas prisikėlė ir keturiasdešimt dienų bendravo su savo mokiniais, Jis su jais valgė žuvies ir medaus korio, jie lietė vinių žaizdas Jo rankose ir ieties žymę Jo šone. Stovėdamas tarp jų, Jis skelbė jiems: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinkite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ [Žr. Luko 24:39–43.] Tikrai tai nenuginčijamas įrodymas, ir vis dėlto daugelis mūsų Tėvo vaikų to nesupranta.¹¹ (Žr. 3 pasiūlymą 28 puslapyje.)

Mormono Knyga ir Džozefo Smito liudijimas mums suteikia papildomą Kristaus dieviškumo įrodymą

Senajame pasaulyje buvo abejojama, ar Jėzus yra dieviškos kilmės, kadangi gimė kaip mažas vaikelis, buvo sūpuojamas ėdžiose, Jo motina buvo Marija, o tėvu laikomas dailidė Juozapas. Daugelis pripažino, jog Jis buvo didis ir geras žmogus, bet norėjo iš Jo atimti Jo gimimo dieviškumą.

Tačiau, laimei, mes, pastarųjų dienų šventieji, esame gavę liudijimą, jog visa tai yra tikra; ir be to, gavome liudijimą, kad Jis atėjo į Vakarų pusrutulį, kaip aprašyta Mormono Knygoje, ir tarnavo nefitams šiame žemyne. Tuo kartu Jis neatėjo kaip mažas vaikelis, bet atėjo dangaus debesyse; ir Jo atėjimas buvo skelbiamas balsu, persmelkiančiu kiekvieną toje šalyje gyvenusį žmogų iki pat sielos gelmių. Tuo metu Jis atėjo kaip vyras iš dangaus, ir jie matė Jo atėjimą. Jie žinojo, kad Jis – Kristus, nes jų pranašai buvo išpranašavę Jo atėjimą. Jis įkūrė jiems tokią pat organizaciją, kokia buvo Bažnyčioje Jeruzalėje. Jis mokė, kad juos turi pakrikštyti, kaip ir Jį pakrikštijo, turintieji įgaliojimą atlikti šias apeigas. [Žr. 3 Nefio 11:1–27.] Tai nebuvo paprasto žmogaus žodžiai, tai buvo žodžiai Dievo Sūnaus, pakilusio pas Savo Tėvą ir vėl sugrįžusio, kad žmonių vaikai prie kitų jiems duotų liudijimų gautų dar vieną liudijimą.¹²

Koks gali būti didesnis tiesioginis įrodymas apie prisikėlimą iš mirusiųjų nei tas, kad Jis, prisikėlusiu kūnu, ėjo tarp [nefitų] ir mokė juos tos pačios Evangelijos, kurios Pats mokė Jeruzalėje? Ir tuokart Jis išpildė Jeruzalėje šiais žodžiais duotą pažadą: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.“ [Žr. Jono 10:16.] Prisikėlusiu kūnu Jis atėjo, kad jiems atneštų žinią, kuri, kaip Pats išpranašavo, ir turėjo būti suteikta žmonėms, kuriems Jis tada tarnavo.

Tiems žmonėms tai buvo nuostabi patirtis. Mokęs juos visą dieną… Jis išgydė jų ligonius ir palaimino jų vaikus, ir toliau mokė juos savo nuostabios Evangelijos. Jie visiškai neabejojo, kad Jis – pasaulio Gelbėtojas. Jie stebėjo Jį, ateinantį iš dangaus, ir savo akimis matė Jo nuostabią galią. […] Jis atėjo šlovėje. Angelai nusileido iš dangaus tarsi ugnies viduryje ir apsupo mažus vaikus taip, kad šie buvo apgaubti ugnies; ir angelai tarnavo jiems. [Žr. 3 Nefio 17:6–24.]

Tai buvo ne haliucinacijos, bet tokie nuostabūs išgyvenimai, kad juos patyrusieji amžinai juos prisimins. Mes, pastarųjų dienų šventieji, šį pasakojimą priimame kaip Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, prisikėlimo įrodymą.¹³

Tada mūsų gyvenamais laikais ir amžiuje iškilo kitas asmuo. […] [Džozefas Smitas] ne tik gavo Biblijos liudijimą, kad Jėzus yra Kristus, bet matė Dievą Tėvą, stovintį dangaus debesyse, apgaubtą šlovės, ir Jėzų Kristų, pasaulio Išpirkėją, išaukštintą Jo dešinėje, ir išgirdo Viešpaties balsą, sakantį: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ [Žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:16–17.] Jis liudijo apie šį šlovingą regėjimą visiems, su kuo bendravo. Kiti taip pat gavo liudijimą iš aukštybių. Jų liudijimai apie Gelbėtojo misijos dieviškumą išaugo ir sustiprėjo, tad tai, kad Dievas gyvas ir Jėzus yra Kristus, daugiau nebebuvo senovės istorijos dalykas; jie tai žinojo iš asmeninės patirties, kadangi patys gavo liudijimą.¹⁴

Man vienas stipriausių liudijimų apie Gelbėtojo gyvenimo dieviškumą yra Džozefo Smito, kuris atidavė savo gyvybę, kad paliudytų apie Jėzaus Kristaus evangelijos tikrumą, liudijimas.¹⁵ (Žr. 3 pasiūlymą 28 puslapyje.)

Kiekvienas iš mūsų galime įgyti asmeninį liudijimą, kad Jėzus yra Kristus

Turime dar vieną liudijimą, dar vieną įrodymą, kuris net tobulesnis ir įtikinamesnis nei kiti, kadangi tai yra liudijimas, ateinantis žmogui, paklūstančiam mūsų Tėvo danguje reikalavimams. Tai liudijimas, kuris mūsų sielose išdeginamas Šventosios Dvasios galia, kai atliekame darbą, kurį, kaip sakė Viešpats, privalome atlikti, jeigu norime žinoti, ar šis mokymas iš Dievo ar iš žmogaus.¹⁶

Jis pats sakė: „Mano mokslas ne mano, bet to, kuris yra mane siuntęs. Kas nori vykdyti jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar aš kalbu pats iš savo galvos.“ (Jono 7:16–17.) Tai Jo paties pažadas. Mes, kaip ir viso pasaulio krikščionys, priimame tą pažadą ir turėtume stengtis jį išmėginti, ar jis veiksmingas ar ne. Yra daug tai padariusiųjų. Suprantu, kad… daugelis tai išmėgino, daugelis žino, kad Dievas gyvas ir kad Jėzus yra Kristus, kad Jis – pasaulio Gelbėtojas.¹⁷

Taigi, mes turime įrodymų ne tik iš metraščių… ne tik gerų žmonių, gyvenusių žemėje mūsų dienomis, liudijimą, bet, jei paklusome savo Dangiškojo Tėvo reikalavimams, jei įtikėjome Dievą, jei atgailavome dėl savo nuodėmių, jei priėmėme krikštą panardinant, jei priėmėme Šventąją Dvasią iš įgaliotų Viešpaties tarnų rankų, sakau, jei visa tai padarėme, tada kiekvienoje sieloje atsiranda tvirtas žinojimas, kurio negalima paneigti (atmesti), kad Dievas gyvas ir kad Jėzus Kristus yra žmonijos Išpirkėjas. […]

[…] Kaip vienas iš nuolankių šios Bažnyčios narių liudiju jums, kad aš žinau, jog Jis gyvas, taip kaip žinau, jog pats esu gyvas. […] Jėzus yra Kristus, ir žinau, kad žmonių vaikai turi ateiti prie šio pažinimo, kad jie privalo tai priimti ir kad, Gyvenančiojo danguje žodžiais kalbant, „kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins, kad Jėzus yra Kristus.“ [Žr. DS 88:104.]¹⁸ (Žr. 4 pasiūlymą 28–29 puslapiuose.)

Mūsų misija yra su visais žmonėmis dalintis tuo, ką žinome apie Jėzų Kristų

Sakau jums, pastarųjų dienų šventieji, visame pasaulyje nėra kitų žmonių, turinčių visą su Gelbėtojo dieviškumu susijusią informaciją, kokią turime mes, ir jei netikėtume Jį, mūsų pasmerkimas būtų didesnis negu kitų, niekada neturėjusių tos informacijos. Taigi galime be jokių dvejonių sakyti pasauliui, kad tikime tais dalykais. […]

Sveikinu jus su tuo, kad jūsų gyvenime atsirado ši privilegija ir palaima. O dabar aš, kaip jūsų brolis, maldauju jūsų, kaip vienas iš paprasčiausiųjų tarp jūsų, prašau jus neslėpti savo žiburio po indu. Nenuslėpkite Dievo jums suteikto pažinimo nuo savo aplinkinių.

Neerzinkite jų, bet ir nebūkite tiek neišmintingi, kad slėptumėte nuo jų Jėzaus Kristaus evangeliją. Tai vienintelė Dievo galybė išgelbėti celestialinėje karalystėje.¹⁹

Pasaulyje jūsų žinomi laimingiausi vyrai ir laimingiausios moterys yra tie žmonės, kurie savo gyvenimą derina prie Jėzaus Kristaus evangelijos mokymų. Tai žmonės, jaučiantys įsitikinimą dėl amžinojo gyvenimo; tai žmonės, suprantantys mūsų egzistavimo tikslą. […] Kai skelbdamas šią žinią skersai ir išilgai keliauju po pasaulį, mano siela prisipildo džiaugsmo, o ašaros aptemdo akis, matant, kaip Jėzaus Kristaus evangelija gali tobulai pakeisti žmonių gyvenimus. Esu matęs drąsą praradusiuosius, tamsoje esančiuosius, abejojančiuosius savo egzistavimo tikslu. Tačiau kai jiems buvo išdėstytos šlovingos Jėzaus Kristaus evangelijos tiesos, jie pasikeitė, jie išmoko būti laimingi, būti patenkinti ir entuziastingai tikėti bei mokyti Evangelijos, kurią Jėzus Kristus skelbė gyvendamas šioje žemėje ir keliaudamas po Galilėją.

Broliai ir seserys, pasaulis to nesupranta, bet tai mūsų misija – padėti jiems tai suprasti; ir tikrai be savimanos, tikrai be arogancijos, bet su tikrąja meile visiems, su meilingu švelnumu yra siunčiama ši žinia. […]

Kaip vienas iš paprasčiausiųjų tarp jūsų, visa širdimi dėkoju Jam už tą į mano gyvenimą atneštą patikinimą. […] Svarbiausia, dėkoju Jam už tą mano sieloje išdegintą žinojimą; aš žinau, jog mano Dangiškasis Tėvas gyvas, žinau, kad Jėzus Kristus yra žmonijos Gelbėtojas ir kad po dangumi nėra kito vardo, kuriuo vyrai ir moterys gali būti išaukštinti, – tik Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, vardas. Tikrai žinau, kad Jis atėjo į pasaulį šiomis pastarosiomis dienomis, kad Jis nuolankiam, tiesos ieškojusiam berniukui suteikė dieviškąjį įgaliojimą, ir dėl to buvo suorganizuota ši Bažnyčia, su kuria esame susiję, ir su ja yra Dievo galybė išgelbėti visiems tikintiesiems.²⁰

Meldžiu, kad gyventume taip, jog būtume verti Jo reikalo pavyzdžiai. Meldžiu, kad mūsų gyvenimas būtų toks, jog galėtume juo parodyti, kad iš tiesų tikime Viešpatį Jėzų Kristų.²¹ (Žr. 5 pasiūlymą 29 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Perskaitykite pasakojimą 19 puslapyje. Ką pasakytumėte, jei kas nors sakytų, jog pastarųjų dienų šventieji netiki Jėzų Kristų?
Prezidentas Smitas mokė: „Mes ne tik tikime, kad Jėzus iš Nazareto gyveno žemėje, bet tikime, jog Jis ir toliau gyvas. (p. 21–22). Kuo remdamiesi pastarųjų dienų šventieji tiki, kad Jėzus Kristus ir dabar gyvas? Kuo remdamiesi galite tuo tikėti asmeniškai jūs?
Trumpai peržvelkite 23–25 puslapius. Kurios Raštų ištraukos ar pasakojimai sustiprino jūsų liudijimą, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus? Perskaitykite 1 Nefio 10:17 ir apsvarstykite, ką galite daryti, kad geriau suvoktumėte Gelbėtojo misiją.
Skaitydami 25 puslapio apačioje prasidedantį poskyrį, pamąstykite, kaip paklusnumas Evangelijos principams ir apeigoms sustiprino jūsų liudijimą apie Jėzų Kristų. Ką gali daryti gimdytojai, kad padėtų savo vaikams įgyti tokį liudijimą?
Ką galvojate ar ką jaučiate, kai skaitote Prezidento Smito liudijimą 26–28 puslapiuose? Pagalvokite apie tai, kada matėte žmonių gyvenimus keičiantis dėl Jėzaus Kristaus Evangelijos. Kaip Evangelija pakeitė jūsų gyvenimą?

Susijusios Raštų ištraukos: Mato 16:15–17; 17:1–5; 2 Nefio 25:26; Almos 5:45–48; Doktrinos ir Sandorų 76:22–24; 110:1–4

Pagalba mokytojui: „[Venkite] pagundos panaudoti per daug medžiagos. […] Mes mokome žmones, o ne vien pateikiame temos medžiagą; ir …kiekviename mano kada nors matytos pamokos plane neišvengiamai bus daugiau, negu per tam skirtą laiką įmanoma panaudoti.“ (Jeffrey R. Holland, „Teaching and Learning in the Church“, Ensign, June 2007, p. 91.)

„Žinau, kad mano Išpirkėjas gyvas, ir su džiaugsmu skiriu savo kuklias pastangas, kad būtų įtvirtinti Jo mokymai“

„Be jokių išlygų priimame… liudijimus, esančius Naujajame Testamente, apie žmonijos Išpirkėjo prisikėlimą“

Kai prisikėlęs Gelbėtojas aplankė nefitus, „angelai nusileido iš dangaus tarsi ugnies viduryje ir apsupo mažus vaikus“