12 skyrius

Entuziastingas troškimas dalintis Evangelija

Mūsų broliams ir seserims visame pasaulyje reikia žinios apie sugrąžintąją evangeliją, ir pasidalinti ja su jais yra mūsų privilegija.

Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo

Artimas Džordžo Alberto Smito draugas rašė: „Prezidentas Džordžas Albertas Smitas yra misionierius iš prigimties. Nuo pat jaunystės jis karštai troško dalintis Evangelijos mokymais su savo aplinkiniais, pranešti „Dievo sūnums ir dukterims“, kuriuos visus laikė savo broliais ir seserimis, Pranašui Džozefui Smitui apreikštas tiesas.

Keletą kartų turėjau privilegiją keliauti traukiniu su Prezidentu Smitu. Kas kartą pastebėdavau, kad vos prasidėdavo kelionė, jis paimdavo iš savo krepšio kelias Evangelijos brošiūras, įsidėdavo jas į kišenes ir vaikščiodavo tarp keleivių. Savo draugiška, malonia maniera jis greitai susipažindavo su kokiu nors bendrakeleiviu ir netrukus girdėdavau jį pasakojant istoriją, kaip Pranašas Džozefas Smitas įkūrė Bažnyčią, arba kalbant apie šventųjų išėjimą iš Navū ir jų išmėginimus bei sunkumus einant per lygumas į Jutą, arba aiškinant savo naujajam draugui kai kuriuos Evangelijos principus. Ir taip pokalbis po pokalbio, tai su vienu, tai su kitu keleiviu iki pat kelionės pabaigos. Per visą mano bendravimo su Prezidentu Smitu laiką, kuris trūko daugiau nei keturiasdešimt metų, sužinojau, kad visur, kur bebūtų, jis pirmiausia buvo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionierius.“¹

Apie Prezidentą Smitą taip pat buvo rašoma: „Jis kalbėjosi apie religiją su jo namuose dirbusiu kaminkrėčiu. Jis tikrai retai kada praleisdavo progą paaiškinti „amžinąsias sugrąžintosios Evangelijos tiesas“ tiek draugui, tiek nepažįstamajam. Jo nuomone, tai yra didžiausias gerumas, nes žinia apie Kristų buvo reikšmingiausia dovana, kokią jis galėjo padovanoti.“² (Žr. 1 pasiūlymą 124 puslapyje.)

Kadangi savo mokymuose Prezidentas Smitas dažnai kalbėjo apie dalijimąsi Evangelija, šis skyrius yra pirmas iš trijų šios knygos skyrių šia tema. Šiame skyriuje kalbama apie priežastis, dėl kurių dalijamės Evangelija; 13-ame skyriuje siūloma keletas būdų, kaip galime dalyvauti šiame svarbiame darbe; o 14-ame skyriuje aiškinama, kaip galime Evangelija dalintis veiksmingiausiai.

Džordžo Alberto Smito mokymai

Pasauliui reikia to, ką turime – Jėzaus Kristaus evangelijos, sugrąžintos visa savo pilnatve

Pasaulis nuo vieno krašto iki kito pateko į bėdą, į sielvartą. Vyrai ir moterys žvalgosi šen bei ten ieškodami, kur galėtų eiti ir daryti tai, kas atneštų jiems ramybę. […] Jėzaus Kristaus evangelija yra sugrąžinta. Iš dangaus apreikšta tiesa yra čia, ir ta tiesa, ta evangelija, jei tik pasaulis ją žinotų, bus panacėja nuo visų jų ligų. Kol jie lieka žemėje, tai vienintelis dalykas, kuris atneš jiems ramybę.³

Šio pasaulio žmonėms reikia eiti atgal savo pėdomis ir grįžti prie dangaus ir žemės Viešpaties padėto pagrindo: tikėjimo, atgailos ir krikšto panardinimu nuodėmėms atleisti, ir Šventosios Dvasios priėmimo per turinčiųjų dievišką įgaliojimą rankų uždėjimą. Štai ko reikia pasauliui. Iš tikrųjų esu dėkingas, kad daugelis ieško šita kryptimi. Jie aklai ėjo keliu, vedusiu į sielvartus ir nelaimes, bet jiems tapo prieinama priemonė nuo visų ligų – Jėzaus Kristaus evangelija. Visiems paruoštame žemėlapyje parodytas kelias, kuris, nors ankštas ir sunkus juo eiti, veda atgal pas visų mūsų Tėvą; ir į ten nėra kitų kelių.⁴

Pasaulio bažnyčios mėgina savais būdais atnešti ramybę į žmonių širdis. Jos turi daug dorybių ir daug tiesų ir padaro daug gero, bet jos nėra dieviškai įgaliotos. Ir jų kunigai nėra dieviškai įgalioti.⁵

Pastarųjų dienų šventieji yra vieninteliai žmonės, turintys mūsų Dangiškojo Tėvo įgaliojimą atlikti Evangelijos apeigas. Pasauliui mūsų reikia.⁶

Pasaulyje siaučia tikras Viešpaties žodžio badas, ir daugelis nuoširdžių sielų uoliai siekia sužinoti, ko mūsų Dangiškasis Tėvas iš jų trokšta. Esu sutikęs daugelį įvairių bažnyčių vadovų pasaulyje ir mačiau, kad jie yra kilniadvasiški žmonės ir atsidėję daro gera, tačiau tarp tų įvairiose bažnytinėse organizacijose tarnystėn pašauktų žmonių retai sutikdavau tokių, kurie suprasdavo savo buvimo tikslus, arba kurie suvokdavo, kodėl esame čia, pasaulyje. Žmonės negali mokyti to, ko patys nežino. Šie geri žmonės, nesuprasdami evangelijos ir jos apeigų būtinybės, savo mokymuose dažniausiai apsiriboja moralės pamokomis ir psalmių skaitymu savo parapijiečiams. Atskiros Raštų ištraukos yra pasirenkamos kaip citatos kalboms apie dorovę, sąžiningumą ir taip toliau – visa tai yra naudinga ir pakelia dvasią, tačiau mažai yra sakoma pamokslų, kuriuose būtų aiškinama, ko reikalaujama iš kiekvienos sielos prieš tai, kai galėsime įeiti dangaus karalystėn. Štai šitos informacijos pasauliui reikia labiausiai. Nedaugelis dvasininkų savo tikintiesiems sako tai, kas stiprintų jų įsitikinimą Jėzaus Kristaus dieviškumu ir būtinybe priimti Jo nurodytas evangelijos apeigas.⁷ (Žr. 2 pasiūlymą 125 puslapyje.)

Daug žmonių priimtų tiesą, jei gautų galimybę tai padaryti

Mūsų Tėvo vaikai visur trokšta žinoti, ką turėtų daryti, bet dėl po žemę pasklidusių blogio įtakų yra suklaidinti; garbingi žemės žmonės yra apakinti tiesos atžvilgiu. […] Priešininkas veikia, ir vienintelė galia, galinti neutralizuoti jo įtaką, yra Jėzaus Kristaus evangelija.⁸

Žmonės yra įtarūs vienas kito atžvilgiu. Jie netiki tuo, ką girdėjo, ir nenori daryti tai, ką Pilypas, vienas iš Gelbėtojo mokinių, patarė daryti jį aplankiusiam Natanaeliui. Pilypas pasakė: „Viešpats atėjo.“

Ir jis apibūdino Jį, o Natanaelis paklausė: „Iš kur Jis atėjo?“

Pilypas atsakė: „Jis atėjo iš Nazareto.“ Ir tada tas geras žmogus pasakė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk!“ (Žr. Jono 1:43–46.)

Natanaelis buvo mokytas tikėti, kad nieko gero negali ateiti iš Nazareto, ir vis dėlto jis buvo žmogus, kurį Gelbėtojas vėliau pavadino izraelitu be klastos, – geras žmogus, bet suklaidintas anksčiau girdėtų istorijų.

Tačiau kartą pamokytas, priėmęs mokinių kvietimą „Eik ir pasižiūrėk“, jis atėjo pasižiūrėti.

Veikiami Jo Dvasios mes patyrėme didį džiaugsmą. Norėtume, jog kiekvienas patirtų tą palaimą, todėl, kai jie klausia: „Kas čia per žmonės?“, mes atsakome: „Eikite ir pasižiūrėkite.“⁹

Mano Dangiškasis Tėvas… pašaukė mane vykti į daugelį žemės vietų, ir nuo tada, kai buvau pašauktas šiton tarnystėn, nukeliavau daugiau nei pusantro milijono kilometrų. Pabuvojau daugelyje šalių ir klimatų ir, kur tik lankydavausi, rasdavau gerų žmonių, gyvojo Dievo sūnų ir dukterų, laukiančių Jėzaus Kristaus evangelijos, ir yra tūkstančiai, šimtai tūkstančių, milijonai tų, kurie priimtų tiesą, jei tik žinotų tai, ką žinome mes.¹⁰

Pasaulyje yra daug didžių bažnytinių organizacijų, daugybė atsidavusių vyrų ir moterų, gyvenančių pagal mūsų Dangiškojo Tėvo valią taip, kaip ją supranta. […]

Visų žmonių, kurie gyvens pagal Viešpaties jiems pasiūlytą šviesą ir ieškos Jo karštoje maldoje, širdys bus paliestos, protai pajus Dvasios įtaką ir jiems bus suteikta galimybė sužinoti, kad Dievas vėl prakalbo.¹¹ (Žr. 3 pasiūlymą 125 puslapyje.)

Entuziastingai dalijamės evangelija, kadangi mylime savo kaimynus

Galbūt stebinčiajam iš šalies gali pasirodyti, kad pastarųjų dienų šventieji neįprastai entuziastingi. Kaip neseniai sakė vienas žmogus: „Man keista, kaip džiaugsmingai jūs, žmonės, vykdote savo tarnystę. Nesvarbu, su kuo iš jūsų žmonių kalbėčiau – su jaunuoliu ar su subrendusiu vyriškiu, su sodininku ar su policininku – visi jie laimingi, patenkinti ir įsitikinę, kad turi Jėzaus Kristaus evangeliją.“ […]

[…] Ar kažką stebina tai, kaip entuziastingai mes garbiname, kad esame linkę noriai dalintis šiomis šlovingomis tiesomis su savo kaimynais? Ar kažkam nuostabu, kad atėjus laikui, kai mūsų sūnūs šaukiami į misiją ar kai patys esame prašomi atidėti į šalį savo pareigas ir eiti kaip gyvojo Dievo tarnai, apdovanoti galia iš aukštybių, turintys šiomis pastarosiomis dienomis suteiktą įgaliojimą, kad galėtume pasidalinti su visais žmonėmis šia nuostabia tiesa, taip praturtinusia mūsų gyvenimą, …kad į tai atsiliepiame noriai ir džiaugsmingai?¹²

Mes turime Jėzaus Kristaus Evangeliją. Mūsų širdyse dega troškimas išgelbėti žmonių vaikų sielas. Ne tam, kad stiprintume save ir taptume finansiškai galinga liaudimi, ne tam, kad mūsų vardai žemėje būtų šlovinami dėl mūsų pasiekimų, bet tam, kad Dievo sūnūs ir dukterys, kad ir kur bebūdami, galėtų išgirsti šią Evangeliją, kuri yra Dievo galybė išgelbėti visiems tiems, kurie tiki ja ir paklūsta jos principams. O tikintieji laikysis modelio, kurį Gelbėtojas pateikė savo mokiniams, sakydamas: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ [Morkaus 16:16.]¹³

Pagalvokite apie ant mūsų krisiančią atsakomybę, jei dėl nerūpestingumo ar abejingumo nugyvensime savo gyvenimą nesistengdami dalintis tiesa su tais, kuriuos Viešpats myli tiek pat, kiek ir mus, ir kurie Jo akimis yra brangūs. Jaučiu, kad kai kurie šios Bažnyčios nariai turėtų pabusti. Manau, kad turėtume dėti daugiau pastangų dalindamiesi su mūsų Tėvo vaikais visomis šiai Bažnyčiai suteiktomis tiesomis.¹⁴

Jei mūsų kaimynas serga, mes mielai jam tarnaujame; jei kas miršta jo šeimoje, mėginame jį paguosti. Tačiau mes metai iš metų leidžiame jam eiti keliais, kurie sunaikins jo galimybę gauti amžinąjį gyvenimą, praeiname pro jį, tarsi jis būtų nieko vertas.¹⁵

Ar suvokiame, kad kiekvienas vyras yra pagal Dievo paveikslą ir yra Dievo sūnus, o kiekviena moteris – Jo dukra? Nesvarbu, kur bebūtų, jie yra Jo vaikai, ir Jis juos myli ir trokšta jų išgelbėjimo. Tikrai, būdami šios Bažnyčios nariai, negalime sėdėti rankas sudėję. Negalime gauti mums suteiktos geradariškos mūsų Dangiškojo Tėvo malonės – žinojimo apie amžinąjį gyvenimą – ir savanaudiškai pasilaikyti ją sau, galvodami, kad būsime per ją palaiminti. Mūsų gyvenimą praturtina ne tai, ką gauname, bet tai, ką duodame.¹⁶

Būkime pakankamai suinteresuoti žmonių išgelbėjimu, kad su šventu uolumu stengtumėmės juos atversti: kad galėtume džiaugtis jų amžinuoju dėkingumu bei meile ir būtume savo Dangiškojo Tėvo įvertinti už nesavanaudišką rūpinimąsi Jo vaikais.¹⁷

Mūsų misija pas mūsų Tėvo vaikus… yra ramybės, geros valios visiems žmonėms misija. Tai stiprus ir entuziazmo kupinas troškimas pasidalinti su visais mūsų Tėvo vaikais gėrybėmis, kurias Jis taip dosniai mums suteikė; ir būtent su viltimi, kad jie suprastų, mes diena iš dienos puolame ant kelių ir meldžiame, kad jų širdys būtų paliestos, kad Dievo Dvasia įeitų į jų sielas, kad jie galėtų suprasti tiesą, kai ji bus jiems duota.¹⁸

O kad ši didi Bažnyčia su Dievo jai suteikta galia galėtų greičiau skleisti tiesą ir gelbėti tautas nuo pražūties! Mes sparčiai augame kaip organizacija, bet aš džiaugiuosi ne tiek didėjančiais skaičiais, kiek įsitikinimu, kad mūsų spinduliuojama įtaka yra jaučiama ir veda į gera ir kad mūsų Tėvo vaikai nuo šiaurės iki pietų ir nuo rytų iki vakarų girdi gyvenimo ir išgelbėjimo žinią, be kurios jie negali gyventi žmonijos Išpirkėjo akivaizdoje.¹⁹ (Žr. 4 pasiūlymą 125 puslapyje.)

Viešpats laikys mus atsakingus už mūsų pastangas dalinantis evangelijos dovana

Gavome nuostabią dovaną, bet su ta dovana ateina didelė atsakomybė. Viešpats palaimino mus didesniu pažinimu nei mūsų aplinkinius, o su tuo pažinimu ateina reikalavimas juo dalintis su Jo vaikais, kad ir kur jie bebūtų.²⁰

Taigi, aš nemanau, kad tarnaujame Dievui visa jėga, jei atsižadame Jo vaikų, arba jei tiek daug laiko išeikvojame savanaudiškai rūpindamiesi savais reikalais, kaupdami šio pasaulio gėrybes, ir paliekame Jo vaikus tamsoje, kai galėtume atvesti juos į šviesą. Kiek suprantu, svarbiausia mano misija šiame gyvenime yra: pirmiausia laikytis Dievo įsakymų, kurių buvau mokytas; ir kita, mokyti jų savo Tėvo vaikus, kurie jų nesupranta.²¹

Nėra jokios kitos išgelbėjimo Evangelijos, ir ant mūsų, mano broliai, turintieji šventąją kunigystę, gula atsakomybė ne tik nešti tą žinią žemės tautoms, bet būti jos pavyzdžiais savo gyvenime ir mokyti jos savo kaimynus, nepriklausančius mūsų tikėjimui. Šią dieną įspėju jus, kad Viešpats laiko mus atsakingais už Jo vaikų kvietimą į atgailą ir Jo tiesos skleidimą. Jei nepasinaudosime savo galimybėmis mokyti šios mūsų Viešpaties Evangelijos nepriklausančius mūsų tikėjimui ir gyvenančius tarp mūsų Dievo sūnus ir dukteris, Jis anoje uždangos pusėje laikys mus atsakingais, kad to nepadarėme.²²

Po kurio laiko turėsime pamatyti savo gyvenimo metraštį, ir, jei buvome ištikimi, esu tikras, kad visų mūsų, kurie esame šiame pasaulyje, Tėvas padėkos mums ir palaimins už tai, kad tokiai daugybei Jo sūnų ir dukterų padėjome suprasti, kam skirtas gyvenimas, ir kaip, veikiant Jo dvasiai, juo džiaugtis.²³

Kai su mumis yra evangelijos dvasia, trokštame, kad galėtume mokyti kiek įmanoma daugiau mūsų Tėvo vaikų jų išaukštinimui būtinų šlovingų tiesų; kad, atėjus laikui stoti žmonijos Išpirkėjo akivaizdon, galėtume Jam pasakyti: „Su ta galia, kurią man davei, su ta išmintimi ir žinojimu, kuriuos man suteikei, aš stengiausi su švelnumu ir neveidmainiška meile, su pasiryžimu ir gerumu atvesti į evangelijos pažinimą tiek Tavo vaikų, kiek man buvo įmanoma atvesti.“²⁴ (Žr. 5 pasiūlymą 125 puslapyje.)

Jei su Dievo vaikais dalinsimės evangelija, atpildas mums bus didis džiaugsmas su jais celestialinėje karalystėje

Daugelis mūsų didžiausią laiko dalį praleidžiame siekdami šio pasaulio dalykų, kuriuos būsime priversti palikti, kai iš čia išeisime, tačiau visur aplinkui mus yra nemirtingos sielos, kurias, jei norėtume, galėtume mokyti ir įkvėpti domėtis tiesa, ir įskiepyti jų širdyse žinojimą, kad Dievas gyvas. Koks lobis visame pasaulyje galėtų mums būti tiek pat brangus, nes mes patirtume jų dėkingumą čia ir nesibaigiančią ir amžiną jų padėką ateinančiame pasaulyje. Tai pati svarbiausia misija.²⁵

Pagalvokite, ką tai reikš, jei užuot savanaudiškai mėginę išgelbėti vien savo mažą šeimą, galėsime skaičiuoti tuzinus ir šimtus vyrų ir moterų, kurie dėl mūsų įtakos priėmė mūsų Viešpaties Evangeliją. Tada iš tikrųjų pasijusime palaiminti ir per amžius džiaugsimės jų meile ir dėkingumu.²⁶

Koks tai bus džiaugsmas kitoje uždangos pusėje – rasti šiuos gerus vyrus ir moteris, gyvenančius pagal tą šviesą, kokią turi, mėginančius vykdyti savo pareigą Dievui, ir dėl mūsų bendravimo, dėl mūsų troškimo ir ryžto pasidalinti su jais jie gaus kitos informacijos apie mūsų Viešpaties evangeliją ir priims Jo Šventų Namų apeigas, ir bus pasiruošę narystei Celestialinėje karalystėje. Kokie laimingi tada būsite, jei atėjus tam laikui, kai stovėsite didžiojo Teisėjo akivaizdoje, kad duotumėte apyskaitą už tuos nedaugelį gyvenimo metų, praleistų mirtingume, o šie mūsų Tėvo vaikai, kuriuos Jis myli tiek pat, kiek ir mus, stovėdami šalia mūsų pasakys: „Dangiškasis Tėve, tai šis vyras ar ši moteris pirmasis pateikė man informaciją apie Tavo šlovingą tiesą, kuri iššaukė manyje norą ieškoti Tavęs karščiau, nei tai dariau iki tol. Tai šis vyras ar ši moteris atliko man ši palaimingą darbą.“ Ir tai dar ne viskas.

Atėjus tam laikui, kai gyvensite tais amžinybės amžiais, o tai ilgas laikas, jausite meilę ir dėkingumą kiekvieno vyro, moters ir vaiko, prie kurių amžinosios laimės prisidėjote. Argi tai nėra vertinga? Galime nugyventi savo gyvenimą čia ir įgyti kelis šimtus ar tūkstančius dolerių, galime turėti bandas, kaimenes, namus ir žemes, bet negalime viso to pasiimti su savimi anapus. Jie nėra būtini amžinajam gyvenimui, jie būtini mums tik čia, bet jei pelnėme kitų Dievo vaikų dėkingumą ir meilę, tai liesis į mus per amžius. Pagalvokite, ką tai reikš! Kai ateis laikas ir šis pasaulis bus apvalytas ir padarytas tyras ugnimi, ir taps celestialine karalyste, o visi nešvarumai ir viskas, kas nėra trokština, bus nušluota, kaip malonu bus sužinoti, kad galime bendrauti su tais, kuriems tarnavome mirtingajame gyvenime, drauge turėti paveldą ir būti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vadovaujami per amžius. Argi tai ne vertinga? Argi tai ne džiaugsminga galimybė?²⁷ (Žr. 6 pasiūlymą 125 puslapyje.)

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.

Peržvelkite poskyrį „Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo“ (p. 115–117). Kodėl, jūsų manymu, Prezidentas Smitas buvo toks entuziastingas misionieriško darbo atžvilgiu? Ką jums reiškia pirmiausia būti Bažnyčios misionieriumi?
Ką dar, be daugelyje religijų siūlomų „moralės pamokų“, pasauliui siūlo sugrąžintoji Evangelija? (Pavyzdžių ieškokite p. 117–118.)
Perskaitykite 118 puslapyje prasidedantį poskyrį (taip pat žr. DS 123:12). Kokius žinote pavyzdžius, kai žmonės nugalėjo neteisingą supratimą apie Bažnyčią priėmę kvietimą „eiti ir pažiūrėti“? Kokių žinote veiksmingų būdų pakviesti taip pasielgti?
Perskaitykite visą trečią 120 puslapio pastraipą. Kodėl, jūsų nuomone, kartais nenorime dalintis Evangelija su savo kaimynais? Studijuodami p. 119–121 pagalvokite, ką galite daryti, kad nugalėtumėte tą nenorą.
Skaitydami 122 puslapyje prasidedantį poskyrį, apmąstykite, ar darote tai, ko Viešpats tikisi iš jūsų skleidžiant Evangeliją. Su malda apsvarstykite, kaip galėtumėte geriau laikytis šio įsakymo.
Peržvelkite paskutinį mokymų poskyrį (p. 123–124) ir pagalvokite apie žmogų, kuris pirmas supažindino jus ar jūsų šeimą su sugrąžintąja Jėzaus Kristaus Evangelija. Kaip tam žmogui galite parodyti ar išsakyti savo dėkingumą?

Susijusios Raštų ištraukos: Amoso 8:11–12; Mozijo 28:1–3; Almos 26:28–30; Doktrinos ir Sandorų 4:4; 18:10–16

Pagalba mokytojui: „Geriau panaudoti tik kelias geras idėjas ir sukurti gerą diskusiją – ir gerą mokymosi galimybę – negu lėkti pirmyn, mėginant pateikti kiekvieną vadovėlio žodį. […] Jei norite, kad Viešpaties Dvasia būtų jūsų klasėje, absoliučiai būtina neskubi atmosfera.“ ( Džefris R. Holandas, „Teaching and Learning in the Church“, Ensign, June 2007, p. 91.)

„Mes turime Jėzaus Kristaus Evangeliją. Mūsų širdyse dega troškimas išgelbėti žmonių vaikų sielas“

„Tikintieji laikysis modelio, kurį Gelbėtojas pateikė savo mokiniams, sakydamas: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“

„Kai su mumis yra evangelijos dvasia, trokštame, kad galėtume mokyti kiek įmanoma daugiau mūsų Tėvo vaikų“