8 skyrius
Šventyklos palaiminimai mums ir mūsų protėviams
Šventyklos skirtos tam, kad būtų kur atlikti šventas apeigas gyviesiems ir mirusiesiems.
Iš Džordžo Alberto Smito gyvenimo
1905 metais Džordžas Albertas Smitas, kaip naujas apaštalas, kartu su Prezidentu Džozefu F. Smitu ir kitais Dvylikos Kvorumo nariais aplankė keletą svarbių Bažnyčios istorinių vietų. Viena iš tų vietų buvo Kirtlandas, Ohajo valst., kur ankstyvieji šventieji pastatė pirmą šventyklą šiame Evangelijos laikotarpyje. Vyresnysis Smitas pasakojo: „Vos tik priartėjome prie miestelio, pirmas dalykas, mums kritęs į akis, buvo nuostabi Kirtlando šventykla. […] Tai joje Pranašas Džozefas Smitas ir [Oliveris Kauderis] matė Gelbėtoją, stovintį ant sakyklos turėklo. Joje Mozė suteikė jiems Izraelio surinkimo raktus; o Elija ir Elijas atėjo su savo didžių pašaukimų galia bei didingumu ir suteikė raktus, kurie jiems buvo duoti jų tarnystės žemėje metu.“
Grupei einant per šventyklą, vyresnysis Smitas mąstė apie ją pastačiusius atsidavusius šventuosius. „Kai suvokėme, kad šį pastatą pastatė dideliame skurde gyvenę žmonės, kad narsūs vyrai dieną dirbo dėdami pamatus ir statydami pastato sienas, o po to naktį stovėjo ir su ginklais rankose gynė jį nuo tų, kurie prisiekė, kad pastatas niekada nebus pabaigtas, negalėjome nejausti, jog visai nenuostabu, kad Viešpats priėmė jų atnašas ir palaimino juos taip, kaip žemėje buvo palaiminti tik nedaugelis žmonių.“1
Po daugelio metų, kai buvo paskirtas Bažnyčios Prezidentu, Prezidentas Smitas pašventino Aidaho Fols Aidaho šventyklą. Pašventinimo maldoje jis padėkojo už šventyklose dėl gyvųjų ir mirusiųjų atliekamą gelbėjimo darbą:
„Dėkojame Tau, o Dieve, už tai, kad atsiuntei senovės pranašą Eliją, kuriam buvo suteikti „galios atgręžti tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus, kad visa žemė nebūtų ištikta prakeiksmu“ raktai [DS 27:9]. Dėkojame Tau, kad jis buvo atsiųstas pas Tavąjį tarną Džozefą Smitą, kad suteiktų darbo už mirusiuosius raktus bei įgaliojimą ir apreikštų, jog išgelbėjimo planas apima visą žmonijos šeimą, kad evangelija savo apimtimi yra visuotinė ir kad Tu nesi šališkas ir pasirūpinai, kad išgelbėjimo evangelija būtų skelbiama tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems. Esame didžiai Tau dėkingi, kad išgelbėjimą gali gauti visi, kurie trokšta būti išgelbėti Tavo karalystėje.
Tegul Tavo žmonėms teikia pasitenkinimą jų protėvių genealogijos tyrinėjimas, kad jie, Tavose šventyklose atstovaudami savo mirusius giminaičius, galėtų tapti gelbėtojais Sionės kalne. Dar meldžiame, kad Elijos dvasia visur galėtų su galia būti ant visų žmonių, kad jie būtų paskatinti rinkti savo protėvių genealogiją ir padaryti ją prieinamą; ir kad Tavo ištikimi vaikai galėtų naudoti šventas Tavo šventyklas, jose savo mirusiųjų labui atlikdami visas apeigas, susijusias su amžinuoju jų išaukštinimu.“
Savo maldoje Prezidentas Smitas taip pat pripažino, kad šventykla išties yra Viešpaties namai ir vieta, kur galima jausti Viešpaties akivaizdą:
„Šiandien mes čia ir dabar pašventiname šią šventyklą Tau su viskuo, kas jai priklauso, kad ji Tavo akyse galėtų būti šventa, kad ji būtų maldos namai, šlovinimo ir garbinimo namai, kad ant jos būtų tavo šlovė ir tavo akivaizda būtų nuolat jaučiama viduje ir kad ji būtų tinkama buveinė Tavo karštai mylimam Sūnui Jėzui Kristui, mūsų Gelbėtojui, kad ji būtų pašvęsta ir visose dalyse pašventinta Tau. Mes meldžiame, kad visus, kurie peržengs šių Tavų Namų slenkstį, paveiktų jų šventumas. […]
Tegul Tavo, mūsų Dangiškasis Tėve, akivaizda čia visuomet būna jaučiama, kad visi, kurie susirenka čia, galėtų suvokti esantys Tavo svečiai ir kad tai – Tavo Namai.“2 (Žr. 1 pasiūlymą 85 puslapyje.)
Džordžo Alberto Smito mokymai
Šventyklose mes priimame šventas apeigas, tarp kurių yra ir šeimas amžinybei sutvirtinančios apeigos
Kad galėtume pasiruošti [celestialinei] karalystei, Viešpats iš savo gailestingumo šiomis paskutinėmis dienomis sugrąžino Jėzaus Kristaus Evangeliją, davė dieviškąjį įgaliojimą ir tada Savo vaikams suteikė supratimą, kad galima atlikti ir priimti tam tikras apeigas. Todėl buvo pastatytos šventyklos, ir trokštantieji vietos celestialinėje karalystėje turi galimybę eiti į tas šventyklas ir gauti savo palaiminimus, praturtinti savo gyvenimą ir pasiruošti tai karalystei.3
Pasaulyje esame vieninteliai žmonės, žinantys, kam skirtos šventyklos.4
Visos [šventyklos] buvo pastatytos vienam didžiam, amžinam tikslui: kad tarnautų kaip Viešpaties Namai, kad būtų šventa ir tinkama vieta atlikti šventas apeigas, surišančias tiek žemėje, tiek danguje – apeigas mirusiesiems ir gyviesiems, užtikrinančias tiems, kurie jas priėmė ir yra ištikimi savo sandoroms, jų šeimų bendrystę, pasaulius be pabaigos ir išaukštinimą su jais celestialinėje mūsų Tėvo karalystėje.5
Turime būti dėkingi už žinojimą apie santuokos sandoros amžinumą. Jei vien dėl šio gyvenimo dėtume viltis, tai tikrai būtume labiausiai apgailėtini iš visų žmonių [žr. 1 Korintiečiams 15:19]. Įsitikinimas, kad mūsų, kaip gimdytojų ir vaikų, vyrų ir žmonų, ryšiai čia toliau tęsis ir danguje ir kad tai tik pradžia didžios ir šlovingos karalystės, kurią mūsų Tėvas paskyrė mums paveldėti anoje pusėje, pripildo mus vilties ir džiaugsmo.6
Jei galvočiau taip, kaip galvoja tokia daugybė žmonių, kad dabar, kai mano mylima žmona ir mylimi gimdytojai jau išėjo anapus, jie iš mano gyvenimo išėjo amžiams ir kad aš niekada daugiau jų nebematysiu, tai atimtų iš manęs vieną iš didžiausių mano gyvenimo džiaugsmų: apmąstyti, kaip mes vėl susitiksime, kaip jie meiliai pasveikins mane ir kaip aš iš visos dėkingos savo širdies padėkosiu jiems už visa, ką jie dėl manęs padarė.
Tačiau yra daug daug milijonų mūsų Tėvo vaikų, nežinančių, kad priėmę tam tikras mūsų Dangiškojo Tėvo nurodytas apeigas, vyrai ir žmonos gali būti suvienyti laikui ir amžinybei ir per amžius džiaugtis savo vaikų bendryste. Kokie turėtume būti dėkingi už tą žinojimą.7
Pasaulyje yra tik keletas vietų, kur galime susituokti amžinybei, ir tai yra Dievo šventyklos. […] Taip pat yra daug mūsų brolių ir seserų, kurie visi yra mūsų Dangiškojo Tėvo vaikai, negaunančių šios privilegijos dėl… neišvengiamų priežasčių. Tačiau, jeigu jie gyvena vertai ir jei būtų priėmę šią privilegiją, jei būtų galėję, tai jie dėl šių laikinai nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių nieko nepraras. Bet tada pagalvokite, kiek didesnė yra atsakomybė tų, kurie gyvena ten, kur vyrai ir moterys gali būti sujungti amžinybei ir kur jie gali eiti ir vykdyti darbą už savo mirusiuosius! Pasaulio žmonės neturi šios palaimos. Klausiu savęs, ar ją vertiname? […]
Mokykime mūsų jaunuolius šių dalykų nuo pat ankstyviausios vaikystės, kad, priartėjus prie santuokinio amžiaus, jų galvose nebūtų jokių klausimų apie tai kur, kaip ar kas turi atlikti tas šventas apeigas, – o vienintelė vieta, kur jos gali būti atliekamos laikui ir amžinybei, yra šventykloje.8
Dėkoju [Viešpačiui] už visas mano priimtas Viešpaties Namų apeigas, kiekviena kurių buvo skirta ne man vienam, bet galėjau gauti dalį to, kas buvo skirta visiems Jo vaikams, kad ir kur jie bebūtų, jeigu jie pasiryžę priimti tai, ką Jis jiems siūlo be pinigų ir be kainos.9
Visos… jau pastatytos ar ateityje dar būsiančios pašventintos šventyklos bus be saiko didžiulė palaima visiems tiems, kurie vertai naudojasi privilegija jomis naudotis tiek dėl savęs, tiek dėl savo mirusių giminaičių.10 (Žr. 2 pasiūlymą 85 puslapyje.)
Per šventyklos darbą amžinąsias palaimas padarome prieinamas mūsų mirusiems protėviams
Genealogijos draugija metų metus praleido rinkdama [šeimos istorijos] informaciją, o kiti metų metus praleido eidami į Viešpaties namus ir krikštydamiesi už mirusiuosius, kad vyrai, žmonos ir vaikai būtų užantspauduoti vieni su kitais, kad šeimos būtų suvienytos, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas nurodė mums daryti. Būtų gerai, jei kiekvienas iš mūsų savęs paklaustume: Ką aš darau tame darbe? Ar darau savo dalį? Mūsų Dangiškasis Tėvas per Džozefą Smitą sakė žmonėms, kad, jei neatliksime darbo už savo mirusiuosius, prarasime savas palaimas ir būsime atkirsti, ir vienas iš paskutinių darbų, kuriuos Pranašas mėgino atlikti, buvo užbaigti šventyklą, į kurią žmonės galėtų ateiti ir vykdyti darbą už savo mirusiuosius. Štai kaip tai yra svarbu. Kažkas turi tai atlikti.11
Prisiminiau istoriją apie viename miestelyje šiaurės Jutoje gyvenusius du brolius: vyresnysis, vardu Henris, buvo bankininkas, prekybininkas ir gana turtingas žmogus. Kitas brolis, Džordžas, buvo ūkininkas ir neturėjo daugiau, nei reikėjo jo poreikiams patenkinti, tačiau jis troško vykdyti šventyklos darbą už savo mirusiuosius. Jis ieškojo jų genealogijos, ėjo į šventyklą ir dirbo už tuos, kurie išėjo anapus.
Kartą Džordžas tarė Henriui: „Manau, turėtum nueiti į šventyklą ir padėti.“
Bet Henris atsakė: „Neturiu tokiems dalykams laiko. Visą laiką man užima rūpinimasis verslu.“ […]
Praėjus metams po to pokalbio, Henris apsilankė Džordžo namuose ir tarė: „Džordžai, aš sapnavau sapną, ir jis kelia man nerimą. Galvoju, ar negali man paaiškinti, ką jis reiškia?“
Džordžas paklausė: „Ką sapnavai, Henri?“
Henris papasakojo: „Sapnavau, kad mudu išėjome iš šio gyvenimo ir buvome kitoje uždangos pusėje. Eidami drauge mes priėjome nuostabų miestą. Žmonės buvo susirinkę į grupes daugelyje vietų, ir kur tik beateidavome, jie spaudė tau ranką, apkabindavo tave, laimindavo tave ir sakė, kokie jie dėkingi, kad mato tave, tačiau į mane, – sakė jis, – jie nekreipė nė truputėlio dėmesio, vargu, ar jie buvo draugiški. Ką tai reiškia?“
Džordžas paklausė: „Tu galvojai, kad esame kitoje uždangos pusėje?“
„Taip.“
„Taigi, kaip tik apie tai aš tau ir kalbėjau. Mėginau tave įkalbėti daryti darbą už anapus išėjusius žmones. Atlikau šį darbą už daugelį iš jų, bet vis dar reikia atlikti darbą už dar daugiau. […] Geriau užsiimk tuo, kadangi pajutai, ko gali tikėtis pats ten nuėjęs, jei šiame darbe už juos nedarysi savo dalies.“ (Žr. 3 pasiūlymą 85 puslapyje.)
Apie šią istoriją iš dviejų brolių gyvenimo aš mąsčiau daug kartų. Daugelis žmonių nesupranta gyvenimo rimtumo ir šventumo; jie nesupranta amžinosios santuokos šventumo. Tarp mūsų žmonių yra tokių, kurie nesidomi savo genealogija. Jiems visiškai nerūpi jų protėviai; bent jau taip atrodo iš to, kaip jie elgiasi. Jie neina į šventyklas ir nevykdo darbo už savo mirusiuosius. […]
[…] Apsilankę Viešpaties Namuose, kad gautume savo palaiminimus, pagalvokime apie pareigą protėviams. Kaip būsite sutikti, kai nueisite anapus? Ar būsite tas, kuriam jie ties rankas ir kurį laimins per visus amžinybės amžius, ar būsite kaip tas brolis, kuris čia savanaudiškai sprendė savas problemas ir leido negalintiesiems sau padėti likti be jo pagalbos?12
Žinote, kad visi esame susieti drauge tuo didžiu darbu, vykdomu mūsų Tėvo šventyklose, kur pirmiau nesujungtos šeimos suvedamos šventos kunigystės galia. Viešpats paskyrė, kad visi Jo sūnūs ir dukterys turėtų galimybę būti palaiminti ne tik čia, žemėje, bet ir džiaugtis amžinosiomis palaimomis.
Pagalvokite apie atsidavimą ir ištikimybę tų, kurie diena iš dienos eina į šias šventyklas ir atstovauja išėjusiesiems anapus, ir žinokite, kad esantieji kitoje pusėje lygiai tiek pat rūpinasi dėl mūsų. Jie meldžiasi dėl mūsų ir dėl mūsų sėkmės. Jie maldauja, savais būdais, dėl savo palikuonių, dėl žemėje gyvenančios savo ainijos.13
Viešpats padės mums mirusių giminaičių paieškose
Prieš daugelį metų Čikagoje, Pažangos amžiaus parodoje, vieną dieną nuėjau prie mūsų Bažnyčios stendo ir pasiteiravau misionierių, kas vadovauja šiai didžiulei kultūros ir mokslo mugei.
Jie man pasakė, kad to žmogaus vardas yra Dozas, o aš paklausiau: „Ar jis Čarlzo G. Dozo, buvusio Jungtinių Valstijų viceprezidento ir ambasadoriaus Didžiojoje Britanijoje, brolis?“
Jie atsakė: „Taip.“
„Ką gi, – pasakiau aš, – džiaugiuosi, kad tai sužinojau. Aš jį pažįstu.“
Pasakiau sau: „Manau, reikia jį aplankyti. Tai Henris Dozas.“ Pažinojau Henrį Dozą, todėl nuėjau prie telefono ir paskambinau į jo biurą. Jo sekretorė… pasakė ponui Dozui, kad Džordžas Albertas Smitas iš Solt Leik Sičio laukia ir nori su juo susitikti, o jis liepė jai leisti man užeiti. Todėl, užuot pastačiusi mane po šimto žmonių laukti savo eilės, ji nuvedė mane prie šoninių durų, ir ten prieš mane stovėjo niekada gyvenime nematytas aukštas vyras.
Jis tarė: „Aš – ponas Dozas.“
Jis buvo labai malonus, bet galite įsivaizduoti, kaip sumišau aš. Jis buvo ponas Dozas ir ambasadoriaus Dozo brolis, bet jis buvo Rufas Dozas. Nežinojau, kad pasaulyje dar yra ir Rufas Dozas.
Pasakiau: „Na, atėjau jums pasakyti, kad ši mugė yra nuostabi, ir išreikšti jums dėkingumą už viską, ką padarėte ją organizuodamas ir jai vadovaudamas. Nuostabu, ką pavyko atlikti, ir koks tai lavinantis patyrimas tokiai daugybei žmonių. Tačiau suprantu, kad esate užsiėmęs, ir tai viskas, ką norėjau atėjęs pasakyti, pasveikinti jus ir padėkoti.“
Jis tarė: „Labai malonu. Užeikite.“
„Ne, tai viskas, dėl ko atėjau“, – atsakiau aš.
Jis pasakė: „Užeikit, užeikit.“
Pasakiau: „Ne, ten šimtai žmonių laukia susitikti su jumis.“
„Nė vienas iš jų nepasakys malonesnių žodžių, nei pasakėte jūs.“
Taigi aš užėjau, beveik nebeturėdamos minčių ir drąsos pokalbiui. Primygtiniu jo prašymu atsisėdau ir sau netikėtai paklausiau: „Tarp kitko, pone Dozai, iš kur kilę jūsų protėviai?“
„Turite omenyje Amerikoje?“ – paklausė jis.
„Turiu omenyje bendrai.“
Jis paklausė: „Domitės genealogija?“
„Žinoma, – atsakiau aš. – Solt Leik Sityje turime vieną iš geriausių genealogijos bibliotekų.“
Pasakęs „atsiprašau minutėlei“ jis išėjo iš kabineto ir sugrįžo nešinas kartonine senos šeimyninės Biblijos dydžio dėžute. Paėmęs peilį jis atidarė dėžutę ir išėmė į baltą minkštą popierių suvyniotą paketą. Nuėmęs popierių ant stalo jis padėjo vieną gražiausiai surištų knygų, kokią kada nors esu matęs. Ji buvo gerai atspausdinta ir gausiai iliustruota, o viršelis buvo dailiai ornamentuotas auksu.
Apžiūrėjęs ją pasakiau: „Pone Dozai, tai nuostabus meno kūrinys.“
„Ji tokia ir turėtų būti. Ji man kainavo dvidešimt penkis tūkstančius dolerių.“
„Ką gi, – pasakiau aš, – ji to verta.“
Jis paklausė: „Ar ji kiek nors verta jums?“
Atsakiau: „Ji būtų verta, jeigu ją turėčiau.“
Jis tarė: „Gerai, galite ją pasiimti!“ – dvidešimt penkių tūkstančių dolerių vertės genealogiją į rankas man įdėjo žmogus, su kuriuo susipažinau vos prieš penkias minutes! Taigi, buvau apstulbęs. Mūsų pirmasis susitikimas tęsėsi dar truputėlį. Pasakiau jam, kaip džiaugiuosi ją gavęs, ir kad padėsiu ją į genealogijos biblioteką Solt Leik Sityje.
Prieš man išeinant iš kambario, jis pasakė: „Pone Smitai, tai mano motinos genealogija, Geitsų genealogija. Mes taip pat ruošiame mano tėvo – Dozų šeimos – genealogiją. Tai bus lygiai tokia pat knyga. Kai ji bus baigta, norėčiau nusiųsti jums ir jos egzempliorių.“
Penkiasdešimties tūkstančių dolerių vertės genealogija! – ir tik todėl, kad mėginau būti kažkam mandagus. Nemanau, kad tai buvo atsitiktinumas. […]
Viešpats mums padeda; nuostabu, kaip atsiveria kelias ir kaip kiti žmonės dažnai pajunta norą paruošti savo genealogiją. Tačiau kartais mes nepasinaudojame galimybėmis paruošti savo genealogijas, nepaisant to, jog Viešpats labai pabrėždamas pasakė, kad jei nepasirūpinsime savo šventykliniu darbu, būsime atmesti su savo mirusiaisiais [žr. DS 124:32.] Tai labai rimtas dalykas. Tai kažkas, ko negalėtume pakeisti, jei švaistytume savo galimybes, kol praeis gyvenimas. […] Negalime tikėtis, kad kiti darys šį darbą už mus.
Taigi, Viešpats vienaip ar kitaip skatina, pataria ir pamoko mus daryti savo darbą. Kai kurios šeimos, negalinčios šį darbą dirbti pačios, prašo, kad kažkas kitas visą laiką dirbtų su jų duomenimis ir šventykline genealogija.
Jei darysime savo dalį, mūsų genealogija bus išskleista prieš mus – kartais vienaip, kartais kitaip. Todėl noriu jums pasiūlyti, mano broliai ir seserys: darykime savo dalį.14 (Žr. 4 pasiūlymą, esantį žemiau.)
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Studijuodami šį skyrių ar ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite šias idėjas. Papildomos pagalbos ieškokite p. V–VII.
-
Perskaitykite Aidaho Fols Aidaho šventyklos pašventinimo maldos ištraukas, p. 75–77, ir DS 109:1–5, 10–13 (iš Kirtlando šventyklos pašventinimo maldos). Apmąstykite, ką jaučiate lankydamiesi šventykloje, ir pagalvokite apie išgyvenimus, kurie sustiprino jūsų liudijimą, kad šventyklos yra Viešpaties namai.
-
Kokiais argumentais Prezidentas Smitas grindžia šventyklų statybą? (Žr. p. 78–79.) Ką galime daryti, kad paskatintume jaunimą pasiruošti tuoktis šventykloje?
-
Perskaitykite pasakojimą 80 puslapyje. Kokie yra paprasti būdai, kaip kas nors, turėdamas daug kitų pareigų, gali dalyvauti šeimos istorijos darbe? Kaip prieš šio darbo gali prisidėti kunigijos kvorumai ir Paramos bendrija?
-
Peržvelkite 82 puslapyje prasidedantį poskyrį. Kaip Viešpats yra jums padėjęs, kai mėginote rasti informacijos apie savo protėvius? Kokias kitas palaimas gavote dalyvaudami šeimos istorijos darbe?
Susijusios Raštų ištraukos: Malachijo 4:5–6; Doktrinos ir Sandorų 97:15–16; 110; 124:39–41; 128:9, 15–24.
Pagalba mokytojui: Pakvieskite klasės narius, vienam nariui balsu skaitant iš Prezidento Smito mokymų, „klausytis ir ieškoti konkrečių principų ar idėjų. Jei ištraukoje vartojami neįprasti ar sunkūs žodžiai ar frazės, prieš perskaitant tą ištrauką juos paaiškinkite. Jei kuris nors iš grupės narių gali turėti sunkumų skaitant, užuot nurodę jiems skaityti visiems paeiliui, pakvieskite tai padaryti savanorius“. (Teaching, No Greater Call, p. 56.)
Kirtlando šventyklos, kur Džozefui Smitui pasirodė senovės pranašas Elija ir suteikė jam užantspaudavimo galią ir darbo už mirusiuosius raktus, interjeras
„Pasaulyje yra tik keletas vietų, kur galime susituokti amžinybei, ir tai yra Dievo šventyklos“
„Pagalvokite apie atsidavimą ir ištikimybę tų, kurie diena iš dienos eina į šias šventyklas ir atstovauja išėjusiesiems anapus“